Žmoną nustebino sutuoktinio mintys
„Vėžys nepagydomas...“ „Aš mirštu...“ „Aš beviltiškas.“ Tokius žodžius girdžiu dažnai. Tačiau kuomet žmogus nusišluosto ašaras ir realiai pažvelgia į situaciją, jis dažniausiai supranta, kad viskas ne visai taip... Paklausus, iš kur jis tai žino, ar šie teiginiai tikrai tiesa, dažniausiai išgirstu kažkokius palyginimus, pamąstymus, atsakymus su žodžiais „tikriausiai“, „aš taip galvoju“ ir pananšiai. Bet ar ta Jūsų tiesa logiška, ar pagrįsta?
Vieną dieną prie palatos durų sutikau raudančią garbingo amžiaus moterį, ji lankė savo vyrą. Neapsikęsdama jo pykčio, užgauliojimų, ji išeidavo pasedėti koridoriuje ir vėl, sulaikiusi ašaras, griždavo prie vyro. Ji kasdien atnešdavo jam šilto naminio maisto, padėdavo jam apsirengti, atlikti higienos procedūras. Vaikai su anūkais atvažiuodavo pas jį beveik kas vakarą. Anūkai atveždavo piešinukų, ivairių savo darbelių, kad seneliui būtų linksmiau ir primintų apie juos. O senelis tik burnodavo ir pykdavo.
Pykdavo, kad įkyri žmona, sakydavo, kad jam nieko nereikia, kad viskas atsibodo. Kai aš juos pasikviečiau kabinete pasikalbėti apie jų situaciją ir jausmus, vyriškis pasakė, kad jam skaudu, nes jaučiasi niekam nereikalingas. Žmona buvo nustebusi ir įsižeidusi. Ji darė viską, ką galėjo. Ji nežinojo, kaip dar parodyti vyrui, koks jis jai svarbus, brangus. Tikriausiai ir anūkai, vaikai nežinojo, kaip kitaip parodyti savo meilę.
Kai paprašiau pagrįsti, kodėl jis jaučiasi nereikalingu, atsakymas buvo toks buitiškas, toks moraliai šaltas. Jis tepasakė, kad grįžęs i namus, jis jau nesugebės atnešti malkų ir negalės anūkų nuvežti ir parvežti iš mokyklos. Žmona buvo sukrėsta, ji paklausė savo vyro: „Aš netikiu, kad po tiek metų, pragyventų kartu, tapčiau tau nereikalinga, jei negalėčiau pagaminti pietų. Aš nieko neprašau, aš noriu, kad tu tiesiog būtum su manim. Aš bijau vienatvės. Tu jos irgi bijotum. Mes juk brangūs vienas kitam. Brangus mūsų buvimas kartu.“
Kaip nesveikas mintis keisti sveikomis
Ar pagrįsta mintis, kad susirgęs tampi niekam nereikalingas? Ir negi mes reikalingi tik dėl to, kad kažką galim, o jei negalim – jau esam bereikšmiai? Ar ne patys ir „susikuriame" tokias mintis? Patys dažnai atstumiame artimuosius, patys įtikiname save, jog esame nereikalingi. Tai yra mintis, bet ne realybė. Tai – mąstymo klaida. Mums atrodo, kad diagnozė vėžys yra prarastos svajonės, daug daug nevilties ir prarastas noras gyventi.
Visa tai kyla iš to, kad mąstydami mes nesivadovaujame sveiku mąstymu. Kuomet įsijungia emocijos, išsijungia racionalus mąstymas. Paleiskite neigiamybes. Būtent racionalios ir sveikos mintys gali suteikti stiprybės, padėti susigrąžinti ar sukurti naujas svajones.
Autorius M. C. Maultsby ir „Racionali elgesio terapija" siūlo 5 sveiko mąstymo taisykles:
1. Sveikos mintys/nuostatos remiasi faktais.
2. Sveikos mintys/nuostatos saugo mūsų gyvybę ir sveikatą.
3. Sveikos mintys/nuostatos padeda pasiekti mūsų ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus.
4. Sveikos mintys/nuostatos padeda spręsti konfliktines situacijas arba jų išvengti.
5. Sveikos mintys/nuostatos padeda jaustis taip, kaip norėtum jaustis.
Kiekvieną savo mintį patikrinkite pagal sveiko mąstymo taisykles (jeigu bent į tris klausimus neatsakėte „taip“, tai jau nesveika mintis). Tada suformuluokite kiekvienai nesveikai minčiai naują, sveiką atitikmenį. Pavyzdžiui, mintį „Aš niekam nereikalingas“ galima pakeisti į sveikas ir padedančias mintis: „Žmogus yra vertingas iš esmės,“ „Esu reikalingas savo artimiesiems, jie stengiasi dėl mano sveikimo“, „Jie rūpinasi manimi ir taip parodo savo meilę man ir mano svarbą jiems“. „Aš pažįstu žmonių, kurie ir po ligos gyveno pilnavertį gyvenimą ir jautėsi reikalingi“.