Nemalonios savaitės po COVID-19 gali peraugti į ištisus mėnesius
Pasak „Northway“ medicinos centro šeimos gydytojo Valerijaus Morozovo, po bet kokio stipresnio susirgimo ar infekcijos, atsistatymo laikas užtrunka, o COVID-19 atveju simptomai, likę po ligos, gali varginti išties ilgą laiką.
„Atlikta keliolikos studijų apžvalga ir galime apie tuos dažnius pasisakyti gan objektyviai: 80 procentų žmonių pirmomis savaitėmis jaučia kažkokius liekamuosius, o pusė jų – du ir daugiau simptomų. Jeigu nėra rimtesnių simptomų, kaip dusulys nedidelio krūvio metu, nuolatiniai skausmai, ir savijauta palengva gerėja, manoma kad 2–3 savaitės yra normalus atsistatymo laikas po COVID-19 infekcijos. Jei simptomai labai vargina arba užtrunka virš mėnesio – vienareikšmiškai reikėtų kreiptis į medikus“, – kalba V. Morozovas.
Gydytojo teigimu, tam tikri negalavimai gali užsitęsti net 6–9 mėn. po COVID-19 pasveikimo: „Taip. „Žymusis“ uoslės praradimas gali tęstis ilgai. Nuovargis, prakaitavimas, silpnumas, krūvio netoleravimas irgi gali varginti ilgą laiką, ypač jeigu žmogus, nepaisydamas siunčiamų signalų, veržiasi į darbą ir bando „per jėgą“ pralaužti nuovargį.“
Tuo tarpu „Northway“ medicinos centro šeimos gydytoja, echoskopuotoja Vida Uzelienė pasakoja, jog specifinių simptomų, nustatomų vaizdiniais ar kraujo tyrimais ir būdingų tik COVID-19 ligai, nėra, tad ir specifinių pakitimų, kuriuos būtų galima priskirti tik koronavirusui, nustatyti negalima:
„Nustačius daugybinius organų pažeidimus, pakitimai tik siejami su persirgta liga. Be to, iki susirgimo retai žinoma pradinė paciento būklė ir pakitimai galimai jau yra buvę iki COVID-19 ligos pasireiškimo. Pagrindiniai nusiskundimai po persirgtos COVID ligos: silpnumas, dusulys ir neurologiniai sutrikimai – galvos skausmas, svaigimas, silpnumas. Dažnu atveju jokie pakitimai tyrimais nenustatomi, lieka tik klinikinė jų išraiška.“
Pastebimi itin nespecifiniai simptomai
Anot medikės, turimos žinios apie sindromą po COVID-19 vis dar yra menkos ir prieštaringos. Nors mokslinių tyrimų duomenys – gausūs ir nuolat pildosi, tačiau nėra aiškaus pokovidinio sindromo apibrėžimo. Sutarta, kad būsena, kai simptomai, kurie išlieka ilgiau nei tris savaites po ūmios COVID-19 diagnozės, vadinami pokovidiniu sindromu. Jo dažnis svyruoja nuo 10% iki 35% visų persirgusiųjų. Tačiau ilgalaikiai simptomai po persirgtos sunkios ligos eigos kamuoja net apie 85% atvejų tarp pacientų, kurie buvo hospitalizuoti.
„Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad SARS-CoV-2 infekcija pasireiškia įvairiais simptomais net per 6 mėnesius nuo ligos pradžios, nepriklausomai, ar tai buvo besimptomė, ar kritinė, gyvybei pavojinga ligos eiga. Pokovidinio sindromo simptomai labai skiriasi. Pacientams gali pasireikšti nespecifiniai simptomai, tokie kaip nuovargis, raumenų skausmai, prastas miegas, kosulys ir dusulys ir konkretesni, su organais susiję, simptomai: dusulys gulint, kojų patinimas ir fizinio krūvio netoleravimas.“
Tokie simptomai, anot V. Uzelienės, vystosi dėl COVID-19 sukelto širdies nepakankamumo. Be to, krūtinės skausmas ir didelis dusulys gali atsirasti bei tęstis gana ilgai dėl įvykusios plaučių arterijos embolijos, tačiau yra retesni. Stebimi ir širdies plakimo epizodai esant nedideliam krūviui ar net ramybėje, naktinis prakaitavimas ir bloga temperatūros kontrolė – nepastovi kūno temperatūra.
„Tarp gana dažnai sutinkamų nusiskundimų – odos niežulys ir įvairaus pobūdžio nepaaiškinamas bėrimas, inkstų, kepenų veiklos sutrikimai, endokrininės sistemos organų (skydliaukės) sutrikimai. Šių organų veiklos rodiklių pokyčiai nustatomi atliekant kraujo tyrimus dėl bendrų negalavimų – šleikštulio, kraujospūdžio svyravimų ar nuovargio. Kai kuriems pacientams simptomai gali būti cikliški, tai yra pasikartoti periodiškai“, – apie ilgalaikius pakitimus organizme jau persirgus koronavirusu pasakoja medikė.
„Smegenų rūkas“, nerimas ar net naujos baimės: Belgijos ir Nyderlandų atliktas tyrimas rodo liūdnas tendencijas
V. Morozovo teigimu, apie ketvirtadalis su koronavirusu akistatą turėjusių pacientų skundžiasi dėmesio stoka ir nesugebėjimu susikaupti, kiek daugiau nei šeštadalis – atminties sutrikimais. Dešimtadaliui pasireiškia tokie simptomai kaip nerimas, nemiga ar net baimės.
V. Uzelienė sako, jog būtent neurologiniai simptomai – pablogėjusi atmintis, sunkumai susikaupti ir išlaikyti dėmesį, padidėjęs dirglumas, įvairaus laipsnio depresija bei miego sutrikimai – bene labiausiai varginanti koronaviruso pasekmė: kai kuriais atvejais atminties sutrikimas – gana ryškus, tą pastebi ir patys pacientai, mat tokia būklė trukdo darbe ir kasdieninėje veikloje:
„Tokių pakitimų eigą išsamiai aprašo neseniai Belgijos ir Nyderlandų atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo virš 2000 stacionare gydytų pacientų. Buvo pastebėta, kad net ir tarp daugelio besimptomių arba labai silpnų simptomų turėjusių pacientų, užsitęsęs raumenų skausmas, galvos svaigimas ir skausmas, nuovargis išlieka daugiau nei pusę metų. O uoslės sutrikimas tęsėsi kelis mėnesius. Toks neurologinis sutrikimas traktuojamas kaip ilgalaikio COVID neurologinis sindromas, kaip atskira liga, kurią turi nuolat stebėti neurologai.“
„Smegenų rūkas“ – dar vienas naujas, bauginantis terminas, su kuriuo, deja, tenka susipažinti neretam, persirgusiam koronaviru: „Tai visi mano anksčiau paminėti simptomai, susiję su aukštesniąja nervine veikla ir trukdantys jos darbą, vadinami smegenų rūku. Nuspėti, kam jis pasireikš, neįmanoma. Bet labiau jį pastebi protinį darbą dirbantys žmonės“, – sako V. Morozovas.
V. Uzelienė pildo būklių po koronaviruso sąrašą toliau: kraujo tyrimuose neretai stebima mažakraujystė, užsitęsia ligos pradžioje atsiradę virškinimo sutrikimai kaip lengvas pykinimas, apetito ir sotumo sutrikimai, viduriavimas. „Teko pastebėti, kad įvairiu laikotarpiu moterys skundžiasi padidėjusiu galvos plaukų slinkimu, kartais net kuokštais. Tokius praktinius pastebėjimus patvirtina ir mokslinės literatūros šaltiniai“,– įžvalgomis dalinasi medikė.
Pokovidinis sindromas vaikams: aptinkamas dauginis organų uždegiminis pažeidimas
Daugybė žmonių yra šventai įsitikinę, kad vaikams koronavirusas praeina itin lengvai. Visgi čia, anot medikų, slypi itin klastinga detalė – būtent post – COVID arba „ilgasis kovidas“ ir yra pagrindinė problema, kalbant apie vaikų koronavirusą:
„Simptomai panašūs kaip ir suaugusiųjų, tik vaikai nelabai gali juos nupasakoti taip vaizdžiai. Tad greitesnis nuovargis, irzlumas, agresija, nemiga, blogesni pasiekimai mokykloje, ištvermės fizinio krūvio metu sumažėjimas, (todėl atsiranda to krūvio vengimas), nevirškinimas ir nenoras valgyti. Kartais sunku pasakyti, ar tai paauglystė, ar post – COVID. Bet jei po COVID-19 infekcijos paauglystė paūmėjo – virusas tikrai bus prisidėjęs.“
V. Morozovo teigimu, kiek labiau būdingas jaunimui, ypač berniukams ir jauniems vyrams – širdies raumens pažeidimas po COVID-19 infekcijos. Šis pažeidimas dažniausiai praeina savaime per savaites ar mėnesius, bet gali ženkliai pabloginti ne tik sportinius, bet ir apskritai fizinius pasiekimus.
V. Uzelienė pasakoja, jog COVID-19 persirgusiems vaikams būdingas dauginis organų uždegiminis pažeidimas: „Kreipiasi tėvai dėl vaikų pilvo skausmo, viduriavimo, odos bėrimo, galūnių patinimo ir kitokių. Kraujo tyrimuose būna aktyvūs uždegiminiai rodikliai, echoskopiškai nustatomi padidinti skausmingi uždegiminiai reaktyviniai limfmazgiai. Ir tik atmetus kitas ligas bei kruopščiai surinkus anamnezę, paaiškėja, kad vaiko šeima persirgo COVID-19 infekcija, panašūs lengvi simptomai buvo ir vaikui.“
Pagalba sau: specialūs pratimai ir mažiau dėmesio darbdaviui
Kaip sau padėti, kad prasta būklė po koronaviruso kamuotų kiek įmanoma trumpiau? V. Uzelienė dalinasi keliais esminiais patarimais: tais atvejais, kai vargina dusulys, medikė rekomenduoja kvėpavimo pratimų kompleksus, kuriuos reikėtų taikyti ilgesnį laiką, pamažu didinant intensyvumą, atlikti kasdien.
Nuovargį, sako gydytoja, taip pat galima treniruoti pasivaikščiojimais gryname ore, įvertinant savo pajėgumą ir kasdien pridedant po kelis intensyvesnius žingsnius. Uoslę, kaip ir raumenis, galima treniruoti įvairių kvapų aromatais. Toks receptorių dirginimas stimuliuoja ir padeda jiems greičiau atsistatyti. Anot šeimos gydytojos, pokovidiniu laikotarpiu tikslingos visos reabilitacinės procedūros, atsižvelgiant į nusiskundimus ir organizmo funkcijų pablogėjimą.
„Pokovidinis sindromas apima kelių sistemų pažeidimus vienu metu, todėl užsiimti savigyda rizikinga, juolab, kad minėti simptomai atsiranda gerokai vėliau po ūmios ligos. Kadangi skundai yra labai įvairūs, rekomenduočiau periodiškai apsilankyti pas šeimos gydytoją, atlikti kraujo tyrimus, vidaus organų, skydliaukės echoskopinius tyrimus. Remdamiesi atliktais tyrimais, galime spręsti dėl tolimesnės ištyrimo taktikos, skirti medikamentinį gydymą, fizioterapines procedūras ar patarti dėl mitybos bei gyvenimo būdo korekcijos.“
Tuo tarpu V. Morozovas sako, jog labiausiai sau padėti galima mažinant viruso šansus, o jei jau nepavyko apsisaugoti – rūpinkitės savimi, o ne savo darbdaviu:
„Reikia pasirūpinti abiem imunitetais. Specifiniu – pasiskiepyti. Jeigu virusą pažįstame, imuninė sistema nukauna jį mažesnėmis pajėgomis ir sukelia mažiau pažeidimų. Nespecifiniu imunitetu: režimas, mityba, streso vengimas, aktyvus poilsis, saulės šviesa, pasimylėjimas, mėgstama veikla, meilė sau ir artimajam. Jau susirgus svarbu išlaikyti režimą kiek įmanoma ir nepasiduoti klaikui. O po pasveikimo skirti dėmesio sau ir šeimai, o ne darbdaviui.“