Ligos etapai: nuo pykčio iki abejingumo
Nesenai atšvęstas 50-metis, sėkmingos sūnų karjeros, 2 anūkai, 25 bendro gyvenimo su žmona metai, pastovus, nors ir nelabai pelningas, darbas ir... prostatos vėžys. Na, šito tai tikrai nesitikėjau! Štai toks išbandymas, tokia pamoka man. Ir esu vienas iš daugelio, kurie susirgo tokia liga.
Kaip sekėsi man mokytis tą pamoką? Sunkiai. Buvo metas, kai pykau. Pykau ant visko. Kad žmonės parduotuvėje laimingi, kad jie juokiasi, kad jie kuria planus. Buvo metas, kai buvau viskam abejingas – artimųjų rūpesčiui, anūko dovanotam piešiniui. Buvo metas, kai jaučiausi esantis kančia kitiems. Buvo metas, kai kiti tikėjo, kad įveiksiu ligą, o aš pats ne. Ir begalę kartų sakiau, kad man viskas nusibodo, kad nieko nenoriu, kad pavargau.
Bet būtent ši pamoka, šis praeitas kelias ir parodė, kas yra „viskas" man, ir kas yra „niekas". Kas yra brangu iki skausmo, iki širdies gilumos, ir kas yra tik smulkmena. Žiūriu į gyvenimą dabar tom pačiom akimis, bet mano žvilgsnis jau kitoks – skvarbesnis, gilesnis, brandesnis. Matantis esmę.
Ligos pamokos esmė
Iki susirgdamas šia liga aš galėjau pasakyti, kodėl aš nelaimingas, dabar žinau, kodėl aš laimingas. Žinau, kad mano laimė yra nepasveriama ir nesulyginama. Ji neturi nei dydžio, nei svorio mato. Mąstau, ar iš viso galima įkainuoti vaiko, anūko bučinį, artimojo žvilgsnį, ištiestą pagalbos ranką ar šypseną? O kiek kainuoja gaivus oro gurkšnis karštą vasaros dieną, vaivorykštės spalvos? Aš visa tai turiu. Turėjau ir turiu. Tik nemačiau ir nevertinau, maniau, kad tai savaime suprantami dalykai. O ar būti sveikam savaime suprantama? Matyti, judėti, girdėti.
Visa tai įvertini tada, kai pajauti pavojų to netekti arba jau netenki. Liga daug ką atėmė iš manęs, bet gyvenimas yra ir tada, kai nuslenka plaukai, kai netenki savo pareigų darbe, kai turi atsisakyti mėgiamos veiklos. Kitoks gyvenimas irgi yra gyvenimas! Tai ir yra šios pamokos esmė – vertinti. Vertinti tikrus dalykus. Tikrų dalykų liga atimti negali. Ji neatėmė jausmo. Mylėti aš galiu. Ir turiu ką, ir už ką. Aš nesu vienas ligoje. Yra tie, kurie tą kelią praėjo, aš galiu semtis stiprybės iš jų. Savo stiprybės ir galimybių ribų aš nežinau, bet visada turiu šansą dar pabandyti.
Ilga ta mano pamoka. Bet manau, kad ją išmokau. Liga mane užaugino vidumi. Pradėjau atrasti mažus stebuklus. Suvokti, kad kiekviena diena yra dovana, kiekviena patirtis naudinga. Ir nežinau, kokių pamokų ir patirčių man dar paruošęs gyvenimas, bet aš pasiruošęs tas pamokas išmokti.