Nemalonus jausmas pavalgius, skrandžio graužimas ar pilvo skausmai. Kartais panašius pojūčius patiria daugelis, tačiau kada verta iš tiesų susirūpinti? Ir jei nekreipiate į savo kūno siunčiamus signalus dėmesio – kuo tai gali baigtis?

„Northway“ gydytojas gastroenerologas Rolandas Vaicekauskas įvardijo, kokiais dažniausiai susirgimais žmonės skundžiasi sergant virškinimo trakto ligomis. Dažniausiai pacientai kreipiasi kankinami pilvo skausmo, pilvo pūtimo, nevirškinimo, ankstyvo sotumo ir pilnumo jausmas po valgio. Didelė problema yra ir pykinimas, rėmuo, vidurių užkietėjimas ir kiti.

Refliuksas – ne toks ir nekaltas

Gastroezofaginio refliukso liga (GERL) yra būklė, kai apatinis stemplės sfinkteris/raukas tinkamai neužsiveria ir skrandžio turinys, dažniausiai rūgštus, patenka atgal į stemplę. Šis sveikatos sutrikimas labai dažnas, refliuksą patiria net 10–20 proc. viso pasaulio gyventojų. Jis pasitaiko ir vaikams, dažnai – nėščiosioms moterims.

Gydytojas Rolandas Vaicekauskas
© Organizacijos archyvas
Gydytojas Rolandas Vaicekauskas

Gydytojas paaiškino, kokios yra pažengusio/negydomo refliukso pasekmės.

„Atsiranda stemplės gleivinės pažeidimai (paviršiniai – erozijos – ir gilesni – opos). Iš jų gali įvykti kraujavimas. Esant ilgam ligos stažui atsiranda stemplės spindžio susiaurėjimai, dėl to sutrinka rijimas, jis gali būti skausmingas ar su strigimo jausmu. Iš pradžių tai vyksta tik su kietu maistu, o po to ir su skystu. Taip pat, retesniais atvejais, gastroezofaginio refliukso liga gali komplikuotis ir virsti Bareto stemple – tai priešvėžinė liga, paveikianti stemplės gleivinę. Ši liga pasireiškia kuomet skrandžio rūgštys ir fermentai patenka į stemplę. Negydomas refliuksas gali baigtis ir ankstyvais priešnavikiniais pokyčiais ir stemplės naviku“, – perspėjo specialistas.

Kita dažna problema – gastritas. Kitaip tariant, tai – skrandžio uždegimas. Pagrindiniai jo požymiai yra graužiantis ar deginantis skausmas viršutinėje pilvo dalyje, kuris gali sustiprėti arba susilpnėti valgant ir/ar pavalgius, pykinimas, vėmimas, žagsulys ir pilnumo jausmas viršutinėje pilvo dalyje po valgio.

Taip pat svarbu žinoti, kokios yra pažengusio/negydomo gastrito pasekmės. Kaip įvardijo R. Vaicekauskas, ilgalaikis gastritas gali komplikuotis skrandžio gleivinės atrofija su žarnine metaplazija, o tai sukelia skrandžio navikų riziką.

Svarbu, ką ir kada valgai

Šių susirgimų priežasčių ir rizikos veiksnių yra daug. Dažnai savijautą lemia ir gyvenimo būdo įpročiai.

„Pavyzdžiui, gastroezofaginio refliukso ligos: nutukimas, netinkama mityba, blogi valgymo įpročiai (labai vėlyvas pavalgymas), didelis riebalų kiekis mityboje, gazuotų gėrimų vartojimas, kofeinas, alkoholis, rūkymas ir tam tikri vaistai. Sergant gastroezofaginio refliukso liga nustatoma sutrikusi apatinio stemplės rauko veikla, diafragmos stemplinės angos išvarža ir kiti patologinius refliuksus sąlygojantis mechanizmai.

Asociatyvioji nuotr.
© Shutterstock
Asociatyvioji nuotr.

Čia yra svarbi provokuojančių rėmenį/regurgitaciją ir organizmo apsauginių mechanizmų disbalansas. Gastrito pagrindinis faktorius šiai dienai yra H.pylori infekcija (Helicobacter pylori (toliau H. pylori) – tai rūgštinei terpei atspari bakterija, randama žmogaus skrandyje. Dažniausiai žmogus užsikrečia vaikystėje, tačiau pati problema paprastai išryškėja darbingo amžiaus žmonėms. H. pylori sukelia skrandžio gleivinės pokyčius, o to pasekmė – skrandžio rūgščių pažeista skrandžio ir/ar dvylikapirštės žarnos gleivinė. Taip susidaro opos, prasideda gastritas, vėliau gali išsivystyti onkologiniai susirgimai – skrandžio vėžys, – Red.). Dėl šios infekcijos per ilgus metus pakinta skrandžio gleivinės struktūra. Vieniems asmenis ji gali nesukelti jokių simptomų ar komplikacijų, o kitiems, turintiems daugiau rizikos faktorių, taip pat ir genetinių, išsivysto skrandžio navikas, dvylikapirštės žarnos ir skrandžio opos ir kiti pažeidimai“, – pasakojo daktaras.

Medikas atkreipė dėmesį, kad šias ligas galima diagnozuoti atliekant stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos endoskopinį tyrimą ir atliekant biopsijas.

„Sudėtingesniais gastroezofaginio refliukso atvejais, kai nėra visiškai aiški diagnozė, simptomai yra netipiniai, o gydymas nėra pilnai efektyvus, atliekami stemplės funkciniai tyrimai“, – sakė R. Vaicekauskas.

Svarbiausia – prevencija

Kokia yra prevencija – kaip reiktų gyventi, kad išliktum sveiko skrandžio bei virškinimo? Toks klausimas automatiškai peršasi, sužinojus galimas baisias virškinimo problemų pasekmes.

„Prevencijai reikalingi tyrimai. Pilvo organų sonoskopija, viršutinė virškinimo trakto endoskopija (stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos) ir kolonoskopija (storosios žarnos endoskopinis tyrimas) – tai yra baziniai instrumentiniai tyrimai gastroenterologinių ligų diagnostikoje ir prevencijoje.

Asociatyvioji nuotr.
© Shutterstock
Asociatyvioji nuotr.

Kokie asmenys galėtų būti rizikos grupėse, kuriems yra stemplės vėžio rizika? Statistika tokia, kad rėmens trukmė yra daugiau kaip 5 metai, amžius – apie 50 metų ar daugiau, daugiau pasireiškia vyriškai lyčiai. nutukimas, buvę Bareto stemplės ar stemplės vėžio atvejai pirmos kartos giminaičiams, achalazija, buvęs cheminis stemplės pažeidimas ar busi kaklo – galvos srities plokščialąstelinė karcinoma. Tuomet būtina atlikti endoskopiją. Taip pat ir asmenimis su jaus diagnozuota Bareto stemple yra būtinas periodinis patikrinimas atliekant endoskopijas (dažniausiai kas 3 – 5 metus).

Skrandžio vėžio prevencijos programos turėtų būti taikomos skrandžio vėžio didelės ir vidutinės rizikos regionuose. Lietuvoje ši programa irgi galėtų būti taikoma. Ir čia svarbu rizikos grupių atranka, ir jų reguliarus sekimas, atliekant endoskopijas.

Lieka klausimas, kaip ši rizikos grupė turėtų būti išskirta iš visos populiacijos? Kokie turėtų būti atrankos metodai endoskopijai? Skrandžio vėžio rizikos faktoriai galėtų būti šie: skrandžio vėžio atvejai pirmos kartos giminaičiams, ilgalaikė H.pylori infekcija, pažengęs skrandžio gleivinės lėtinis uždegimas („rizikingas skrandis“), autoimuninis gastritas. Asmenims be šių rizikos požymių ir gyvenantiems regionuose su vidutine ir didele skrandžio vėžio riziką, endoskopiją reikėtų atlikti sulaukus apie/daugiau kaip 40 metų“, – nurodė gydytojas.

Užkirsti kelią vėžiui

Kasos vėžio prevencinė programa, pasak R. Vaicekausko, galėtų būti taikoma didelės rizikos asmenims (kasos vėžio atvejai pirmos kartos giminaičiams, esant įvairiems genetiniams sindromams).

„Norint užkirsti kelią blogiausiems scenarijams, pirmo pasirinkimo tyrimas būtų endoskopinis ultragarsas. Įvertinant individualią onkologinių susirgimų riziką yra svarbi onkogenetiko konsultacija. Atliekami genetiniai tyrimai paveldimų vėžio sindromų diagnostikoje. Sudaromas prevencinių tyrimų ir jų atlikimo dažnio planas.

Taip pat dar labai norėčiau priminti ir paskatinti žmones dalyvauti storosios žarnos vėžio prevencijos programoje. Visi asmenys vyresni nei 50 metų, šeimos gydytojui rekomenduojant, turėtų atlikti slapto kraujo tyrimą išmatose. Jei jis teigiamas būtina atlikti kolonoskopiją. Tyrimas atliekamas su narkoze dėl to yra neskausmingas. Teigiamas slapto kraujo testas išmatose dar nereiškia, kad jau yra storosios žarnos navikas. Būtinai atlikite šį tyrimą, nes jo dėka galima nustatyti polipus, juos pašalinti ir taip užkirsti kelią vėžio susiformavimui“, – patarė gastroenterologas.


www.DELFI.lt
2