Vyro reakcija įskaudino
Aš nekenčiau savęs. Ir maniau, kad esu bjauri kitiems, o ypač vyrui. Ar man buvo gėda, kad aš kitokia? Taip. Aš norėjau tik pasislėpti, susisukti į kiautą ir iš jo neišlysti. Ar aš pykau? Taip. Ar aš liūdėjau? Taip. Verkiau? Taip. Ir kitaip, greičiausiai, būti negalėjo. Netektis yra netektis. Netekti dalies savęs, savo moteriškumo be galo sunku. Reikia laiko, kad pamiltum save iš naujo.
Kas man padėjo? Suvokimas, kad reikia ne tik reikalauti meilės ir supratimo, reikia mylėti ir priimti meilę. Kaip gali norėti, kad būtum mylima, jei pati savęs nepriimi ir niekini. Buvau stipriai įsižeidusi ant vyro, kuris, išvydęs mano randą po operacijos sustingo, nusuko į šalį akis ir nieko nepasakė. O aš norėjau, kad jis reaguotų kitaip. Norėjau, kad pasakytų, kad visai nebaisus tas mano randas, o gal net ir simpatiškas. O pati, žiūrėdama į pjūvio vietą ir šlykštėjausi ja. Išties, o kam randas gali būti gražus? Na, gal gydytojui, kuris žiūri į jį kaip į darbo rezultatą, kai randai jo kasdienybė. Bet mano vyras – ne medikas. Jam tikriausiai, net ne tikriausiai, o išties, buvo baisu jį pamatyti. Jis sureagavo natūraliai ir nuoširdžiai. Jam neabejotinai būtų lengviau pamatyti svetimo žmogaus randą ir reakcija, galimai būtų abejingesnė. Bet jis nusuko akis. O aš norėjau, kad man būtų lengviau, bet nepagalvojau, kad ir jam sunku.
Susivokti padėjo dukros žodžiai
Koks jis nesupratingas, koks beširdis. Apimta nevilties, pasakiau dukrai, kad mums su vyru tikriausiai teks sukti skirtingais keliais, kad mes, matyt, ne vienas kitam skirti. Dukra, kuri visad mane palaikė, kuri rodė meilę, rūpestį, kuri bandė visaip kaip įkrėsti man proto, kad esu mylima ir gerbiama ne tik namie, bet ir darbe, po tokio mano pareiškimo, tiesiog pasakė: nebūk savanaudė. Netekau amo, verkiau, jaučiausi visiškai viena ir niekam nereikalinga. Kodėl? Todėl, kad gailėjau savęs, todėl, kad maniau esanti auka. Todėl, kad išties buvau savanaudė.
Man buvo gaila savo vyro, dukros, kad jiems tenka su tokia nepilnaverte mama, žmona gyventi, bet ką aš dariau, kad būčiau, o tiksliau jaučiausi pilnavertė, ką dariau, kad jiems būtų geriau. Aš tik raudojau ir akcentavau savo netektį, skundžiausi praradusi moteriškumą, aimanavau, kaip bijau, jog mane paliks vyras. Aš laukiau, kad man kiti parodytų meilę, sakytų gražius žodžius, paguostų. Oi, ne. Net jei ir sakė, ir rodė, aš netikėjau. Tarsi kūriau taisykles, bet pati jų nesilaikiau. Jaučiau teisę į meilę, teisingumą, užuojautą, bet nedaviau jos artimiesiems.
Užverktomis akimis nuvykau į parduotuvę, nusipirkau ryškią suknelę. Tą vakarą vyrą iš darbo pasitikau ne su chalatu, o pasipuošusi, ne tik su vakariene, o ir gražiai paserviravusi stalą. Ir su taurėmis vyno bei žvakėmis. Tą vakarą buvo daug ašarų ir nuoširdumo. Pasvarstėmė, kad abu išties pasikeitėme. Ir stipriai. Jo tankius juodus plaukus pakeitė žili (nors ir jų ne per daugiausiai likę). Pamatėme, kad mūsų veiduose patogiai įsitaisiusios raukšlės, o ir figūros jau ne tų atletiškų jaunuolių, kurie buvom sporto mokykloje ir tas jo pilvelis kaip „Mikės Pūkuotuko", išties juokingas. Taip, mes kitokie. Mes laiko paliesti. Aš paliesta dar ir ligos. Bet vis tiek verti meilės. Atviri meilei ir mylintys. Pašalinta krūtis – ne nuosprendis. Galvelę aukštyn!