Vėžio dienoraštis

Mūsų elgesys gali žlugdyti, o gali pakylėti. Reikia leisti žmogui suprasti, kad jis valdo ligą, o ne liga valdo. Tada liga neatrodo viską atimanti. „Duok paduosiu, duok padėsiu, duok už tave padarysiu...", tai tarsi „įgalaus neįgalinimas", kaip nekalto įkalinimas.

Tiesiog gražiai susitarkite, kad sergantysis paprašys jūsų pagalbos, kai jam to reikės. Jį erzins jūsų perdėtas „tūpčiojimas“, o jūs išties eikvosite jėgas ne ten, kur reikia, ir jausitės pavargę. Nuo to nebus geriau nei jums, nei sergančiajam. Ir jūs, ir sergantysis kitaip jausis nesuprastu.

Taigi, ką sakyti tam, kuris serga? Ar kalbėti tik apie jo sveikatą, vaistus, gydymo planą? Žinoma, reikia pakalbėti ir apie tai, nes žmogus praeina visas psichologines fazes, susidūręs su liga. Iš pradžių būna šoko fazė, tada ligos priėmimo, susitaikymo fazė, dar vėliau veikimo fazė, todėl kartais sergantysis gali norėti kaip tik išsikalbėti apie ligą, kaip jis jaučiasi, kaip jis ją priima, kaip jį veikia gydymas ir pan.

Mirštantis jaunas vyras.

Visgi, svarbiausia išgirsti tai, apie ką nori pasikalbėti sergantysis tuo metu. Juk jis tas pats žmogus, kuris prieš ligą turėjo darbą, pomėgius, veiklą, draugus. Jis susirgo, bet liko asmenybė. Taigi jo artimieji, šeima, darbas, pomėgiai niekur nedingo. Jis ligoninėje, bet jis nepamiršo, kas vyksta už jos ribų.

Įprastai susitinkę mes pašnekame apie bendradarbius, draugus, kaimynus, kartais kalbame juk ir visai apie niekus. Supraskite, kad to atsipalaidavimo, atitrūkimo nuo minčių apie ligą ir trūksta Jūsų sergančiam draugui. Lai Jūsų susitikimai būna malonūs, o svarbiausia – nuoširdūs.