Iki krikščionybės įvedimo Lietuvoje 1387 metais, Verkiai priklausė didžiajam kunigaikščiui, čia taip pat buvo ir pagonių kulto vieta. Po krikšto didysis kunigaikštis Jogaila padovanojo didžiulę Verkių teritoriją Vilniaus vyskupui. Verkių vietovės pavadinimas aiškinamas gražioje legendoje. P

Pasakojama, kad seniai, dar pagonybės laikais, našliu likęs krivis Krivaitis pamilo gražią mergelę ir iš tos meilės jiems gimė sūnus. Tačiau kriviui taisyklės neleido antrą kartą vesti, už nusižengimą laukė baisi bausmė. Tuomet krivis sumanė gudrią išeitį – žinodamas, kad netrukus apylinkėse medžios didysis kunigaikštis su svita, krivis gražiai suvystė kūdikį ir įkėlė į erelio lizdą sename ąžuole.

Bemedžiodamas valdovas staiga išgirdo kažką gailiai verkiant, paliepė tarnams ieškoti ir tie atnešė verkiantį kūdikį. Nebežinodamas, ką manyti, didysis kunigaikštis pasikvietė krivį Krivaitį. Žynys paaiškino, kad tai dievai siunčia kriviui pamainą, vaikelį, kuris ateityje užims krivio vietą. Valdovas neprieštaravo ir atidavė kūdikį auginti kriviui Krivaičiui. Lizde rastą kūdikį pavadino Lizdeika, o vietovę – Verkiais.

Dabar buvusios vyskupo žemės priklauso Verkių regioniniam parkui, tačiau svarbią vietą užima religiniai objektai. Pats garsiausias lankytinas objektas – Kalvarijos kryžiaus kelio stotys. Pradėti pasivaikščiojimą geriausia nuo pradžios – iš Kalvarijų gatvės Baltupiuose pasukus į Pušyno kelią netrukus rasite automobilių stovėjimo aikštelę ir netoliese – pirmąją stotį, vadinamą „Pas Sopulingąją Dievo Motiną“.

Pradėję kelią nepaklysite, rasite nuorodas ir pavadinimą, užrašytą prie kiekvienos stoties. Visas kelias yra 7 km ilgio, susideda iš 35 stočių: koplytėlių, tilto, 8 vartų. 3 paskutinės stotys įrengtos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, kur ir baigiasi Kalvarijų Kryžiaus kelias.

Kalvarijos kryžiaus kelias
© DELFI / Dalia Vaitkutė-Šiaulienė
Kalvarijos kryžiaus kelias

Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia (Kalvarijų g. 327) buvo pastatyta kaip padėka Viešpačiui už Vilniaus išlaisvinimą iš rusų armijos teroro, trukusio 1655-1661 metais. Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozaras iš vyskupijos valdų Verkiuose dominikonams paskyrė 7 valakus (apie 150 ha) žemės bažnyčiai statyti. Pirmoji bažnyčia ir Kryžiaus kelio koplyčios buvo medinės ir netrukus sudegė. XVII a. pabaigoje iškilo nauja, mūrinė bažnyčia ir vienuolyno pastatai, XVIII a. visas ansamblis dar kartą perstatytas.

Greta, vaizdingoje Verkių vietovėje, nutarta įrengti Kryžiaus kelio stotis – Kalvarijas. Tokios stotys, įrengiamos bažnyčių viduje ar lauke, buvo paplitusi pamaldumo forma Europoje nuo XIV amžiaus. Vilniaus Kalvarijos stotys yra gana tiksli Jeruzalės kelio kopija, išlaikyti tinkami atstumai tarp stočių, orientacija pasaulio šalių atžvilgiu ir net topografija. Teritorijoje vingiuojantis Baltupio upelis atlieka Jeruzalės Cedrono vaidmenį.

1669 metais vyskupas Aleksandras Sapiega vedė iškilmingą procesiją Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą šventąją žemę. Kiekvienam maldininkui, tinkamai apėjusiam Kryžiaus kelio stotis, buvo pažadėti visuotiniai atlaidai, todėl norinčiųjų netrūko, ypač per Sekmines.

Kalvarijos kryžiaus kelias
© DELFI / Dalia Vaitkutė-Šiaulienė
Kalvarijos kryžiaus kelias

Kelias baigiasi ant simbolinio Golgotos kalno stovinčioje Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje. Lipant laiptais aukštyn atsiveria didingas barokinis šventovės grožis. Pagrindinis bažnyčios altorius simbolizuoja nukryžiavimo vietą – paskutiniąją kelio stotį. Du šoniniai altoriai vaizduoja prikalimą prie kryžiaus ir nuėmimą nuo kryžiaus.

XIX a. viduryje caro valdžia vienuolyną uždarė, tačiau bažnyčia veikė, o Kryžiaus kelio stotys buvo lankomos. Didžiausias vandalizmo aktas įvykdytas 1962 metais, kai slaptu sovietų valdžios nurodymu buvo susprogdintos beveik visos koplytėlės, liko nepaliestos tik esančios prie pat bažnyčios. Nepaisant to, tikintieji lankė šią brangią jiems vietą, buvusių stočių vietoje sodino gėles, prižiūrėjo aplinką. 1990 metais Kalvarijos pradėtos atstatinėti, o 2002 metais per Sekmines iškilmingai pašventintos.

Kalvarijos kryžiaus kelias
© DELFI / Dalia Vaitkutė-Šiaulienė
Kalvarijos kryžiaus kelias

Einant Kryžiaus kelio stočių keliu ar tiesiog vaikštinėjant po parką, takelis jus išves į Neries pakrantę. Ten negalėsite nepastebėti dar vienos dvibokštės barokinės šventovės. Tai Švč. Trejybės arba Trinapolio bažnyčia ir buvęs trinitorių vienuolynas. Pirmuosius trinitorius į Vilnių pasikvietė Jonas Kazimieras Sapiega ir įkurdino savo valdose Antakalnyje.

Kiek vėliau vyskupas K. K. Bžostovskis taip pat pakvietė trinitorių vienuolius ir pastatydino jiems bažnyčią ir vienuolyną. Pradžioje pastatai buvo mediniai, vėliau perstatomi jau iš mūro, naujinami ir gražinami, kol XVIII a. pabaigoje susiformavo visas barokinis ansamblis.

Verkių parkas
© Shutterstock
Verkių parkas

Caro valdžios laikais šį architektūros perlą, stovintį ramioje ir vaizdingoje vietoje, stačiatikių archijerėjus pavertė savo vasaros rezidencija, bažnyčią perdarė į cerkvę. Tarpukariu vėl gražinta, katalikams bažnyčia tarnavo neilgai. Dėl to paties puikaus kraštovaizdžio sovietmečiu čia buvo įrengta turistinė bazė. Atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir joje įsikūrė pirmieji Vilniuje rekolekcijų namai.

Ar grįšite maldininkų keliu į Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią, ar nutarsite pasivaikščioti paupiu vingiuojančia Verkių gatve, būtinai nukeliaukite į Verkių dvarvietę. Nuo Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios reikės eiti ar važiuoti iki Santariškių žiedinės sankryžos, joje pasukti į dešinę ir įveikus nedidelę daubą pamatysite baltą buvusių dvaro arklidžių bei užvažiuojamųjų namų mūrą, puoštą kolonomis. Pro jį kelias veda į parką, kurio gilumoje tebestovi dalis vyskupo Masalskio rezidencijos pastatų.

Kadangi Verkiai nuo seno buvo Vilniaus vyskupų nuosavybė, gražioje Neries pakrantėje pastatyti rūmai tarnavo kaip vyskupų vasaros rezidencija. XVIII a. pradžioje čia puotavo net Rusijos caras Petras I. Kartu tai buvo dvaras su visais ūkiniais atributais: malūnais, kalve, kluonais ir kt. Vyskupai valdė šį dvarą iki 1780 metų, kai manipuliacijų dėka Verkiai tapo privačia vyskupo Igno Jokūbo Masalskio nuosavybe.

Verkių rūmai
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Verkių rūmai

Nieko nelaukęs, vyskupas Masalskis ėmėsi perstatinėti dvarą nauju ir madingu klasicizmo stiliumi. Vyskupo lėšomis išmokslintas architektas Laurynas Gucevičius sukūrė naujų rūmų projektą. Dar statant rūmus, greta jų buvo formuojami du peizažinio tipo parkai su tvenkiniais, oranžerijomis ir fontanais. Augalai parkui buvo gabenami net iš Italijos. Visa Verkių sodyba turėjo derėti prie kraštovaizdžio ar jį pabrėžti. Į vyskupo Masalskio dvaro projektą taip pat įėjo paviljonas, administracinis pastatas (jį matome Jeruzalės g. 45), malūnai, užvažiuojamieji namai, šiltnamiai, smuklė.

Dauguma šių pastatų pasiekė mūsų laikus. Netoli įėjimo į parką esantis paviljonas – pastatas su kupolu ir dviem kolonomis – domina masonų idėjų tyrinėtojus. Kadangi L. Gucevičius buvo masonų ložės narys, manoma, kad šiame pastate jis paliko daugiausiai paslaptingų ženklų.

Pagrindinį Verkių ansamblį sudarė prabangūs centriniai rūmai su po kupolu įrengta teatro sale, koplyčia ir 14 kambarių. Įėjimą puošė 6 kolonos. Iš šonų buvo pastatyti du simetriški pastatai – oficinos. Kaip atrodė centriniai rūmai, galime pamatyti 1838 m pieštoje M. Januševičiaus akvarelėje.

Dar nepasibaigus statyboms Lietuva pakliuvo į politinių audrų sūkurį, įvyko ATR padalinimai, T. Kosčiuškos sukilimas. 1794 metais sukilėliai Varšuvoje viešai pakorė vyskupą Masalskį už išdavystę. Verkių rūmai atiteko jo dukterėčiai, vėliau smarkiai nukentėjo nuo Napoleono armijos vandalizmo ir buvo parduoti.

Verkių rūmai
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Verkių rūmai

1839 metais Verkius nusipirko Rusijos feldmaršalas Liudvikas Vitgenšteinas. Tuo metu rūmų ansamblį sudarė centriniai rūmai ir dvi oficinos šonuose, tačiau didieji centriniai rūmai buvo apverktinos būklės. Vitgenšteinas nepajėgė užbaigti brangiai kainuojančių statybų ir centriniai rūmai buvo nugriauti, paliktos tik dvi mūsų dienas pasiekusios oficinos. Rytinė oficina buvo perstatyta, papildyta bokštu, sovietmečiu restauruota. Vyresnieji vilniečiai dar atsimena ekskursijas į Verkių rūmus su kvapą gniaužiančio ištaigingumo interjeru ir baldais.

Dabar baldų neliko, o dalis interjero dar tebėra, rūmuose ant sraigtinių laiptų mėgsta fotografuotis jaunavedžiai. Pastatas priklauso Mokslininkų namams.

Verkių regioninis parkas
© Shutterstock
Verkių regioninis parkas

Pasigrožėję rūmų oficinomis, paėjėkite taku toliau, iki regyklos, kur nuo aukšto skardžio atsiveria nuostabi Neries ir apylinkių panorama. Netoliese rasite ir akmeninį aukurą, prie kurio renkasi dabartiniai pagonybės išpažinėjai, švenčia gamtos šventes. Simbolinį aukurą 1990 m. čia sumūrijo architektas, lietuvių senovės tyrinėtojas Sigitas Lasavickas, tikėdamas, kad iki krikščionybės įvedimo šioje vietoje buvo svarbi pagonių šventykla.

Iki apačioje buvusių malūnų galite nusileisti laipteliais parko gale arba eiti aplinkiniu keliu, pro tvenkinius ir pasigrožėti buvusiu parku, paieškoti išlikusių retesnių augalų. Pastebėsite ir po parką pabirusius smulkiosios architektūros statinius: sargo namelį, vandens bokštą, ledainę, buvusią kalvę.

Verkių regioninis parkas
© Shutterstock
Verkių regioninis parkas

Prie upės rasite du vandens malūnus. Tolėliau nuo Neries – XIX a. pradžioje statytas vandens malūnas, amžiaus pabaigoje perdarytas į vandens kėlimo stotį. Prie pat kelio rasite dar vieną buvusį malūną (Verkių g. 100), statytą XIX a. antroje pusėje. Dabar pro šalį srovenanti Verkės upė jau nesuka malūno įrengimų, pastatas restauruotas ir pritaikytas restoranui. Šiltą dieną malonu pasėdėti terasoje, pasiklausyti krentančio vandens garsų ir įsivaizduoti, kaip ši vieta atrodė prieš šimtmečius, vyskupų galybės laikais.

Verkių regioninis parkas
© Shutterstock
Verkių regioninis parkas

Jei dar turite laiko ir noro, pro Verkių rūmus einančia Žaliųjų Ežerų gatve galite nukeliauti į Balsius, pailsėti prie Balsio ežero, dar vadinamo Žaliųjų Ežerų vardu. Balsių rajone verta pamatyti 2008 metais įkurtą Balsių mitologinį parką, papuoštą daugelio garsių menininkų skulptūromis mitologijos tema. 2008 metais šį parką pagonišku ritualu įšventino vyriausias Lietuvos krivis Jonas Trinkūnas.

Tuo pačiu keliu važiuodami dar toliau pasieksite Europos parką, 1991 m. įkurtą Gintaro Karoso. 55 ha ploto parke eksponuojami lietuvių ir užsienio menininkų modernaus meno kūriniai.


www.DELFI.lt
7