Vieną ukrainiečių šeimą priglaudęs Mantas Matukaitis sako, kad, vos išgirdęs žinią apie karą, su sutuoktine iškart apsvarstė tokią galimybę.

„Jau pirmąją karo dieną su žmona Aiste supratome, kad bus gana didelis srautas žmonių iš šios šalies, ir mes ilgai galvojome, kokias 2–3 minutes, ar norime pagelbėti, – šypsosi vyras ir paaiškina, kad sprendimas buvo paprastas, nes su sutuoktine į situaciją pažiūrėjo iš savo pozicijos. – Pagalvojome, kad jei kas nors atsitiktų mums, mūsų šaliai ir mūsų šeimai, ar kitoms šeimoms tektų išvažiuoti iš Lietuvos, turbūt kiekvienas būtume labai pamaloninti, jei kas nors iš užsienio šalių gyventojų, šeimų mus priimtų, padėtų.“

Kaunietis M. Matukaitis sako, kad kaip tik neseniai įrengė vaiko kambarį, kuriame dukrytė dar negyveno. Namuose vietos yra, tad nusprendė, jog kambarys gali puikiai pasitarnauti kilniam tikslui. Šeima parašė laišką Kauno savivaldybei ir informavo, kad yra pasiruošusi priimti žmonių savo namuose. Taip pat kreipėsi į įvairias nevyriausybines organizacijas, kad jų šeimos namai atviri.

„Viena šeima ruošėsi pas mus, tačiau dar neišvažiavę iš Ukrainos nusprendė apsisukti ir grįžti į Kijevą. Neslėpsiu: kai sulaukėme skambučio šeštadienio rytą, kad šiandien pas mus atvyksta šeima, buvo daug pozityvaus adrenalino. Puolėme tvarkyti namų, norėjome priimti gražiai. Širdis tikrai dunksėjo krūtinėje. Gal nevykusiai, bet galima palyginti su sporto varžybomis – kas esate sportavę, žinote, kad su teisėjo švilpuku prasideda varžybos ir visas jaudulys baigiasi. Čia buvo lygiai tas pats – kai žmonės įžengė pro mūsų namų duris, jaudulys praėjo. Mes pradėjome su jais kalbėtis, mūsų vaikai pradėjo žaisti kartu po 5 minučių. Berniukas, kuriam penkeri, pasirodo, be galo mėgsta automobilius, na, o mūsų namuose visokių automobilių modeliukų apstu, tai matyti, kad vaikui karas baigėsi maždaug po 5 minučių atvykus į mūsų namus“, – apie pirmą pažintį su ukrainiečių šeima pasakoja vyras.

Ukrainiečių šeimą priėmęs kaunietis Mantas: iki jie atvyko, buvau depresuotas – net nežinau, kas ką gelbėja
Šaltinis: Asmeninins albumas

Anot M. Matukaičio, vyresnei mergaitei, kuriai trylika metų, karo situacija paliko gilesnį įspaudą.

„Ji supranta situaciją ir daug kalbasi su savo draugais, likusiais Ukrainoje, su savo giminėmis, seneliais, o mamytės mintys, kaip jaučiame bendraudami, dar yra kažkur, ne visada ji būna čia ir dabar. Tai suprantama. Jų kelionė truko labai ilgai – beveik tris paras be miego, be komforto. Nuo Lenkijos ir Ukrainos sienos į Lietuvą važiavo mažame automobiliuke devyniese, o prieš tai – dar spūstys traukiniuose, žmonės vieni kitiems lipo galvas, kovojo už savo ir savo vaikų būvį. Atvažiavo tikrai išsekę“, – dalijasi pašnekovas.

Vyras pasakoja, kad nors šeima ir pagausėjo, o su sutuoktine juokauja, jog tapo daugiavaikiai, kasdienė buitis ne itin pasikeitė. M. Matukaitis sako galintis tik padrąsinti tuos, kurie nori priimti žmonių į savo šeimą.

„Galiu padrąsinti kitus. Praeitą savaitę buvau depresuotas, buvo sunku susikaupti darbe, dažnai puldavau tikrinti telefoną, kas naujo, nuolat įvairiomis žinutėmis „bombardavo“ draugai, pažįstami, tačiau kai pas mus atsikėlė šeima iš Ukrainos, supratau, kad tam agresoriui neapykantos jaučiu daugiau negu jie. Jie pozityvūs, sako, kad viskas greitai baigsis, grįš namo. Neplanuoja čia likti: myli savo šalį, gyvena gyvenimą, supranta, kad tai – laikini nepatogumai. Supratau, kad net ir tokiomis sąlygomis gyvenimas vyksta, žmonės atranda pozityvo. Žinokite, pirmadienį į darbą atėjau su gera nuotaika, mano paties savijauta tapo daug daug geresnė. Nežinau, kas čia ką dabar gelbėja, – ar mes juos, ar jie mus“, – šypsosi vyras.

Ukrainiečių šeimą priėmęs kaunietis Mantas: iki jie atvyko, buvau depresuotas – net nežinau, kas ką gelbėja
Šaltinis: Scanpix


Šeimos namus ukrainiečiams atvėręs vyras sako, kad lietuviai noriai padeda nuo karo bėgti priverstiems žmonėms, tačiau teigia pasigedęs aiškiai išdėstytos informacijos ir norėtų mažiau biurokratijos.

„Žinau, kad Alytuje, kur įkurtas Pabėgėlių centras, labai daug žmonių ilgai laukia, kada bus sutvarkyta dokumentacija, o juk galėtų šiltai sėdėti ant sofos pas kokią nors lietuvių šeimą ir laukti to paties. Galbūt galima tuos procesus kaip nors paskubinti. Visa kita, manau, gana neblogai tvarkoma. Labai didžiuojuosi savo tautiečiais – yra itin daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip įsitraukę į problemos sprendimą, jie aktyvūs ir geranoriški“, – kalba vyras ir priduria, kad savo šeimos pavyzdžiu padrąsino kitus, – gavo kelias asmenines žinutes, kuriose tai parašė asmenys, nusprendę į savo namus priimti Ukrainos pabėgėlius.

Pašnekovas patikina, kad šiuo atveju geri darbai neturi būti daromi tyliai, nes savo pavydžiais žmonės „užkrečia“ vieni kitus, padrąsina, o to išties reikia. Norinčių prisidėti prie pagalbos apstu.

Ukrainiečių šeimą priėmęs kaunietis Mantas: iki jie atvyko, buvau depresuotas – net nežinau, kas ką gelbėja
Šaltinis: Asmeninio albumo nuotr.

„Kol nepradedi daryti ko nors panašaus, nesuvoki, kiek aplink gerų žmonių. Jūs neįsivaizduojate, kokiais kiekiais mes esame „bombarduojami“ žinutėmis tiek fizinių, tiek juridinių asmenų, kurie siūlo nuo geros būklės rūbelių iki darbo tiems žmonėms. Kiti siūlo pervesti pinigų į asmeninę sąskaitą, kad užtektų jų reikmėms. Pasakysiu labai ūkiškai: esu, švelniai tariant, „apakęs“ gerąja prasme“, – nusišypso M. Matukaitis.

Vyras pasakoja, kad pakako internete parašyti nuomonę, kokiu varganu kursu dabar Lietuvoje keičiamas grivinas, ir vienas grupiokas pervedė triženklę sumą. Vyras sako išties nustebęs, kad užsienyje gyvenantis bičiulis taip pasielgė, nes Mantas neprašė finansinės pagalbos atvykusiai šeimai, buvęs bendramokslis tiesiog pats nusprendė padėti.

Kaune gyvenantis vyras pripažįsta, kad trūksta informacijos apie vaikų mokymosi galimybes, jos teko gerokai paieškoti. Moteris iš Ukrainos dar sutrikusi, tad apie darbo paieškas dabar nėra kalbos. Vyras teigia, kad apskritai itin trūksta aiškios informacijos. Jei yra dvejojančių, ar priimti į šeimą ukrainiečių, M. Matukaitis sako, kad reikia įvertinti: jei nėra ryžto, to daryti nepataria, tačiau jei noras didžiulis, tuomet tai bus nuostabus sprendimas, beje, kada nors pasibaigus beprotystei lietuviai turės kur kas daugiau draugų.