Apipjaustymo paplitimas pasaulyje: jo nauda tikėta nuo seno
Apyvarpės apipjaustymas arba cirkumcizija – viena iš seniausių operacijų pasaulyje, kurios metu pašalinama visa apyvarpė arba jos dalis. Kaip teigia medicinos centro „Northway” gydytojas urologas Marius Anglickis, Lietuvoje apipjaustymas atliekamas tik dėl medicininių tikslų, esant per siaurai apyvarpei (fimozei). Fimozė gali kamuoti vyrą nuo gimimo arba išsivystyti dėl grybelinių ar kitokių apyvarpės uždegimų.
Tiesa, esama šalių, kuriose apyvarpės apipjaustymas atliekamas dėl religinių ar estetinių paskatų, o seniau ši procedūra dažnoje šalyje berniukams buvo neišvengiama.
Jis tęsia, jog vėliau apipjaustymas buvo naudojamas kaip būdas save priskirti socialinei ar religinei grupei. Senovės Egipte visi vergai ir jų palikuonys būdavo apipjaustomi, o žydai perėmė apipjaustymo tradiciją iš egiptiečių. Manoma, kad jie pirmieji šią procedūrą pradėjo atlikinėti naujagimiams.
„Musulmonai berniukus apipjausto nuo penkių iki dvylikos metų. Nors apipjaustymas buvo atliekamas religiniais sumetimais, tačiau jis turėjo labai praktinę naudą. Dykumose ir karštame klimate gyvenantys žmonės neturėjo daug galimybių apsiprausti, todėl apyvarpės pašalinimas leido palaikyti higieną ir išvengti apyvarpės uždegimų“, – aiškina gydytojas urologas.
Kai kurie Viktorijos laikų JAV gydytojai nuėjo dar toliau. Jie tikėjo, kad apipjaustymas gydo sifilį, epilepsiją ir protinį atsilikimą. Viskas prasidėjo 1870 metais, kai Amerikos medicinos asociacijoje vienas iškiliausių to meto medikų, gydytojas Levis E. Sayras, pristatė pranešimą apie įvairių ligų ir fimozės ryšį.
Tai buvo keisti laikai, kada gydytojai moterų „isteriją“ gydė pašalindami kiaušides, o vyrų ligas – apyvarpę. Viskas prasidėjo nuo to, kad gydytojas Levis E. Sayras konsultuodamas negalintį vaikščioti 5 metų berniuką pastebėjo, kad jis turi fimozę. Pasak jo, praėjus dviem savaitėm nuo apipjaustymo, berniukas pradėjo vaikščioti. Šimtai Amerikos gydytojų pradėjo spausdinti straipsnius, patvirtinančius L. E. Sayerso atradimą.
„Metai po metų fimozės sąlygojamų ligų sąrašas plėtėsi. Kai kurie gydytojai net aprašė fimozės sąlygotus mirties atvejus. Apipjaustymą atlikdavo visi – kvalifikuoti ir nelabai kvalifikuoti gydytojai. Jei žmogus po operacijos mirdavo – kalta fimozė ir ligos užleidimas. Jei žmogus nepasveikdavo – liga per daug toli pažengusi. Fimozė buvo kalta net dėl prezidento nužudymo“, – sako gydytojas urologas.
Vyrai to gėdijasi: kreipiasi per vėlai, kai padėti jau sunku
Kaip pastebi M. Anglickis, daugeliui fimozė atrodo nekalta ir jokio pavojaus nekelianti būklė. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Kita grėsminga būklė, kuri gali ištikti fimozę turinčius vyrus – parafimozė. Kaip aiškina gydytojas urologas, erekcijos metu siaura apyvarpė „užsmaugia“ varpos galvutę ir tuomet apyvarpę atstatyti būna labai sunku. Po kurio laiko apyvarpė patinsta, paburksta ir ją atstatyti į savo vietą pasidaro dar sunkiau.
„Visa bėda, kad vyrai labai gėdijasi šios problemos ir neretai į gydymo įstaigas kreipiasi pavėluotai, kada pradeda gangrenuoti apyvarpės oda. Ankstyvose parafimozės stadijose parafimozę galima atstatyti užtepus vazelino ar kito lubrikanto ir tempiant apyvarpę aukštyn, o varpos galvutę stumiant žemyn. Tuo tarpu pavėlavus tenka nedelsiant pacientą gelbėti operacinėje. Dėl šių priežasčių geriausia šią problemą išspręsti laiku“, – pabrėžia M. Anglickis.
Gydytojo teigimu, apipjaustymas nėra sudėtinga procedūra, jai atlikti dažnai pakanka taikyti vietinę nejautrą. Tuomet nemaloniausia dalis – keli dūriai su adata į varpos šaknį. Anot M. Anglickio, dažniausiai vyro gyvenimas po apipjaustymo pagerėja dramatiškai.
„Labai dažnai apyvarpė būna tokia siaura, kad šlapimas vos išbėga. Tokiems vyrams kartojasi apyvarpės uždegimai, nuolat peršti. Nesudėtinga procedūra dramatiškai pagerina jų gyvenimo kokybę, tačiau visos chirurginės intervencijos neišvengiamai turi komplikacijų. Didžiausias galvos skausmas yra naktinės erekcijos, dėl kurių gali ištrūkti siūlai, kraujuoti iš žaizdos. Be to, pjūvio vietoje gali susiformuoti ne ypač gražus randas, kuris kartais erzina vyrus, tačiau tai dažniausiai priklauso nuo individualių organizmo savybių. Kartais po didžiausių operacijų randas sugyja taip, kad net sunku pasakyti, jog žmogus buvo operuotas“, – teigia jis.
Simptomai neigiamai veikia seksualinį gyvenimą
„Susiaurėjusi apyvarpė sukelia įvairius simptomus – skausmą, odos paraudimą ir įtrūkimus. Šlapimas dar labiau dirgina pažeistą odą, todėl gali būti jaučiamas deginimas šlapinantis. Erekcijos metu skauda, gali atsirasti žaizdelės dėl odos įtrūkimų. Nesant dirginimo varpos galvutėje, sumažėja malonumas lytinių santykių metu“, – aiškina R. Bazarauskaitė.
Anot gydytojos urologės, chirurginis gydymas dažnai yra vienintelis ir geriausias apyvarpės susiaurėjimo gydymo būdas.
„Remiantis atliktomis studijomis, apipjaustyti vyrai patiria didesnį malonumą, nes makštyje tiesiogiai dirginamos erogeninės zonos – varpos galvutė ir priekinis jos paviršius. Pastebėta, kad apipjaustyti vyrai rečiau serga lytiškai plintančiomis infekcijomis ir varpos vėžiu. Tai siejama su geresne higiena. Be to, apipjaustytų vyro partnerės tai vertina teigiamai dėl estetiškesnio vaizdo, geresnės higienos, mažesnės infekcijos rizikos“, – teigia gydytoja urologė.
R. Bazarauskaitė teigia pastebinti, kad dalis vyrų, svarstančių pasidaryti apipjaustymo operaciją, nerimauja, ar po procedūros nepablogės erekcija. Vis dėlto, gydytoja urologė paaiškina, kad operacija tam įtakos neturi.
„Svarbiausias vyrų klausimas – ar nepablogės erekcija, ar nesumažės varpa. Varpos dydis visgi priklauso nuo kraujo pritekėjimo erekcijos metu, o apyvarpės pašalinimas su tuo nesusijęs. Kartais bijoma, kad keistai atrodys prieš partnerę. Tada pajuokauju, kad cirkumcizija yra tokia dažna Vakarų šalyse, kad neapipjaustytas vyras Šiaurės Amerikoje atrodo keisčiau nei apipjaustytas“, – sako R. Bazarauskaitė.