Vladas irgi dainavo chore, iki pat kelionės padirbėti į užsienį. Bet ir ten muzikos neapleido. Namuose, kad ir kokio dydžio jie būtų, visada būdavo instrumentų, aparatūros: atsirasdavo vietos bosinei, elektrinei gitarai, klavišiniams, vargonams ar stiprintuvams. Nors KTU baigė inžineriją, muzika Vladui visada buvo ypač svarbi. Muzika jį palaikė, kol buvo toli nuo namų.

Galvodama apie Vladą ir jo šeimą – žmoną, tris sūnus – prisiminiau XIX amžiaus salonus. Namuose vykdavo pobūviai su maloniais pokalbiais, skaitymais ir, žinoma, muzika. Iš tokių saloninių vakarų, beje, kilo žodis „noktiurnas“ – svajingas kūrinys fortepijonui, atliekamas romantiškais vakarais. Jų daug prirašė Chopinas, Lisztas ir kiti. Įdomu, kad iki pat XX amžiaus, kai atsirado garso įrašai, jeigu kas užsimanydavo pasiklausyti muzikos, turėjo arba groti pats, arba eiti ten, kur kas nors groja. Todėl ir buvo labai daug prakutusių salonus laikančių miestiečių (salonus paprastai laikė moterys), kurios puikiai grojo tiesiog savo malonumui. O Vladas grodavo ne tik per šeimos pobūvius Lietuvoje, bet ir subūrė išeivių ratelį. Laikotarpis jau kitas, bet man tai gražus salonų atspindys.

Nors ir buvo baigęs inžineriją, mėgo muziką, bet 20 metų praleidęs užsienyje Vladas dirbo staliumi, dailide – puikiai pažino medį. Gavo puikią progą patiri ir pajusti, kaip ir kuris medis skamba, kokios jo savybės. Vienas iš sūnų, universitete rašydamas baigiamąjį darbą apie lietuvių liaudies muziką, paprašė tėčio pagaminti penkiastyges kankles. Tėtis ėmė ir pagamino kankles visiems trims sūnums. O išėjęs į pensiją tapo kanklių meistru – laisvalaikiu gamina kankles pagal užsakymus. Pradėjo sklisti geras gandas, kad Jono pagamintos kanklės labai skambios ir kuo toliau, tuo skambesnės. Pravertė darbas su medžiu emigracijoje ir sūnaus prašymas.

Kankles perduodavo iš kartos į kartą. Jomis seniau grodavo daugiausia vyrai. Kanklės nėra vien lietuvių liaudies instrumentas: latviai turi kuokles, lyviai – kandlą, estai – kanelę, suomiai bei karelai – kantelę, rusai – gusles. Pirmąkart kanklės minimos 1580 m. Jono Bretkūno Biblijos rankraštyje, o latvių kuoklės – XVII a. rašytiniuose šaltiniuose. O visa panašių instrumentų styginių šeima vadinama Baltijos psalteriumu. Įdomu, kad jos turi sąsajų su labai senais pomirtinio gyvenimo papročiais; tikėta, kad mirusieji įsikūnydavo medyje, tad jį reikia kuo greičiau nukirsti ir pasidaryti iš jo kankles.

Beje, klausiausi radijo laidos, kad šiaudiniai sodai – vėl grįžtantys į madą liaudies kūriniai – moderniuose interjeruose tampa autentiška, prasminga detale: anksčiau suverti sodai kabėdavo virš stalo, prie kurio rinkdavosi visa šeima. Atrodo, žmonės pastaruoju metu iš naujo atranda ne tik šiaudinius sodus, bet ir liaudies dainas, sutartines – mačiau kvietimą mokytis dainuoti startinių, patirti jas kartu, ir jų mokantis, kaip rašė skelbime, net nėra svarbūs balso ar klausos duomenys. Svarbu būti kartu, patirti, pajusti.

Amžių patikrinti dalykai – kanklės, šiaudiniai sodai, sutartinės – daugeliui padeda sulėtinti spartaus gyvenimo tempą ir priartėti prie to, kas buvo sava mūsų proseneliams, tačiau mums jau toli, netgi egzotiška. Ir žavu, kai žmonės, pavyzdžiui, Vladas, grįžta prie senųjų kanklių, įsigyvena, kuria. Jeigu norėsite pabandyti pakankliuoti, jeigu norėsite šiek tiek nurimti ir atsigręžti į mūsų praeitį, dabar žinosite, kas gamina skambias kankles.

Redagavo Jurgita Radzevičiūtė