Bankininkas ir pramonininkas Jonas Vailokaitis mėgo operą. Anais laikais buvo sakoma, jei nori susitikti Vailokaitį, nueik į operos premjerą. Tačiau tarpukariu buvo daug žmonių, nemėgusių J. Vailokaičio.

Kuo iš tikrųjų nusipelnė J. Vailokaitis? Apie tai pasakojame kartu su LRT televizija vykdomame projekte „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“.

„Tiesą sakant, tai labai sudėtingas klausimas, nes pradėti nuo nuopelnų... Aišku, galima sakyti, kad tai yra Vasario 16-iosios akto signataras, kad tai yra finansininkas, bankininkas, kad tai yra Steigiamojo Seimo narys ir politinis veikėjas, daugiau nei politinis veikėjas – politinių partijų, turiu galvoj, Lietuvos ūkininkų sąjungos kūrėjas, kad yra mecenatas, kad tai, galų gale, turtingas žmogus ir jei mes žiūrėsim į XX a pirmąją pusę, į taip vadinamą tarpukario Lietuvą, tai turbūt yra geriausias lietuvio sėkmės pavyzdys versle, ūkyje, finansuose“, – sako istorikas Algimantas Kasparavičius.

J. Vailokaitis nuolat domino sovietų specialiąsias tarnybas. Nuo trečio dešimtmečio vidurio jį nuolatos sekė SSRS ištikimi Kauno komunistai, kurie buvo dažni SSRS pasiuntinybės Laisvės alėjoje svečiai.

Ne vienas jų savo atsiminimuose mini žinoję, kada bus paskelbta kokia nors sensacinga informacija apie J. Vailokaitį, nes patys teikė slaptą informaciją sovietams.

Yra žinių, kad ir akcinėje bendrovėje „Metalas“ įvykęs gaisras, per kurį sudegė ir J. Vailokaičio medinis gyvenamasis namas, nebuvo atsitiktinis. Laimei, tuomet Vailokaičių namuose nebuvo.

J. Vailokaitis buvo ne tik didelis Lietuvos patriotas, bet ir savininkas stambių įmonių, kurios garantavo šalies ekonominį stabilumą, labai trukdžiusį šalims, norinčioms prisijungti Lietuvą.

Todėl J. Vailokaitis niekada negalėjo jaustis saugus. 1940 m. į Lietuvą įvedus sovietų kariuomenę, J. Vailokaitis į Vokietiją išsiuntė savo šeimą. Pats dar tikėjosi pakeisti padėtį, nelabai tikėjo, kad Lietuva gali būti aneksuota.

Tačiau netrukus, prieš pat paskelbiant Liaudies seimo rinkimus, J. Vailokaitis, įkalbėtas brolio, taip pat pasitraukia iš tėvynės. Po to iš karto sovietų saugumas pradėjo pirmuosius masinius Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų areštus, kad šie negalėtų paveikti rinkėjų ir rinkimų rezultatų.

„Jis išvyko tiesiog traukiniu, jam pasisekė šiuo atveju, vėl pasisekė: tai visom prasmėm buvo sėkmės žmogus. Lietuvos pasienietis, pamatęs išvykstantį J. Vailokaitį su diplomatiniu pasu, vizuotu, viskas tvarkoje, atsisuko į rusų raudonarmietį sakydamas, kad šito pono nereikia išleisti, jis yra liaudies priešas.

Raudonarmietis pasižiūrėjo į tą sąrašą asmenų, kurį buvo gavęs iš savo viršininko. Ten J. Vailokaičio pavardės, ačiū Dievui, nebuvo, jis tą mūsų pasienietį pastūmė ir pasakė, – tegu važiuoja, čia ne tavo reikalas. Ir ačiū Dievui, kad tas rusų raudonarmietis pasitaikė toks instrukcijų žinovas, nes jeigu būtų paskambinę ir būtų pradėję Kaune aiškintis, kas išvyksta iš Lietuvos, tai čia net nėra jokių abejonių – jis niekur nebūtų išvykęs“, – pasakojo A. Kasparavičius.

Nors „demokratiški“ rinkimai sovietams pavyksta, bet J. Vailokaitis nepaliekamas ramybėje. „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas vidaus reikalų ministro skelbimas, kad per vieną mėnesį turi grįžti išvykę į užsienį ar šiaip pasislėpę 46 Lietuvos piliečiai: prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija bei jos sesuo Jadvyga Tūbelienė, diplomatai Eduardas Turauskas ir Jonas Norkaitis, kariuomenės generolai Kazys Musteikis ir Povilas Plechavičius, kiti karininkai, saugumo bei policijos vadai ir J. Vailokaitis. Neva, jiems negrįžus, bus konfiskuotas jų turtas. Tačiau tikrieji sovietų tikslai, akivaizdu, buvo kitokie.

Pavardė tapo turtingo žmogaus sinonimu

Kairiosios politinės jėgos, padedamos sovietų specialiųjų tarnybų, buvo sukūrusios nekokį J. Vailokaičio įvaizdį proletariato akyse.

Jo pavardė buvo tapusi turtingo žmogaus sinonimu, ką atspindi dar 1934 m. Petro Cvirkos parašyto romano „Frank Kruk“ replika apie pinigų turintį žmogų: „Manau, iš kur tu čia toks Vailokaitis!“ Bet kodėl vien tik J. Vailokaitis?

Juk jis beveik viską darydavo kartu su broliu Juozu. Jie abu buvo laikomi turtingiausiais tarpukario Lietuvos žmonėmis. Kartu pradėjo daugelį verslų ir kitų veiklų, valdė įmones. Galima sakyti, broliai buvo neišskiriami.

Bet taip pat ir neatskiriami. Netgi istoriniuose šaltiniuose kartais sunku atsekti, kuris brolis minimas tarpukario spaudoje, Steigiamojo Seimo stenogramose ir kitur. O Kauno miesto savivaldybė 2015 metais vieną gatvę pavadino tiesiog J. Vailokaičio vardu.

Kita vertus, kaip savo prisiminimuose rašo paskutinis Ūkio banko direktorius Jonas Matulionis, broliai Vailokaičiai „darbo sritimis dalindavosi, bet griežtai neatsirubežiuodavo vienas nuo kito. Tik kai reikėdavo kokias nors nemalonias operacijas ar pakeitimus padaryti, tai jau būdavo Jono darbas. Gal dėl to jis buvo ne toks populiarus.“

1940 m. atidavus Vailokaičių namo dalį rašytojų draugijai, tas pats P. Cvirka kalbėjo: „20 metų kovojom su Vailokaičių režimu dėl savo būvio dėl žmogiškų teisių ir nieko nepešėm...“

Sovietų skleidžiama neapykanta J. Vailokaičiui buvo tokia didelė, kad netgi, matyt, dėl tos priežasties vienas Pilėnų tėvūnijos partizanų vadų Alfonsas Valentėlis pasivadino bankininku Vailokaičiu.

Darbininkai negalėjo pykti

Iš tiesų tie patys darbininkai nelabai galėjo pykti ant savo darbdavio. Kaip savo prisiminimuose rašo J. Vailokaičio vadovaujamos didžiausios privačios Lietuvos įmonės „Metalas“ anuometinis direktorius ir vyriausiasis inžinierius Pranas Hiksa, kai buvo nutrauktas lygintuvų eksportas į Sovietų Sąjungą, smarkiai sumažėjo darbo. Reikėjo atleisti daug darbininkų.

Tačiau buvo priimtas sprendimas pereiti prie 6 valandų darbo dienos. Jį įgyvendinus darbininkai vis tiek stengėsi uždirbti tiek pat, todėl pakilo darbo našumas. Vėl kilo būtinybė atleisti darbininkus, tačiau J. Vailokaitis pas jį su atleistinų 50 potencialių bedarbių sąrašu atėjusiam Hiksai pasakė: „Po dviejų savaičių Kalėdos ir Naujieji metai. Negalime darbininkams gadinti nuotaikos. Sugalvok dar kokių nors darbų.“

Vėliau padaugėjo užsakymų ir tiems 50 darbininkų atsirado darbo, nebereikėjo jų atleisti. Taip pat visi darbininkai bendrovės produkciją galėdavo nusipirkti su nuolaida, kuri buvo taikoma ir „Palemono“ plytų fabrike. Rudenį darbininkai gaudavo avansą bulvėms ir malkoms įsigyti, taip pat jis būdavo mokamas mokslui apmokėti, namams statyti, didesniems pirkiniams įsigyti. Kaip prisimena Hiksa, J. Vailokaitis retai pakeldavo atlyginimą to prašantiems darbuotojams, bet šie negalėjo pernelyg pykti, nes žinojo, kad už J. Vailokaitį niekas didesnės algos nemoka.

Įkūrė Lietuvos ūkio banką

J. Vailokaičio brolis Juozas. dar XIX a. pabaigoje mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje, priklausė slaptai klierikų draugijai, skleidusiai lietuvybę, redagavo savaitraštį „Šaltinis“, už kurio straipsnius rusų valdžios ne kartą baustas, aktyviai reiškėsi Lietuvių krikščionių žemės ūkio bendrovės „Žagrė“ veikloje, į kurią baigęs Peterburgo pramonės ir prekybos institutą atvyko dirbti J. Vailokaitis.

1919 metų vasario 16 dieną J. Vailokaitis kartu su Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku, Kazimieru Bizausku ir Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką, kuris buvo nepaprastai svarbus Lietuvos ekonominiam augimui. Po Pirmojo pasaulinio karo Ūkio banko pinigais buvo steigiamos, perkamos ir modernizuojamos įmonės, vystoma gamyba ir kitos iniciatyvos.

„Kitas dalykas, kad 1920 metais vasarą, kai Lietuva sudarė taikos sutartį su bolševikine Rusija, jinai gavo tris milijonus aukso rublių kompensaciją už karo metais, pirmo pasaulinio karo metais patirtus nuostolius ir tie pinigėliai atgulė į Vailokaičių banką.

Būtent tie trys milijonai rusiškų caro rublių tapo mūsų nacionalinės valiutos pagrindu ir tų pinigų idėjimas į Vailokaičių banką ir tai, kad jie vėliau tuos pinigus racionaliai išlaikė ir gražino valstybei, suteikė jiems milžinišką pasitikėjimo kreditą iš valstybės pusės, galima sakyt, iki pat okupacijos aneksijos, Vailokaičių bankas buvo patikimas Lietuvos valstybės partneris“, – sakė A. Kasparavičius.

Dalis visuomenės, ypač kitataučiai, nenorėjo, kad būtų įvestas litas, ta linkme buvo skleidžiama galinga propaganda. O 1922 metais įvedus lietuvišką valiutą, ji kai kuriose parduotuvėse net nebuvo priimama, nors tai prieštaravo įstatymams. Jeigu ne Ūkio bankas, neaišku, ar litas būtų ilgai išsilaikęs.

Tiek patys Vailokaičiai, tiek Ūkio bankas buvo dažnai puolami, juodinami, šmeižiami tiek spaudoje, tiek Seime. Tai darė politiniai oponentai, verslo konkurentai, užsienio tarnybos ir, kitaip ir negali būti, pavyduoliai, nes Vailokaičiai laikyti turtingiausiais Lietuvos tarpukario žmonėmis. Kaip sakė pats J. Vailokaitis: „Kai išgarsėji, atsiranda daug pavyduolių.“ Mažai trūko, kad Ūkio bankas žlugtų.

„Tai pripažinkime, kaip Lietuva buvo XX a pradžioj neturtinga, skurdi ir konservatyvi visuomenė, žymia dalis ir požiūris į žmones, kuriems sekasi arba kurie sugeba suktis toje sudėtingoje visuomenėje, kada reikia pradėt nuo nulio ir viską padaryti, susikurti pačiam, tokie žmonės plačioje visuomenėje nėra labai mėgiami. Juos visada lydi įvairių įtarinėjimų šleifas“, – sako A. Kasparavičius.

Vailokaičiams reikėjo pavydėti ne turtų, o iniciatyvos ir energijos, kurią jie eikvojo, kad būtų sustiprintas Lietuvos ūkis. Žinoma, Vailokaičiai, būdami verslininkais, siekė ir pelno, bet ne visada, nes buvo dideli idealistai, daug aukojantys Lietuvos labui.

Vailokaičiams labiau rūpėjo padėti lietuviams verslininkams, jų bankas daugiausia rėmė pramonę, o ne kaip kiti, daugiausia užsienio kapitalo, bankai – prekybą, kuri tuo metu buvo pelningesnė.

„90-95 procentai pramonės ir prekybos XX a pradžioj yra kitataučių rankose Lietuvoje. Pirmiausia žydų, vokiečių, lenkų, rusų ir kitų tautybių... O jei mes pasižiūrėsime į Lietuvos Respublikos finalą 1940 m. vasarą, mes turėsime, kad maždaug 50-55 procentai pramonės jau yra lietuvių rankose. Tai prie to žemėlapio kaitos labai ryškiai prisideda ir J. Vailokaitis“, – aiškina A. Kasparavičius.

Kitas didelis Vailokaičių darbas – pastatytas „Maisto“ fabrikas. Jį statant J. Vailokaitis nusprendė atleisti vokiečių specialistus ir priimti mažiau patyrusius ir kvalifikuotus lietuvius, bet šie susidorojo su darbu. Tuomet Lietuva dar importavo mėsą, šalyje vyravo grūdų ūkis. Tokiais laikais pradėti statyti mėsos fabriką reikėjo drąsos, bet broliai nebijojo rizikuoti. Kaune didžiuliame sklype buvo pastatyta skerdykla, šaldytuvai, kiti pastatai ir įrengimai, kuriems netgi teko imti paskolą užsienyje. Pradėta mėsą eksportuoti. Vėliau „Maisto“ fabrikai pastatyti Klaipėdoje, Tauragėje, Šiauliuose, Panevėžyje.

Cukraus pramonė Lietuvoje atsirado taip pat Vailokaičių iniciatyva.

Vailokaičiai taip pat įsteigė didžiausią Lietuvoje „Palemono“ plytinę, kuriai priklausė Garliavos, Kuršėnų ir Panevėžio plytinės, šitaip broliai siekė įgyvendinti „mūrinės Lietuvos“ viziją, statyti mūrinius namus, kad būtų išsaugota kuo daugiau miškų. Netgi šios akcinės bendrovės vienas iš įstatuose įrašytų tikslų buvo „Lietuvos miškų aikvojimą mažinti“.

Kovojo prieš vokiečių politiką Lietuvoje

Dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, J. Vailokaitis Lietuvos Taryboje reikalavo kreiptis į vokiečių valdžią, kad būtų sustabdytas Lietuvos miškų kirtimas ir medienos išvežimas. Vėliau paskaičiuota, kad iki 1918 metų Lietuvoje vokiečiai iškirto 96 tūkstančius hektarų miško ir į Vokietiją išvežė 21 milijoną kvadratinių metrų medienos.

Vokiečių paskirta administracija plėšė vietinius gyventojus – įvedė pagalvės mokestį, ėmė žemės, druskos, net šunų ir važiavimo per tiltus mokesčius. Per Pirmąjį pasaulinį karą ūkininkai prarado didžiąją dalį savo gyvojo ir negyvojo inventoriaus, prekybos įmonės prekes ir apyvartines lėšas, miestai dalį nekilnojamojo turto, pramonės įmonės įrangą, kuri beveik visa vokiečių buvo panaudota kaip metalo laužas.

J. Vailokaitis, būdamas diplomuotas ekonomistas, žinojo, kad ekonomiškai silpna valstybė neišlaikys nepriklausomybės. Todėl Lietuvos Taryboje nuolat kartojo, kad vokiečiai kuo greičiau baigtų rekvizicijas, panaikintų nepagrįstus mokesčius, paleistų priverčiamųjų darbų išvežtus žmones.

J. Vailokaitis buvo vienas jauniausių Lietuvos tarybos narių, bet turėjo autoritetą, buvo ir geras diplomatas.

Be to, jis dirbo įvairiose Tarybos komisijose, kelioms net vadovavo ir, žinoma, 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Jie rūpinosi Klaipėdos krašto vadavimu, jį parėmė ne tik pinigais, bet ir maisto produktais sukilėliams.

Vailokaičiams nepaprastai rūpėjo Lietuvos švietimas. Jie dar 1914 m. rengėsi statyti žemės ūkio mokyklą, bet tam sutrukdė prasidėjęs I pasaulinis karas. Kol nebuvo dar įkurtas Lietuvos universitetas, rėmė užsienyje studijuojančius.

Vailokaičiai dovanojo sklypą Lietuvos universiteto Fizikos-chemijos institutui, kurį traukdamiesi vokiečiai susprogdino. Šis pastatas laikomas didžiausiu Kauno architektūriniu praradimu.

Taip pat Vailokaičiai parėmė daug menininkų. Pirko jų paveikslus, didelė dalis netgi netilpo ant sienų, buvo laikoma Ūkio banko palėpėje. J. Vailokaitis visada priimdavo savo namuose nakvoti atvykusius į Kauną.

J. Vailokaitis su šeima mėgo poilsiauti Palangoje, kur turėjo nekilnojamojo turto. Čia visada turėjo svečių, pas juos atvykdavo pailsėti daug ano meto Lietuvoje žinomų kultūros, meno, politikos ir mokslo žmonių: poetas Maironis, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, dainininkas Kipras Petrauskas, prezidentas Aleksandras Stulginskis ir kiti.

Taip pat vasarą Vailokaitis dažnai grįždavo į tėviškę, kur ūkininkavo brolis Antanas.

1940-aisiais pasitraukęs į Vokietiją Vailokaitis aktyviai įsitraukė į išeivijos veiklą, nuolat galvojo apie Lietuvos išlaisvinimą.

1942 metų balandį jam pavyko atvykti į Lietuvą. Mėgino tai padaryti ir kitais metais, bet jau negavo leidimo, o dar kitais, 1944 m., mirė Blankenburge, kur ir palaidotas.

„Laikams aprimus norėčiau, kad mano kūno palaikai būtų pervežti mano mielon Tėvynėn Lietuvon, kur ir žemelė, ir berželis svyruonėlis, ir žilvitėlis vis mieliau kvepi nei svetur“, – rašė J. Vailokaitis.

Jo noras išsipildė. 2007 m. J. Vailokaitis perlaidotas Paštuvos kapinėse šalia brolio Juozo. Ant antkapio, kaip pats pageidavo, iškalti maldos žodžiai „Tėve mūsų, kurs esi danguje, atleisk mums mūsų kaltes...“


www.DELFI.lt
238