Karas ir baimė gniuždė negailestingai

„Tą dieną 5.30 val. ryto man paskambino teta. Liepė susikrauti daiktus ir būti pasiruošusiems. Pasakiau, kad negaliu taip tiesiog imti ir mesti darbo: kas mokys vaikus? Aš juk turiu pamokų. Teta vis dar bandė man aiškinti, kad prasidėjo karas, o aš jai vis kartojau: „kaip aš galiu neiti į darbą?“ Tik po kelių minučių pokalbio su ja ir broliu supratau, kad prasidėjo baisiausia, kas galėjo nutikti, kad tai yra rimta ir kad visa neišvengiamai pakeis visų mūsų gyvenimus“, — karo pradžią Anna, šiuo metu gyvenanti Lietuvoje.

Jauna moteris, gyvenusi Kijeve, prisimena, kad gyvendama Ukrainoje pasijusdavo visiškai savęs nebekontroliuojanti, kai namuose girdėdavo karo garsus. Tuomet iš baimės, streso ir panikos negalėdavo net pajudėti.

Onkologinės ligoninės Ukrainoje mažieji pacientai slepiasi nuo Rusijos karinių išpuolių prieš civilius
Onkologinės ligoninės Ukrainoje mažieji pacientai slepiasi nuo Rusijos karinių išpuolių prieš civilius. Šaltinis: AFP / Scanpix

„Iš pradžių buvo sprogimai, labai daug dūmų, paskui kasdien tikrinami artimieji. Vėliau viskas darėsi vis garsiau, baisiau, vis daugiau nerimo. Paskutinę naktį Ukrainoje praleidau metro... Mano artimieji pradėjo mane kasdien vis labiau raginti, kad kuo greičiau kraustyčiausi į saugesnę vietą. Vis dvejojau, ar išvykti, nes labai stipriai bijojau: stresavau dėl nežinomos šalies, kitos kultūros, kalbos nemokėjimo, siaubingai buvo baisu, kad pasiklysiu, nesuprasiu kito žmogaus, nuvyksiu ne ta kryptimi. Nežinau, kaip išgyvensiu, kur gyvensiu ir daug kitų dalykų kasdien stabdė mane. Bet vėliau, jau rimtai spaudžiama šeimos ir po visų išgyvenimų, nusprendžiau, kad atėjo laikas palikti Ukrainą. Išėjau viena. Tiek tada, tiek šiandien galiu pasakyti labai labai didelį ačiū visiems man padėjusiems savanoriams ir geriems žmonėms, kuriuos sutikau kelyje“, — dėkinga sutiktiems ir jos nepalikusiems nelaimėje nepažįstamiems praeiviams Anna.

Iš pradžių viena šeima jauną moterį priglaudė Voluinėje, paskui ją nuvežė prie sienos su Lenkija, o iš ten lenkų savanoriai įsodino į traukinį, vykusį į Varšuvą. Po kelių valandų moteris pasiekė Vilnių, kur ją priglaudė lietuvių šeima, kurioje dabar gyvena.

„Lietuva mane pasitiko tikrai labai draugiškai, jaučiu didelį palaikymą, visi padėjo ir vis dar padeda, kuo gali. Vertinu Lietuvos pagalbą, jūs visi padarėte daug daugiau, nei kas nors galėjo įsivaizduoti! Mane priglaudusi lietuvių šeima – labai geri žmonės, padeda visais klausimais, elgiasi su manimi, kaip su sava. Buvo atvejis, kai nespėjau į paskutinį autobusą ir mano telefonas beveik išsikrovė, ir man buvo labai nepatogu skambinti šiai šeimai tokiu vėlyvu metu, bet neturėjau išeities ir labai nerimavau, kad manęs nesuras ir aš liksiu lauke naktį. Bet telefonu mane ramino ir automobiliu parvežė namo, sakydami, kad nesukėliau jiems jokio diskomforto”, — dėkinga ja besirūpinančiai šeimai Anna.

Sugriautus namus atstatysime, bet širdyse amžiams liks randai

Moters artimieji ir draugai, likę Ukrainoje, jau priprato prie šūvių ir sprogimų, bet vis tiek, kai išgirsta didžiulį ūžimą ir pradeda drebėti jų namai, jie vėl ir vėl išgyvena didžiulę baimę.

Ligoninės rūsyje Ukrainoje savo sergantį vaiką laikanti mama
Ligoninės rūsyje Ukrainoje savo sergantį vaiką laikanti mama. Šaltinis: AP / Scanpix

„Išgirdus žodį karas man sunku sulaikyti ašaras, nes prieš akis stovi vaikai, kurie išgyveno tiek daug skaudžių akimirkų. Mamos, kurios saugo ir glaudžia prie savęs savo vaikus šaudant ginklams. Man neįsivaizduojama, koks skausmas tuo metu jų širdyse, kokia baimė ir nerimas. Seneliai, kurie nuoširdžiai neša maistą mūsų kariuomenei, švelniai ir iš visos širdies rūpinasi savo anūkais, kai jų tėvai išėję kovoti ar visai svetimais kūdikiais, kurie nebeturi nieko šiame pasaulyje. Jauni mūsų vaikinai, žūstantys kare. Vyrai, kurie kasdien gina mūsų žemės lopinėlį žiūrėdami į savo vaikų nuotraukas. Iš ne vieno jų šis karas jau su visam atėmė jų vaikus, žmonas. Tai yra baisūs dalykai: sudaužyti likimai, išardytos, išžudytos šeimos. Sugriautus namus mes atstatysime, bet randai mūsų širdyse liks visam gyvenimui. Mūsų šalies istorija skaudžiai pasikeitė“, — susijaudinusi kalba Anna.

Prieš karą moteris planavo mokytis vadybos, taip pat norėjo sukurti vieną projektą su Ukrainos studentais: „Esu įsitikinusi, kad vaikai ir jauni žmonės gali pakeisti mūsų pasaulį, nes jie į viską žiūri kitaip. Taip pat planavau prisijungti prie jaunimo organizacijos, dalyvauti organizuojamuose projektuose, taip pat turėjau idėjų savanorystės veiklai. Prieš karą norėjau perkrauti ir sustiprinti save, būti naudinga visuomenei, vadovaujantis savo vertybėmis, idėjomis ir širdimi bei tiesiog mėgautis gyvenimu”, — pasakoja apie buvusius savo planus Anna.

Išgyventi padeda savanoriavimas ukrainiečiams skirtoje stovykloje

Jaunos moters veidas nušvinta, kai ji pradeda pasakoti apie savo drąsią močiutę ir tvirtą, nepasiduodantį senelį, likusius Ukrainoje. Viena iš svarbiausių vertybių, kuriomis, pasak Annos, jos šeima vadovaujasi kasdien, tai yra pagarba kitų nuomonei ir abipusis palaikymas.

Paklausus, kas padeda užsimiršti ir negalvoti apie karą jos gimtinėje, moteris sako, kad tai yra savanorystė, kuria užsiimdama mato daug tikrų šypsenų, ukrainiečių nuoširdžių laimės akimirkų, girdi jų padėkos žodžius savanoriams, stebi jų džiugias ir šviesias emocijas. Žinoma, taip pat didelis Lietuvos piliečių palaikymas, pasak moters, jai leidžia jaustis saugiai, ir tai skatina daryti dar daugiau malonių ir prasmingų dalykų kitiems žmonėms.

Ukrainietė Anna: nors širdyje didžiuliai randai ir labai noriu namo, bet Lietuvoje dar turiu svarbių užduočių
Šaltinis: DELFI / Orestas Gurevičius

Šiuo metu Anna savanoriauja ukrainiečių stovykloje „Draugų dienos“, studijuoja lietuvių kalbą Vilniaus universitete, bando įkurti pokalbių anglų kalbos klubą su ukrainiečiais ir stengiasi būti kuo naudingesnė.

Ukrainietė Anna: nors širdyje didžiuliai randai ir labai noriu namo, bet Lietuvoje dar turiu svarbių užduočių
Šaltinis: DELFI / Orestas Gurevičius

„Tapti savanore nusprendžiau, nes mėgstu padėti kitiems, organizuoti bei dalyvauti įvairiuose renginiuose, dirbti komandoje pagal užsibrėžtą tikslą. Ukrainoje taip pat buvau savanorė — mokytoja ir visada domėjausi savanorystės veikla, be to, širdyje nuo to jaučiu džiaugsmą ir tai šiek tiek nuramina, suteikia energijos naujiems gyvenimo iššūkiams”, — sako Anna.

Ukrainietė Anna: nors širdyje didžiuliai randai ir labai noriu namo, bet Lietuvoje dar turiu svarbių užduočių
Šaltinis: DELFI / Tomas Vinickas

Svajonė tik viena – laisva Ukraina

Moteris svajoja, kad nepaisydama visų kliūčių, Ukraina, išgyvenusi visus šiuos baisius kankinimus ir kovodama už savo tiesą ir valią, greitai pasieks šią šlovingą dieną. Atsistos su tikrais savo broliais kaip laisva, nepriklausoma ir vieninga tauta.

„Svajoju, kad ukrainiečiai galėtų laisvai vaikščioti savo žeme ir džiaugtis kiekviena minute, kad kiekviena mama galėtų sūpuoti savo vaiką ir būti savo mylimo vyro glėbyje, kad kiekvienas vaikas švenčiantis gimtadienį būtų laimingas savo šeimos ir draugų rate. Noriu, kad Ukraina vėl klestėtų, žydėtų ir joje gyventų laimingi žmonės”, — sako Anna.

Jauna moteris graudinasi pasakodama, kaip jos širdis nori grįžti namo: „Labai labai noriu apkabinti artimuosius, pasiilgau brolio, krikšto sūnaus, savo katytės. Bet šiandien kol kas planuoju likti čia ir būti kuo naudingesnė. Noriu kuo greičiau rasti darbą, nes šiandien turiu padėti ne tik savo šeimai, bet ir likusiems savo gimtinėje ukrainiečiams, kuriems reikia pagalbos”.

Anna, nuot. iš asmeninio albumo
Anna, nuot. iš asmeninio albumo.