Dešinysis Neries krantas prie Vilniaus miesto priartėjo XVI amžiuje, kuomet buvo pastatytas pirmasis tiltas, leidęs patogiai persikelti per upę. Iki tol čia gyveno daugiausiai žvejai ir žemdirbiai, o keliauninkai turėjo ieškoti brastos arba keltis į kitą krantą valtimis.

Didelį plotą užimančio Šnipiškių rajono pavadinimas kildinamas iš pavardės Snipka ar Šnipka, esą toks bajoras čia turėjo dvarą Vytauto Didžiojo laikais. Nuo XVI amžiaus šis rajonas garsėjo statybinių medžiagų gamyba, čia buvo lentpjūvės, o dėl netoliese randamo geros kokybės molio buvo gaminama daug plytų, čerpių, koklių. Pastačius tiltą, nuo jo vedę du keliai vėliau virto gatvėmis. Į Ukmergę vedančio kelio dalis dabar taip ir vadinama, o į Verkius ėjęs kelias gavo Kalvarijų pavadinimą. Šiuo keliu ir pasivaikščiokime.

Pradėti pasivaikščiojimą derėtų nuo Žaliojo tilto. Pirmąjį tiltą čia pastatė Vilniaus burmistras Ulrikas Hozijus, 1530 metais gavęs privilegiją iš Vilniaus vaivados Alberto Goštauto. Savo lėšomis pastatęs tvirtą tiltą su mūrinėmis atramomis ir prekybos būdelėmis galuose, burmistras ne tik gavo teisę imti už važiavimą tiltu nemenką mokestį, bet ir išsirūpino iš valdovo garantiją – draudimą statyti tiltus per Nerį nuo Kernavės iki Bistricos. Taigi, ilgą laiką šis tiltas buvo vienintelis ir nešė nemažą pelną, iš kurio buvo išlaikoma Švč.Trejybės prieglauda. Vėlesniais amžiais tiltas ne kartą degė ir buvo atstatomas, po perstatymo XVIII a. viduryje jis buvo nudažytas žaliai ir pavadintas Žaliuoju, taip vadinamas ir dabar.

Žaliasis tiltas
© DELFI / Modesta Meškė
Žaliasis tiltas

Deja, iš tų laikų išliko tik pavadinimas ir vieta. Caro laikais statytą geležinį tiltą II Pasaulinio karo pabaigoje susprogdino vokiečiai. Dabartinis tiltas pastatytas 1952 metais. Jis buvo papuoštas dabar jau nuimtomis sovietinėmis skulptūromis ir gavo sovietų armijos generolo Ivano Černiachovskio vardą. Gatvė už tilto, dabar vadinama Kalvarijų, sovietmečiu buvo pervadinta į Felikso Dzeržinskio.

Perėję tiltą atsiduriame judrioje, transporto pilnoje sankryžoje. Tačiau dar XX a. pradžioje ši vieta atrodė visiškai kitaip – vietoj plačios magistralės čia buvo siaura gatvė, vedanti pro kalvą su stebuklais garsėjusia koplytėle. Pastatyta XVIII amžiuje, koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus skulptūra buvo simbolinė vieta, pirmoji stotelė piligrimams, keliaujantiems į Vilniaus Kalvarijas. Sovietmečiu platinant gatvę koplytėlė buvo nugriauta, o kalva nukasta.

Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia
© DELFI / Modesta Meškė
Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia

Abipus Kalvarijų gatvės yra po įdomų architektūrinį ansamblį, kairėje dominuoja Šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios siluetas, dešinėje – įmantri pilaitė, daktaro Raduškevičiaus rūmai. Pradėkime nuo bažnyčios, kurią 1703 metais pradėjo statyti vienuoliai jėzuitai. Iki amžiaus vidurio bažnyčia buvo baigta ir pasipuošė dailiais architekto Valento Dyderšteino sukurtais bokštais. Tuo metu Vilniuje jėzuitai jau turėjo 3 bažnyčias, ketvirtoji buvo skirta trečios prabacijos vienuoliams. Erdviame, terasomis link upės besileidžiančiame vienuolyne gyveno broliai, turintys galutinai apsispręsti ir priimti paskutinius šventimus. XVIII amžiaus pabaigoje, panaikinus jėzuitų ordiną, bažnyčia atiteko pijorams, o vėliau tapo parapijine. Nuo 1975 metų vikaru šioje bažnyčioje dirbo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, jo atminimui kiemelyje prie įėjimo į bažnyčią pastatytas paminklinis akmuo (skulptorius Jonas Gencevičius).

Raduškevičiaus rūmai (Kalvarijų g. 1)
© DELFI / Modesta Meškė
Raduškevičiaus rūmai (Kalvarijų g. 1)

Dešinėje kelio pusėje, ant kalvelės stovi XIX a. pabaigoje pastatyti istorizmo stiliaus rūmai (Kalvarijų g. 1), primenantys gotikinę pilį. Juos pasistė vilnietis daktaras, miesto dūmos narys Hilarijus Raduškevičius, garsėjęs įmantriu skoniu ir plačiu užmoju. Dalyje pastato jis gyveno pats, kitą dalį nuomojo. Sovietmečiu, platinant dabartinę Kalvarijų gatvę, dalis rūmų korpusų buvo nugriauti, likę restauruoti ir dabar priklauso Architektų sąjungai.

XVI amžiuje dešiniajame Naries krante, galbūt Raduškevičiaus namų vietoje, stovėjo Vilniaus miesto magistrato pastatyti namai totorių ir rusų pirkliams ir pasiuntiniams apgyvendinti. Pasakojama, kad atvykėliai iš šių kraštų keldavo mieste daug neramumų, todėl magistratas ir iškeldino juos anapus upės.

Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko atminimui pastatytas paminklinis akmuo
© DELFI / Modesta Meškė
Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko atminimui pastatytas paminklinis akmuo

XVIII amžiuje Neries krantinėje į dešinę nuo Kalvarijų gatvės buvo rūmai, vadinti Piro arba Petro vardu. Sujungus vardą su žodžiu „monte“, lotyniškai reiškiančiu „kalnas“ gavosi pavadinimas Piromontas. Iki II Pasaulinio karo dabartinė A. Juozapavičiaus gatvė buvo vadinamos Piromonto gatve. Taip pat XIX-XX a sandūroje buvo pavadinta Šnipiškių dalis tarp A. Juozapavičiaus, Rinktinės, Šeimyniškių ir Slucko gatvių. Tuo metu Piromonte buvo pradėtos planinės gyvenamųjų namų statybos, vadintos Juozapo Montvilos kolonija, nors šie namai gerokai skyrėsi nuo to paties iniciatoriaus vardo kolonijos Lukiškėse. Vos pastatyti, šie gyvenamieji namai buvo laikomi pigiais ir neitin skoningais, tačiau dabar, sovietinių ir modernių pastatų apsuptyje, jie suteikia kvartalui žavesio. Piromonto kolonijos namus galite pamatyti Rinktinės g. 20-26.

Grįžę į Kalvarijų gatvę, kirskime judrią sankryžą su Konstitucijos prospektu. Šioje vietoje kadaise šakojosi keliai, vedę į Ukmergę ir Verkių link. Aukštų pastatų papėdėje 2009 metais pastatyta moderni skulptūra „Šviesa“ (architektas M. Markūnas, skulptorius V. Gylikis). Pasigrožėję stikliniais dangoraižiais keliaukime toliau, į pačią originaliausią ir kontrastingiausią Šnipiškių, o gal ir viso Vilniaus dalį. Moderniųjų dangoraižių papėdėje spiečiasi mediniai namai, apsupti sodų ir daržų. Jie primena, kad dar visai neseniai šis rajonas buvo labiau panašus į kaimą, o ne į miestą. Dalis kvartalo gatvių, pavyzdžiui, Giedraičių ir S.Fino, išlaikė grindinį dar iš imperinės Rusijos laikų.

"> Skulptūra "Šviesa"
© DELFI / Modesta Meškė
Skulptūra "Šviesa"

Vilniaus tyrinėtojai teigia, kad Šnipiškių dalį ties Giedraičių, S.Fino, Krokuvos, Daugėliškio gatvėmis reikėtų vadinti atskiru Skanseno vardu, tačiau dauguma vilniečių geriau žino Šanchajaus pavadinimą, nors neoficialų, tačiau tiksliausiai apibūdinantį rajono specifiką.

Dešinėje Kalvarijų gatvės pusėje didelę teritoriją užima turgavietė (Kalvarijų g. 61). Oficialiuose dokumentuose ji pirmą kartą minima 1903 metais, tačiau tikėtina, kad prekyba šioje vietoje vyko ir anksčiau. Tarpukariu tai buvo viena iš pagrindinių Vilniaus turgaviečių, o pokariu perstatyta, įrengiant tris didelius prekybos paviljonus. Sovietmečiu turgavietė vadinta kolūkine, į ją laikinai buvo persikėlusi ir garsioji Vilniaus Kaziuko mugė.

Kalvarijų turgus (Kalvarijų g. 61)
© DELFI / Modesta Meškė
Kalvarijų turgus (Kalvarijų g. 61)

Šalia turgavietės stovi tipinio plano stačiatikių cerkvė, skirta Šv. Arkangelo Michailo garbei. Ši cerkvė buvo pastatyta 1895 metais iš suaukotų lėšų. Nors pačios šventovės siluetas yra tipinis ir atkartoja kitas Vilniaus cerkves, neįprasti yra į šonus nusitęsę fligeliai. Juose buvo įkurtos atskiros mergaičių ir berniukų mokyklos, taip pat įrengti butai mokytojams. Sovietmečiu cerkvė buvo planuota nugriauti, tačiau bendruomenės pastangomis išsaugota. Dabar ji yra veikianti, buvusiose mokyklos patalpose įsikūrusi stačiatikių bendruomenė.

Stačiatikių cerkvė
© DELFI / Modesta Meškė
Stačiatikių cerkvė

Keliaukime Kalvarijų gatve toliau ir stabtelkime už sankryžos su Žalgirio gatve. Nedideliame skverelyje pamatysite kryžių sunkiai nešančio Kristaus skulptūrą (architektas P.Jansonas, skulptorius A.Kmieliauskas, 2010 metai). Tai paminklas kunigui Broniui Laurinavičiui (1913-1981). B.Laurinavičius gimė Gervėčių parapijoje, Astravo (dab.Baltarusija) rajone. Tarpukariu mokėsi Lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, vėliau Vilniaus kunigų seminarijoje, 1944 m. įšventintas į kunigus.

Kristaus skulptūra
© DELFI / Modesta Meškė
Kristaus skulptūra

Dvasinį sielovados darbą kunigui teko dirbti sunkiomis Lietuvos sovietizavimo sąlygomis. Kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, jis gynė katalikybę, statė ir puošė provincijos bažnyčias, būrė prie jų žmones. Buvo aktyvus žmogaus teisių gynimo Lietuvos komiteto, Helsinkio grupės narys. Ilgą laiką persekiotas sovietų saugumo agentų. Šioje vietoje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankirtoje, 1981 lapkričio 24 d pavakarę kunigas Laurinavičius buvo pastumtas po sunkvežimio ratais ir nužudytas. Broniaus Laurinavičiaus vardas yra įtrauktas į XX a tikėjimo kankinių sąrašą.

Praėję skverą dešinėje gatvės pusėje pastebėsime kolonomis puoštą pastatą, kuriame dabar įsikūręs muzikinis teatras-klubas „Legendos“ (Kalvarijų g. 85). Senieji vilniečiai dar pamena šiame pastate buvus „Tėvynės“ kino teatrą. Praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje ėmus planingai užstatinėti Šnipiškių rajoną, naujakurių laisvalaikiui praskaidrinti buvo pastatytas ir kino teatras. Jis atidarytas 1954 m lapkričio mėnesį, pirmas parodytas filmas vadinosi „Šventės vakaras“.

"> Muzikinis teatras-klubas "Legendos" (Kalvarijų g. 85)
© DELFI / Modesta Meškė
Muzikinis teatras-klubas "Legendos" (Kalvarijų g. 85)

Toliau už buvusio kino teatro besitęsiantis rajonas – tipiškas sovietinių gyvenamųjų rajonų pavyzdys. Daugiabučių statyba įsibėgėjo vystant Vilniuje pramonę ir didėjant gyventojų skaičiui. Karvarijų gatvės sankryžoje su Ozo/Kareivių gatvėmis dar galima atpažinti perstatytas buvusias gamyklas. Skaičiavimo mašinų gamyklą „Sigma“ ir specialus konstravimo biuras, įkurti 1966 m., veikį iki 1991 m.

Kuro aparatūros gamykla vienintelė Baltijos šalyse 1959-2004 m. gamino dizelinių variklių sistemų dalis, naudojamas nuo traktorių iki tankų. Pasukę dešinėn prieitume Šiaurės miestelį, jau priklausantį Žirmūnų rajonui. Dabar Šiaurės miestelis asocijuojasi su madinga prekybos ir pramogų vieta, o dar visai neseniai tai buvo uždara sovietų armijos teritorija, tankų dalinio karinė bazė. Iš čia 1991 metų sausio 13-ąją išvažiavo tankai, traiškę laisvės gynėjus prie TV bokšto.

Kontrastingiausias Vilniaus rajonas, kuriame vis dar jaučiama kaimo dvasia
© DELFI / Modesta Meškė

Už sankryžos tolyn besitęsianti Kalvarijų gatvė, kurios bendras ilgis apie 5,5 km, atveda į Baltupių rajoną, pavadintą pro jį tekančio upelio vardu. Keturių kilometrų ilgio nesiekiantis Baltupio upelis ties Trinapoliu įteka į Nerį, prieš tai vingiuodamas per Verkių parką. Dalis šio upelio laikoma šventa. Jis dar vadinamas Cedrono arba Kedrono vardu, pagal upelį Jeruzalėje. Baltupis-Cedronas sėkmingai įkomponuotas į Kalvarijų kompleksą, atkartojantį Kristaus kančių kelio Jeruzalėje stotis.

Pačioje Kalvarijų gatvės pabaigoje, dešinėje pusėje pamatysime modernų, santūrių formų pastatą su kryžiumi – tai Šv. Juozapo kunigų seminarija ir prie jos prigludusi trikampė koplyčia (Kalvarijų g. 325). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 metais buvo atkurta ir sovietmečiu uždaryta Vilniaus kunigų seminarija. Netrukus pradėta naujosios seminarijos pastato statyba, užbaigta 1998 metais. Mokslas seminarijoje trunka 6 metus. 2017-2018 mokslo metais seminarijoje mokosi 12 klierikų.

Šv. Juozapo kunigų seminarija
© DELFI / Modesta Meškė
Šv. Juozapo kunigų seminarija

Kol ėjome Kalvarijų gatve, dešinėje pusėje matėme mišką - tai Verkių istorijos ir kultūros draustinis, Verkių regioninio parko dalis. Jame yra Vilniaus Kalvarijos – Jėzaus kelio stotys, pasibaigiančios prie iš tolo matomos, ant kalvos baltus bokštus iškėlusios Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios. Neatsitiktinai už sankryžos su Ateities gatve Kalvarijų gatvė keičia pavadinimą į Jeruzalės gatvę. Čia iš tiesų mintimis galima nusikelti į tolimąją Jeruzalę, aplankyti kryžiaus kelio stotis arba tiesiog pasivaikščioti po mišką, nuklystant iki pat Neries pakrantės.

Smulkiau apie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią, Kalvarijas ir kitas Verkių parko įžymybes pasakos kitas pasivaikščiojimo po Vilnių maršrutas.

www.DELFI.lt
10