Aukštyn į kalną kilo smėlėtas kelias, dešinėje kur ne kur stovėjo mediniai ar mūriniai nameliai, apsupti daržų ir sodų. Kairėje pavėsį teikė ūksminga liepų ir klevų alėja. Ant kalno dešinėje pusėje plytėjo puikiai sutvarkytos protestantų kapinės (jas panaikinus, toje vietoje pastatyti Vilniaus santuokų rūmai). Kairėje kelio pusėje būta didelio šaltiniuoto ploto – Vingrių, tiekusių vandenį Vilniaus miestui pačiais seniausiais vandentieko vamzdžiais. Vanduo buvo kaupiamas specialiuose rezervuaruose, o nuokalnėn tekėjo savaime, tam nereikėjo jokių ypatingų mechanizmų. Dabar šie šaltiniai nudrenuoti, kaip ir daugelis Vilniaus upelių atsidūrė po žeme.
Nuo senų laikų šis kelias buvo vadinamas Trakų keliu, mat pro čia buvo keliaujama į Trakus, Kauną ir dar toliau į vakarus. Keliu dardėjo ir pašto karietos, todėl maždaug kas 10 kilometrų stovėjo pašto stotys ar pastotės, o taip pat ir kitas privalomas pakelės atributas – smuklės. Viena tokia smuklė, garsėjusi visame mieste, buvo vadinama Pohulanka (iš lenkų kalbos – lėbavimas). Vėliau taip pavadinta visa gatvė, lenkmečiu gavusi oficialų pavadinimą „Didžioji Pohulianka“.
1875 metais buvo parengtas naujas Vilniaus miesto plėtros planas, kuriame daug dėmesio skirta Pohuliankos rajonui, įtrauktam į miesto sudėtį. Tuomet šis rajonas imtas vadinti Naujamiesčiu. XIX a pabaigoje Vilnių apėmė tikra statybų karštinė. Dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė užstatyta aukštais, įvairius istorinius stilius mėgdžiojančiais namais. Į šonus imtos tiesti naujos, tam laikui plačios gatvės. O kadangi statybos sutapo su krašto rusinimo vajumi, naujos gatvės gavo išskirtinai rusiškus pavadinimus.
Dabartinė Mindaugo gatvė buvo pavadinta Kaukazo, Vytenio – Orienburgo, A.Vivulskio – Tambovo, T.Ševčenkos – Suzdalės. Dabartinė S.Konarskio gatvė buvo pavadinta generalgubernatoriaus Repnino garbei, mat ta gatvė vedė į Zakretą (dabar Vingio parkas), priklausiusį generalgubernatoriui. Savanorių prospektas kurį laiką buvo vadinamas generolo Kutuzovo vardu.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Pohulianka (dabartinė J.Basanavičiaus gatvė) neatpažįstamai pasikeitė. Abipus jos išaugo daug valstybinių pastatų, taip pat ir prabangių gyvenamųjų namų. 1900 m. pastatyti Valstybės kontrolės rūmai (J.Basanavičiaus 12), 1901-1903 m. gatvės dominante tapo Polesės geležinkelio valdybos pastatų kompleksas (J.Basanavičiaus g. 14). Įdomu, kad šis pastatas iki šiol tarnauja geležinkeliečiams.
Naujamiesčio rajoną buvo pamėgę architektai. Gavę žemės sklypus jie čia galėjo pasistatyti savo svajonių namus. Nikolajus Čaginas gyveno J.Basanavičiaus g. 11.
Savo žmonai netoliese jis pastatė vilą (Teatro g. 3).
Architekto Aleksandro Bykovskio dvarelis tebestovi adresu J.Basanavičiaus g. 36.
Kiek atokiau nuo judrios gatvės namą turėjo žinomas architektas Antonas Fiipovičius-Dubovikas (Valančiaus g. 3).
Basanavičiaus g. 18-ame name prabėgo rašytojo Romano Gary (Romain Kacev, 1914-1980) vaikystė. Jam atminti J.Basanavičiaus ir Minfaugo gatvių sankirtoje stovi berniuko su batu rankoje skulptūra (skulptorius Romualdas Kvintas, 2007 m.).
1913 m. ant kalvos iškilo teatro pastatas (J.Basanavičiaus g. 13), kėlęs nemažai vilniečių aistrų, smarkiai girtas ir dar aršiau kritikuotas. Per gyvavimo šimtmetį šis pastatas po savo stogu glaudė kone visus Vilniuje veikusius teatrus. Nuo 1986 m. ten veikia Lietuvos rusų dramos teatras.
Pakilus J.Basanavičiaus gatve į viršų, matome jauniausią Vilniaus cerkvę. 1913 m. ji buvo pašventinta ir pašvęsta dviems globėjams: Šv.Michailui (Romanovų dinastijos pradininko Michailo garbei, švenčiant dinastijos 300 metų jubiliejų) ir šv.Konstantinui (švenčiant stačiatikybės gynėjo Konstantino Ostrogiškio 300 metų mirties metines). Aukšta ir dar ant kalvos pastatyta cerkvė iš tolo skelbė Vilnių esant stačiatikių miestu. A.Vivulskio netoliese pradėta statyti katalikų bažnyčia savo gelžbetoniniu masyvumu turėjo nustelbti šią stačiatikišką miesto dominantę.
Kirtę judrią sankryžą (J.Basanavičiaus ir Švitrigailos gatvių sankirtą), patraukime Savanorių prospekto link. Dabar čia vyrauja netylantis transporto ūžesys, o XIX a kelias buvo kur kas ramesnis.
Pėsčias ar važiuotas keliautojas galėjo stabtelti ir sukalbėti maldą prie koplytėlės su Šv. Hiacinto (Šv.Jackaus) skulptūra. (J.Basanavičiaus ir Jovaro g. sankirta). Manoma, kad pirmoji koplytėlė čia buvo pastatyta XV a. Laikui bėgant ji keitėsi. Dabartinė baroko formų koplytėlė išlikusi iš XVIII a., o jos viršų puošianti varinė šventojo skulptūra sukurta XX a. pradžioje.
Šv. Hiacintas, liaudyje vadinamas tiesiog Šv.Jackumi, buvo dominikonų šventasis, lenkų kilmės vienuolis, gyvenęs XII-XIII a. Kurį laiką jis buvo laikomas Lietuvos globėju. Skulptūroje šventasis vaizduojamas su dominikonų abitu, vienoje rankoje laikantis monstranciją, o kitoje – Dievo Motinos skulptūrą. Legenda pasakoja, kad Kijevą puolant priešui, dominikonas Hiacintas puolė gelbėti iš konvento bažnyčios Šventąjį Sakramentą. Jam žengiant pro duris, pasigirdęs balsas, raginantis gelbėti ne tik Sūnų, bet ir jo Motiną. Taip į vienuolį kreipėsi bažnyčioje buvusi sunki, akmeninė Dievo Motinos skulptūra. Stebuklo dėka Hiacintas įstengė ne tik pakelti sunkiąją skulptūrą, bet išgabenti ją į saugią vietą kitapus Dniepro upės. Šv.Hiacintas laikomas keliautojų globėju, palydinčiu visus, vykstančius iš Vilniaus Trakų link.
Pačiose Savanorių prospekto prieigose, šalia vilniečių pamėgto gėlių turgelio, dėmesį atkreipia žemas, kolonomis puoštas pastatas – miesto sargybinė, pastatyta 1799-1800 m. (Basanavičiaus g. 44/43) Šalia šio pastato, abipus kelio stovėjo du mūriniai stulpai, vadinamoji užkarda, ir budėjo kareiviai. Stulpų viršų puošė iš ketaus nulieti Vyčiai, kuriuos vėliau pakeitė dvigalviai Rusijos ereliai.
Panašios mūrinės sargybinės Vilniuje buvo dar trys: Aušros Vartų, Antakalnio ir Ukmergės. XIX a viduryje miestų užkardos su sargybinėmis buvo panaikintos visoje carinėje imperijoje. Sargybinės pastatas buvo naudojamas kaip sandėlis, o 1929 m. čia įsikūrė elektros transformatorinė.
Yra manančių, kad miesto sargybinė taip pat atliko ir muitinės funkciją. Tą patvirtina ir pro pastatą nusukanti gatvelė, gavusi Muitinės pavadinimą. Kol tyrėjai dar ginčijasi – buvo čia muitinė ar ne - pasukime šia siaura gatvele šiek tiek į šoną nuo pasirinkto maršruto. Muitinės g. 35 rasime paminklinį akmenį, žymintį tikėtiną sukilėlio Simono Konarskio sušaudymo vietą.
Simonas Konarskis (1808-1839) gimė netoli Alytaus, Dapkiškėse. Mokėsi Seinuose ir Lomžoje. 1830-1831 m. sukilimo dalyvis. Sukilimui pralaimėjus, S.Konarskis išvyko į Vakarų Europą, dalyvavo Italijos, Prancūzijos revoliuciniuose judėjimuose. 1835 m., slapta kirtęs sieną, atvyko į Lietuvą ir ėmė rengti naują sukilimą. 1838 m. carinės valdžios suimtas, kankintas ir 1839 m. vasario 27 d. sušaudytas Vilniaus priemiestyje. Manoma, kad jo kūnas buvo slapta palaidotas protestantų kapinėse ant Tauro kalno. S.Konarskio vardu pavadinta netoliese, kitapus Savanorių prospekto prasidedanti Vilniaus gatvė.
Priėję Antano Vivulskio gatvę pasukime į kairę. Tarp Šviesos ir Vytenio gatvių įsižiūrėkite į pastatą, sovietmečiu vadintą Statybininkų rūmais (Vytenio g.6). Šioje vietoje XX a pradžioje turėjo iškilti moderni ir aukšta Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia, architekto Antano Vivulskio kūrinys. Savo didingu kupolu ir aukštu bokštu bažnyčia turėjo nustelbti apylinkėse dominuojančią Šv.Michailo ir šv.Konstantino cerkvę. Didžiausia naujovė, pasitelkta statant bažnyčią, buvo gelžbetonio naudojimas. Kilus abejonėms netgi buvo sudaryta 6 specialistų komisija, kuri tyrė ir patvirtino architekto planus, užtikrindama, kad naujoji statybinė medžiaga yra pakankamai patikima.
1913 metais buvo pradėtos statybos. Iki 1915 rugsėjo, kai Vilnių okupavo vokiečiai, Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios pagrindinis tūris buvo uždengtas stogu, trūko tik kupolo ir bokšto. Karo metu statybos buvo sustabdytos, tačiau viduje jau vyko pamaldos. Po ankstyvos architekto mirties 1919 metais, bažnyčios statybos buvo vilkinamos, projektas keičiamas, esamos patalpos naudojamos įvairiausioms reikmėms. Tokios būklės pastatas sulaukė 1962 metų, kai sovietinė miesto valdžia išleido potvarkį rekonstruoti bažnyčią į Statybininkų rūmus. Vykdant naująsias statybas, dalis bažnyčios gelžbetonio konstrukcijų buvo įkomponuota į naują pastatų kompleksą. Dar ir dabar, ypač žvelgiant iš viršaus, galima aiškiai matyti buvusios Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios kontūrus.
Antanas Vivulskis (1877-1919) – talentingas XX a. pradžios kūrėjas. Architektūrą studijavo Vienoje, skulptūrą – Paryžiuje. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė naudoti naują statybinę medžiagą – gelžbetonį. Šį ambicingą kūrėją galima laikyti ir pačiu nelaimingiausiu Lietuvos architektu. Iš keturių didingų jo projektų įgyvendintas ir išlikęs tėra vienintelis – Šiluvos Švč.Mergelės Marijos koplyčia. Kiti kūriniai: Vilniaus Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia, Trijų kryžių skulptūra Vilniuje, Žalgirio paminklas Krokuvoje – buvo perstatyti arba sunaikinti ir tik vėliau atstatyti. Didingos bažnyčios Vilniuje projekto įgyvendinimą sustabdė ankstyva architekto mirtis.
1919 metų sausį Antanas Vivulskis dalyvavo pasipriešinimo kovose, peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Buvo palaidotas nebaigtos Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios rūsyje. Kai bažnyčia buvo perstatoma į Statybininkų rūmus, architekto A.Vivulskio palaikai buvo perkelti į Vilniaus Rasų kapines. Iš didingų planų teliko tik gatvė, pavadinta architekto Antano Vivulskio vardu.
Grįžę atgal į Savanorių prospektą, keliaukime tolyn. Parkelyje tarp Savanorių ir S.Konarskio gatvių pastebėsite skulptūrą „Lakštingala“ (arch.Vytautas Balčiūnas), sukurtą pagal Petro Cvirkos apsakymą.
Netoliese, stiklinio dangoraižio papėdėje, stovi nedidelis, aštuonbriaunis raudonų ir geltonų plytų bokštelis - XIX a pab. artezinio šulinio antžeminė dalis. Tai buvo pirmas Vilniuje tokio gylio gręžinys, siekęs beveik 117 m. Gręžinys tiekė vandenį kitapus gatvės buvusiai kepyklai, kuri aprūpindavo duona kareivines. Sovietmečiu gręžinys buvo sandariai užbetonuotas, o bokštelis paliktas kaip kultūros paveldo objektas.
Prieš mūsų akis akis atsiveria platus ir judrus Savanorių prospektas, greta kurio pastaraisiais dešimtmečiais pastatyta nemažai naujų, modernių pastatų. Tačiau nesunku pamatyti sovietinio gyvenamojo rajono vaizdą – pramonės plėtros sovietmečio Vilniuje palikimą.
1953 m. imtas kurti pramoninis rajonas dabartinio Savanorių prospekto gale. Tuo metu gatvė vadinosi Raudonosios armijos prospektu. Arčiau miesto centro pradėtas statyti gyvenamasis rajonas pagal tipinius sąjunginius projektus. Kadangi buvo nedidelis, rajonas neturėjo pavadinimo, kartu su gatve buvo vadinamas Raudonosios armijos, o žargonu – krasnuchos – vardu. Gyveno čia daugiausiai darbininkų šeimos. Rajonas mieste nebuvo itin mėgiamas, negarsėjo gera reputacija.
Nepagerino situacijos nei nutiesta nauja, plati gatvė, nei ja pradėję kursuoti miesto troleibusai ir autobusai.
Tik septinto dešimtmečio viduryje Raudonosios armijos prospektas pasipildė naujomis spalvomis – 1965 m. žiemą čia atidarytas naujas kino teatras „Vingis“. Jo afišos buvo bene vienintelės gatvės puošmenos. Šiame kino teatre kurį laiką afišas piešė tuomet dar jaunas dailininkas Šarūnas Sauka. Greitai „Vingio“ kino teatrą pamėgo vilniečiai, atvažiuodavo čia iš kitų miesto rajonų. Tai vienintelis sovietmečiu statytas kino teatras, iki mūsų dienų išlaikęs ne tik paskirtį, bet ir pavadinimą. Jei jaučiate nostalgiją praeičiai, nusipirkite bilietą į „Domino“ teatrą, įsikūrusį po „Vingio“ kino teatro stogu. Teatrui išnuomota seniausia kino salė, kurioje sovietinius filmus žiūrėjo ne viena vilniečių karta.
Atrodo, kad šioje vietoje pasivaikščiojimą derėtų pabaigti, bet, jei nesusigundėte ryškiaspalvėmis kino filmų afišomis, paėjėkite Savanorių prospektu dar šiek tiek toliau arba, sėdę į viešąjį transportą, pavažiuokite dvi stoteles. Čia Savanorių prospektą kerta gatvė keistu pavadinimu - Gerosios Vilties. Pasukę į kairę, netrukus išvysite už namų pasislėpusią nedidelę bažnytėlę.
XX a pradžioje, miestui plečiantis, Švč.Širdies parapijoje, apimančioje Naujamiestį, labai trūko katalikiškų maldos namų. Panašiu metu, kai A.Vivulskis inicijavo monumentalios ir didingos Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios statybą, tolėliau nuo miesto, Gerosios Vilties (tuo metu vadintos Dobra Rada) gatvėje taip pat vyko statybos. Kanauninkas Karolis Liubenecas pradėjo kuklios Dievo Apvaizdos bažnytėlės statybą pagal architekto Augustino Kleino projektą. Kiek anksčiau šalia pastatyta našlaičių prieglauda ir amatų mokykla. Joje buvo mokoma staliaus, šaltkalvio, batsiuvio, siuvimo, mezgimo amatų. Moksleivių gaminių buvo galima įsigyti nuosavoje parduotuvėlėje.
Statant Dievo Apvaizdos bažnyčią, visas medines jos dalis pagamino amatų mokyklos moksleiviai. 1925 metais bažnyčią ir jaunimo auklėjimo misiją perėmė vienuoliai saleziečiai. Po karo vienuoliai iš Vilniaus išvyko, bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. 1962 metais įvyko savotiški, nelygiaverčiai mainai – miesto valdžia priėmė sprendimą į Statybininkų rūmus perstatyti toje pačioje parapijoje buvusią, nebaigtą A.Vivulskio projektuotą bažnyčią, o kaip kompensaciją tikintiesiems atidavė nedidukę bažnytėlę Gerosios Vilties gatvėje. Maldos namai veikia iki šiol.
Jei kelionė iš Pohuliankos į Gerąją Viltį pasirodė per trumpa, galite pasukti į netoliese esantį Vingio parką, aplankyti Botanikos sodą, kurio vietoje kadaise stovėjusiuose Zakreto rūmuose puotavo imperatorius Aleksandras I, arba eiti Savanorių prospektu tolyn iki Vilkpėdės, pamatyti akmens su vilko pėda ir ožkytės mitologinę skulptūrą.
