Įsilieti į naują kultūrą nebuvo sunku: pasiryžo išmokti ir lietuvių kalbą

Ukrainietė Valentina Žilina dar prieš karą atvyko gyventi į Lietuvą. Prieš čia atsikraustant, ji giliai domėjosi šalies kultūra, todėl greitai įsiliejo į naują aplinką ir sėkmingai įsidarbino darželyje „Bebenčiukų namučiai“, kuriame dirba mokytoja.

„Pirmąkart atvykau į Lietuvą 2018 metų rugpjūtį, lankiau čia gyvenančią draugę, jos vyrą ir mažą dukrelę. Pati į Lietuvą atsikėliau rugsėjį, tad čia gyvenu jau maždaug 8 mėnesius. Mano vyras yra lietuvis – tai pagrindinė priežastis, kodėl čia esu“, – kalba V. Žilina.

Lietuvoje moteris įsidarbino pamačiusi skelbimą apie darželyje „Bebenčiukų namučiai“ ieškomą mokytoją. Susisiekusi su darželio vadove, jau visai netrukus ukrainietė ėmėsi mokyti darželį lankančius vaikus.

Nors V. Žilina lietuviškai nekalba, jokio diskomforto dėl kalbos ar kultūros ji teigia nepajutusi, o darželyje sėkmingai susikalba anglų kalba tiek su vaikais, tiek su kitais mokytojais.

Vaikų darželis, asociatyvi nuotr.
Vaikų darželis, asociatyvi nuotr.. Šaltinis: Shutterstock


„Beveik visi kalba angliškai, todėl nesunku susikalbėti ir oro uoste, ir parduotuvėje. Kolegos taip pat kalba anglų kalba, taip bendrauju ir su vaikais. Stengiamės vieni kitus suprasti, o visą dieną girdėti anglų kalbą jiems yra naudinga“, – sako Lietuvoje dirbanti ukrainietė.

V. Žilina jau dvejus metus gilinasi į Lietuvos kultūrą, istoriją, kalbą, stengiasi kuo geriau pažinti šalį, kurioje gyvena. Moteris pasiryžo išmokti lietuvių kalbą, tačiau neslepia – tai nėra lengva užduotis. Nepaisant sunkumų, ji nepraranda optimizmo ir tiki, kad vieną dieną galės lengvai susikalbėti lietuvių kalba.

Lietuvoje įsikūrusi ukrainietė teigia, kad čia ją užvis labiausiai žavi gamta. „Gamta yra nuostabi – čia daug miškų, ežerų, upių. Kartu su vyru mėgstame daug keliauti ir atrasti šio krašto įdomybes“, – šypsosi ji.

Nors V. Žilina laimingai įsikūrė Lietuvoje, ji seka ir liūdnus įvykius savo gimtojoje šalyje, mat joje liko nemažai jos artimųjų. Nors šiuo metu jie saugūs, belieka tikėtis, kad šis karas kuo greičiau pasibaigtų.

Darželio vadovė iškart suprato, kad Valentina jiems reikalinga

Darželio „Bebenčiukų namučiai“ įkūrėja Aleksandra Leontjeva teigia, kad V. Žiliną nusprendė priimti į darbą vos tik išgirdusi ją kalbant angliškai, o sužinojus, kad būsima mokytoja yra iš Ukrainos, nebeliko jokių dvejonių.

Valentina Žilina ir Aleksandra Leontjeva
Valentina Žilina ir Aleksandra Leontjeva. Šaltinis: DELFI


„Mes tiesiog ieškojome mokytojo, ir ji paskambino, kalbėjo angliškai. Labai patiko jos švari anglų kalba, vis norėjau su ja kalbėtis ir klausytis. Tuomet man kilo mintis – turbūt ji karo pabėgėlė. Paklausiau, ar ji iš Ukrainos, ir ji pradėjo kalbėti rusų kalba. Sako – taip, aš iš Ukrainos, iš Charkivo. Tada supratau, kad tikrai ją priimsiu į darbą. Vien išgirdus jos anglų kalbą, buvo aišku, kad žmogus yra su patirtimi. Taip ir pasikvietėme dirbti pas save“, – sako darželio įkūrėja.

Nors darželio vaikams iš pradžių atrodė kiek neįprasta su mokytoja kalbėtis ne lietuviškai, o angliškai, didesnių sunkumų tai nesukėlė. Priešingai – visi greitai pajuto tokio bendravimo naudą besimokantiems.

Ji įsitikinusi, kad angliškai kalbanti mokytoja vaikams atneša kur kas daugiau naudos, nei bet kokia 45 minučių trukmės pamoka. Anot jos, gyvenimiškose situacijose nuolat girdima užsienio kalba vaikams leidžia kur kas greičiau jos išmokti.

„Iš pradžių vaikai reagavo keistai, nes jie bandė pakalbinti ją lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, o ji kalbėjo tik angliškai. Jiems tai buvo šioks toks stresiukas, bet po to įsivažiavo. Kitiems pedagogams irgi teko priprasti, nes ne visi idealiai kalba angliškai, o rusiškai prie vaikų negali kalbėti“, – sako A. Leontjeva.

Darželio įkūrėja ragina ir kitus darbdavius nebijoti į darbą priimti ukrainiečių, kurių šiuo metu mūsų šalyje yra išties daug. Jie nežino, kada galės sugrįžti į savo namus, todėl turi galvoti, kaip išgyventi ir išlaikyti savo šeimas.

„Manau, kad tiesiog reikia kviestis, bandyti kalbėtis, ir žiūrėti, ar tinkamas žmogus tai pozicijai. Reikia suprasti, kad šie žmonės labai greitai mokosi ir yra labai motyvuoti – ypač tie, kurie jau neturi savo namų, nori likti Lietuvoje ir dirbti atitinkamai gerai. Nors kultūra atrodo ir gretima mūsiškei, bet iš esmės jų bendravimas atrodo visiškai kitaip. Jie yra daug šiltesni ir nuoširdesni už lietuvius“, – pastebi A. Leontjeva.