Svencelės salos

„Šitas kraštas buvo labai netikėtas atradimas, – sako žurnalistas Edmundas Jakilaitis, Svencelėje atostogaujantis jau keliolika metų ir šiemet vėl sugrįžęs poilsiauti į pamarį. – Pripratom atostogauti čia ir tai jau tapo šeimos tradicija. Svencelės pamary labai permainingas oras, yra ir vėjo, ir saulės, ir vandens. Jeigu užsiimi vandens sportu, tuomet ši vieta ideali, nes gali aitvaruoti, buriuoti nerizikuodamas gyvybe. Ypač aktualu tiems, kurie mokosi, nes čia labai negilu. Gali eiti 300–400 metrų, kol pasieksi vandens gylį, didesnį nei tavo ūgis. Čia vien dėl to atvažiuoja daug žmonių su jėgos aitvarais ar plaukioti burlentėmis.“

Kai Edmundas atrado aitvaruotojų pamėgtą Svencelę, joje tebuvo pieva ant marių kranto. Jokių gyventi ir poilsiauti pritaikytų pastatų. Todėl Jakilaičių šeima iš pradžių nakvodavo palapinėse ar kemperiuose.

Svencelės uostas

„Paskui čia pradėjo kurtis konteinerių nameliai, vėliau pradėjo statyti šitą nuostabų miestelį, kuris tapo lietuviška Venecija: daugybe kanalų išvagotas krantas, daugiau nieko panašaus Lietuvoje nėra. Čia akys ilsis dairantis aplinkui, nėra tos makalynės, kokią gali pamatyti kur nors pajūryje link Palangos. O čia viskas vientisa, tvarkinga”, – įspūdžiais dalijasi žurnalistas.

Lietuvą ir Europą vandens keliais su „Nacionaline ekspedicija“ perplaukęs televizijos laidų prodiuseris E. Jakilaitis atkreipia dėmesį, kad pamario kraštas išskirtinis ne vien gamtos grožiu, bet ir istorija.

Svencelė

„Labai įdomus kraštas, visai kitoks nei likusi Lietuva. Lietuva čia yra tik nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurio. Anksčiau tai buvo vokiečių žemė, lietuvininkų gyvenama. Unikali ir architektūra, ir maistas, ir net gyvenimo filosofija. Daug mistikos. Mane įtraukia istorijos apie vėtrunges, kurėnus, apie tuos išskirtinius žmones, žvejus. Mediniai laivai, geležiniai žmonės.“

Liepos mėnesį Svencelėje pradėjusiame veikti mažųjų laivų uoste prišvartuotas ir Edmundo laivelis. „Būnant Svencelėje turėti katerį ar burlaivį yra būtinybė, nes su laivu prasiplečia visos šio krašto galimybės. Man žiūrėti į žemę gražiausia iš vandens.“

Svencelė

Atidarius Svencelės uostą, šį kraštą sako iš naujo atradęs ir klaipėdietis Mindaugas, Svencelę pažįstantis nuo mažens, nes čia buvo jo močiutės namai. Močiutei mirus, į Svencelę Mindaugas užsukdavo vis rečiau. Šiemet čia sugrįžti paskatino žinia apie pradėjusį veikti mažųjų laivų uostą. „Turiu šiai vietai daug sentimentų. Atvažiavęs nustebau, kaip viskas pasikeitę! Anksčiau čia buvo tik laukai, fermos, tolumoje keli kaimo namukai. O dabar – nauja gyvenvietė, kanalai, jachtos, kateriukai, prieplaukos, krantinės. Žmonės kas su jėgos aitvaru, kas su lynu tamposi, viskas labai pasikeitę.“

Du mažus vaikus auginantis Mindaugas sako dėl patogumo pats labiau mėgstantis gyvenimą dideliame mieste ir į Svencelę dabar atvažiuojantis tik laisvalaikiu. Tačiau šios vietovės permainos jam patinka.

Svencelė

„Dreverna šalimais vos už poros kilometrų, ten irgi buvo lygiai toks pat kaimukas, o dabar – puikiai išplėtota infrastruktūra, viskas labai gražu. Ateity, manau, Svencelė su Dreverna susijungs, nes tarp jų nedidelis atstumas. Reikia tik idėjų ir investicijų.“

Nors Mindaugas gyvena uostamiestyje, ką tik įsigytą katerį laiko Svencelės uoste, iš jo su šeima leidžiasi į pamario atradimus. „Taip susiklostė, kad Klaipėdoje nėra kur laikyti laivelio ir labai didelės eilės. Per pažįstamus sužinojau, kad Svencelėje uostelis atidarytas. Kai čia apsižiūrėjom, dar labiau apsidžiaugėm. Iš Klaipėdos visur labai toli plaukti: išplauki į Danę, paskui uostas, tame uoste nelabai kur paplaukiosi, nelabai ką pamatysi, per pusvalandį atsibos. O iš Svencelės – nori į Klaipėdą per 20 minučių nuplauki, nori – kitoj pusėj Juodkrantė, Nida, Ventė, Šilutė, Mingė... daug kelių yra. Svencelė toks vidurinis taškas, ne per toli nuo Klaipėdos ir netoli nuo kitų kraštų“, – savo pasirinkimu laikyti katerį naujajame Svencelės uoste džiaugiasi klaipėdietis.

Svencelės uostas

Privačių investuotojų įrengtame Svencelės mažųjų, pramoginių ir sportinių laivų uoste sukurta infrastruktūra laikyti 80 laivų iki 12 metrų ilgio. Netrukus jame bus įjungta elektra ir vanduo, nuotekų išsiurbimo sistema, taip pat įrengta benzino kolonėlė, prie kurios priplaukus laivu bus galima pasipildyti degalų. Tai naujovė šituose kraštuose, nes anksčiau degalų buvo galima įsipilti tik Šilutėje ar Klaipėdoje.

Svencelė

Jėgos aitvarų ir buriavimo centrui „Svencelė“ vadovaujantis Andrius Ižganaitis – vienas šios vietos pakerėtų vandens sporto mėgėjų. Anot jo, nors pirmi šią vietą atrado aitvaruotojai, dabar joje darniai telpa visi – aitvaruotojai, burlentininkai, katerių ir jachtų šeimininkai.

„Šią vietą mėgsta įvairiausia publika, bet svarbiausia, kad visi čia yra kaip vienas, kad ir kokia jų padėtis visuomenėje. Atvykę visi čia lygūs, visi yra aitvaruotojai, vėjo mėgėjai, tas žavi.“

Svencelės uostas

Vasaromis Svencelė namais tampa ir jėgos aitvarų mokyklos instruktoriui Mindaugui Ponomariovui. Jis sako per sezoną praleidžiantis bemaž 150 valandų mokydamas kitus kaituoti ir pripažįsta, kad Svencelė tam puikiai tinkama vieta. Ne tik dėl seklaus vandens, bet ir mažų bangų. M. Ponomariovas Svencelėje vasaras leidžia nuo 2017-ųjų, nors pirmą kartą šią pakrantę su jėgos aitvarais išbandė dar anksčiau, 2010 m.


Svencelė

Jėgos aitvarų remonto dirbtuvę Svencelėje atidaręs Algimantas trauką šiai vietai vadina priklausomybe, kuriai sunku atsispirti. „Tave patempia kartą, pačiuoži kaip Jėzus Kristus virš vandens be jokių pastangų, ir jau nebegali sustoti. Kuo toliau, tas malonumas tik didėja. Tu ir vėl nori to adrenalino“, – pasakoja Algimantas. Jo istorija panaši kaip ir daugelio Svencelę pamėgusių miestiečių. Prieš 15 metų čia atvažiavęs tik pasimokyti aitvaruoti, sugrįžta kasmet. „Vadinu tai narkotiku, – sako. – Dirbau normalų darbą, mečiau viską ir dabar kiekvieną sezoną nuo gegužės iki rugsėjo pradžios būnu čia.“

Svencelės uostas

Iš pradžių Algimantas pats pirko aitvarus naujai atrastam hobiui, vėliau sumąstė pardavinėti aitvaravimo įrangą, tada sako pastebėjęs, kad yra didelis poreikis aitvarus remontuoti, tad atidarė dirbtuvę. „Tai ne verslas, o tiesiog gyvenimo būdas“, – tikina Algimantas. Anot jo, šita vieta, praminta jėgos aitvarų meka, jau mitologizuota ir dėl to pritraukia dar daugiau žmonių.

Aitvaruoti Algimantui norėtųsi mažiau urbanizuotoje vietoje, bet verslui populiarėjanti ir auganti Svencelė tik į naudą. Jam antrina Andrius Ižganaitis: „Svencelė kiekvienais metais didėja ir didės. Kada nors tikriausiai sulauksime kurorto statuso.“ Jis sako nekantraujantis pamatyti po kelerių metų uoste atsirasiantį jachtų klubą su viešbučiu ir restoranu, kas šiai vietai suteiks dar daugiau žavesio ir kurortinės gyvenvietės verto komforto.