Panikos ataka (PA) – tai nuslopintų emocijų proveržis, pasireiškiantis širdies ritmo, pulso sutrikimu, stipriu dusuliu, galvos svaigimu, spaudimu krūtinėje ir, galiausiai, išprotėjimo bei mirties baimėmis drauge su kitomis neigiamomis emocijomis. Priepuolio metu žmogus jaučiasi lyg atsidūręs tornado epicentre: viskas aplink tampa lyg netikra, kiti žmonės netikri, apima keistas jausmas, tarsi būtum ne pasaulyje, o jis egzistuotų kažkur šalia. Psichologų teigimu, šie jausmai – organizmo signalas, kad kažkas nėra gerai ir derėtų susirūpinti savo emocine savijauta.
DELFI pašnekovės Irmos, kuri ne vienerius metus kovoja su šiais priepuoliais, teigimu, tikroji laimė gyvenime yra ne turtai ar pasiekimai, o ramybė be panikos atakų.
„Čia turbūt viena iš tų gyvenimo situacijų, kai nori laimės, meilės, pinigų ir viskas taip blogai, atrodo, kad neturi nieko. O kai susergi, tada supranti, kad nereikia kelti sau didžiulių tikslų. Laimė – tai labai paprasta, kai tu jautiesi šiuo metu gerai, kai tau nieko neskauda, kai tu ramus. Laimė yra akimirkoje, nebūna laimingo ar nelaimingo gyvenimo. Mano šeimoje yra žmogus, turėjęs PA (bet tai buvo tarybiniai laikai, tai niekas tokios diagnozes nerašė). Kai parbėgau iš sporto klubo pas tėvus ir pasakiau, kad kvieskit greitąją, mirštu, man jos nekvietė, sako, nieko tau nėra, nervai nusilpę ir davė raminamųjų. Išgėriau vaistų ir praėjo. Taip ir supratau, kad čia nervai, jei būtų širdis kalta, nebūtų padėję. O išsiaiškinau diagnozę labai šiuolaikiškai – paguglinau, perskaičiau visų širdies ligų simptomus, ir man netiko, kad būtų kažkuri liga. Tada perskaičiau apie PA ir visi simptomai tiko", - apie pirmąjį priepuolį ir įtarimus dėl ligos pasakojo mergina, kuriai šiuo metu priepuoliai pasireiškia apie 10 kartų per savaitę, tačiau ji išmoko su jais gyventi ir nurimti panikai neįsisiautėjus.
Sunku išeiti iš namų
Panikos atakas kenčiančių žmonių gyvenimą dažnai lydi ir agorafobija – viešų vietų, žmonių susibūrimų baimė, kuri ilgainiui gali pasiekti tašką, kai žmogus nebegali išeiti iš namų ir bijo vietų, kuriose nekontroliuoja situacijos. Tokiais atvejais itin smarkiai apribojamas laisvalaikis ir kasdienė rutina, geriausiu atveju, apsiriboja darbu bei namais.
Sisteminės šeimos terapijos psichoterapeutė ir psichologė Laura Tamulevičė sakė, jog padėti žmogui, kenčiančiam nuo agorafobijos, nėra labai paprasta, ypač, jeigu simptomai jau stiprūs: „Jeigu simptomai ryškiai išreikšti, tuomet žmogus nebus pajėgus savarankiškai „perlipti per save" ir jam prireiks profesionalios pagalbos, galbūt net medikamentinio gydymo. Artimųjų palaikymas bet kuriuo atveju yra labai svarbus tik, žinoma, be prievartos".
Agorafobiją išgyvena ir Irma. Paklausta, kurioms jos gyvenimo sritims PA turi įtakos, ji pasvarsčiusi atsakė, kad, ko gero, visoms: „Darbui dėl to, kad labai sunku į jį nueiti/pareiti (dėl PA baimės), jau net kartais galvoju apie darbą namuose. Pačiame darbe retai būna atakų, būdavo tik pačioje ligos pradžioje. Darbe aš atsipalaiduoju tarp kolegų. Kai jaučiu, kad negerai, imu juokauti, ką nors kalbėti, nusikalbėti. Laisvalaikis irgi pasikeitė. Anksčiau buvau ta, kuriai sunku būti namie, tiesiog traukdavo išeiti pasivaikščioti. Susirgus PA, tai baigėsi, visur einu „sukandusi dantis", net ten, kur atrodo bus smagu, įdomu. Nekenčiu masinių susibūrimų, švenčių į kurias nueidavau „vis kažką pamatyti, negi tupėsi namie". Mėgdavau kur netoli pakeliauti, dabar kelionių nebelabai mėgstu. Su automobiliu dar galėčiau, bet autobusų nekenčiu – ten jaučiuosi įkalinta. Vengiu susipažinti su žmonėmis, nes žinau, kad man išėjimas iš namų bus iššūkis. Nebevaikštau niekur, kur anksčiau eidavau, mano laisvalaikis – namie tarp keturių sienų, skaitau knygas.
Ligos pradžioje nesugebėdavau pajusti artėjančio priepuolio, atrodė, kad neaišku nei kada, nei kodėl užklumpa. Buvo užklupusi ir mieste, ir darbe, ir sporto klube, ir namie, ir net vaikštant gamtoje. Ir iš anksto atrodo nieko nejutau, tik staigiai užeidavo baisūs jausmai, ir vis stiprėdavo. Dabar dažnai nujaučiu. Bet ji taip greitai pasiekia kulminaciją, kad kartais nesuspėji nusiraminti, o vaistai irgi iškart nesuveikia, tai reikia ją dar kiek laiko „be nieko" išgyventi. Kai nujaučiu padidėjusį nerimą ir reikia kažkur išeiti ar panašiai, kartais net iš anksto išgeriu vaistų, nes kai užeina, tai vaistai greitai nepadeda. Jausmai, apimantys prieš PA: padidėjęs nerimas, didelė baimė, didelis vienišumo jausmas".
Pašnekovė mano, kad Lietuvoje požiūris į panikos atakas vis dar konservatyvus, o jomis sergantys baiminasi apie tai kalbėti garsiai. Nors ji įsitikinusi, kad darbui ši diagnozė nekenkia, o ypač dažnai ji nustatoma daug pasiekti ir gerai dirbti besistengiantiems žmonėms, nepatartų apie ją pasakoti darbe: „Manau, kad šeima turi žinoti, bet darbe gal nereikia, nes pas mus dar senoviškas požiūris, gali dar ir darbo netekti, nes galvos, kad neprognozuojama ir su psichikos sutrikimais. Nors kiek pastebėjau PA kaip tik dažnai suserga maksimalistai. Jei, ką daro, tai turi būti tobula. Man – taip pat. Jei, žinau, kad nepadarysiu gerai, net nepradedu, jei darau, išsunkiu iš savęs viską", - atviravo Irma, tačiau psichologė jai pritaria tik iš dalies: „PA pasireiškimo priežastys būna įvairios, tai kūno signalas žmogui, jog jo asmeninės ribos tiek pažeistos, kad siela nebegali toliau vystytis bei tokiomis sąlygomis išgyventi. Tai signalas, jog žmogaus gyvenime būtinas pokytis, taip kūnas bando atstatyti prarastą pusiausvyrą. PA būdingos esant ne tik padidėjusiam polinkiui į kontrolę, bet ir esant ryškiam neurotiniam mąstymui/elgesiui, padidėjusiam nerimastingumui, jautrumui bei potrauminiam sutrikimui taip pat pasitaiko ir su kitais psichikos sutrikimais".
Kalbėdama apie priepuolius darbo metu, Irma tvirtino, kad tai nėra labai trikdantis sutrikimas, svarbu, kad būtų jaučiamas palaikymas: „PA nelabai trukdo darbui, tik tuo momentu. Bet, jei kas parvežtų namo ar leistų neateiti į darbą pusę dienos, mes savais būdais susidorotume, o grįžę į darbą suspėtume viską padaryti, ko nepadarėm ir dar daugiau. Ir dar... turbūt dažniau serga tie, kurių galvos užimtos savianalize ir pan., užduoda sau klausimus „kodėl yra taip, kaip yra?".
Po truputį žmonės turbūt geriau susipažįsta su šią liga, nes sergančių PA nuo gyvenimo tempo, streso daugėja. Bet kol kas nėra taip, kad galėtum atvirai kalbėti. Visgi, ačiū skaitmeniniam pasauliui (nors manau iš dalies ir dėl jo sergame), kad galima susirasti į save panašių žmonių keliais mygtuko paspaudimais. Ir dėl skaitmeninio pasaulio mes galime rasti daugiau informacijos šia tema ir kaip sau padėti. Šiuolaikinis pasaulis mus sargdina, bet ir duoda informacijos kaip pagyti. Galbūt į šią ligą reikėtų žiūrėti tik kaip dar vieną gyvenimo išbandymą, kurį nugalėjus, išmoksim stiprybės ir šiek tiek praturtinsim savo vidų, nes susirgus PA gyvenimas pasikeičia labai stipriai, pradedi domėtis psichologija, tarpusavio santykiais, savo vidumi, tuo, kam anksčiau neturėjai laiko".
Psichologės teigimu, privačioje praktikoje PA dažnai sutinkamas nusiskundimas, žmonės ateina išsigandę, dažniausiai dėl to jie jaučiasi priversti kreiptis pagalbos tarsi „ne savo noru". Gydymo prognozės esant motyvacijai yra geros, šis sutrikimas tikrai išgydomas tiek medikamentiniu, tiek ir psichoterapiniu gydymu.
Ragina nebijoti vaistų ir psichiatrų
Panikos atakų gydymas – kompleksinis, jam itin svarbi terapija, o neretais atvejais ir vaistai. Pirmą kartą pajutę priepuolį žmonės dažniausiai skuba pas šeimos gydytoją dėl sutrikusio širdies ritmo bei kitų fizinių simptomų. Pastarieji pasireiškia tik priepuolio metu ir trunka 10 - 20 minučių. Gydytojai pataria įsidėmėti, jei simptomai trunka ilgiau, greičiausiai, tai nėra PA. Kadangi psichologinė sveikata Lietuvoje dažnam vis dar tabu, net nustačius šį sutrikimą, ne visi pacientai linkę vartoti vaistus dėl įvairių juos apipynusių mitų. Taip pat ir su psichologo ar psichiatro konsultacijomis, nors gydytojai pataria dėl panikos priepuolių kreiptis į juos, toli gražu ne visi tai daro. Net lietuviškas įžeidimas „pasigydyk galvą" turi neigiamą atspalvį, kuris dar gana gajus mūsų visuomenėje.
Paklausta, ar įmanoma išgydyti PA be medikų pagalbos, L. Tamulevičė svarsto, jog vargu. „Sakyčiau, jog ne. Tik išimtinais atvėjais PA epizodas praeina spontaniškai be pasikartojimo vėliau. PA, priklausomai nuo simptomų stiprumo, turi polinkį vystytis stiprėjančia linkme. Juo labiau, jog šie kūno signalai atsiranda ne veltui – tai kūno pokalbis su protu. Per fizinius simptomus žmogaus kūnas bando pasakyti, jog yra pažeistos emocinės ribos bei prarasta psichologinė pusiausvyra, kurią būtina atstatyti. Tai SOS signalas žmogui atkreipti dėmesį į save, suvokti, jog jo gyvenime kažkas vyksta jam nepalankia kryptimi, taip kūnas reikalauja pokyčių", - kalbėjo psichoterapeutė.
Kaip teigė Irma, išsigandusi ji pradėjo lankyti terapiją, tačiau nesijautė dėl to gerai, kita vertus, vaistų, kuriuos vartoja iki šiol, neatsisakė. Pasak pašnekovės, priepuoliai būna tokie baisūs, o baimė, kad jie ištiks iš paskos sekioja kasdien ir taip arti, kad niekaip nesigydyti tiesiog per sunku. „Kadangi mano šeimoje buvo kažką panašaus patyręs žmogus, patarė eiti pas psichiatrą. Galėjau nueiti bet kur, reikėjo pagalbos, nes PA kartodavosi po kokius 3 kartus per dieną ir labai stipriai, bet ir tarp jų buvau neįprastai nervinga, o po atakų jausdavausi visiškai fiziškai ir morališkai išsekusi. Nuėjau pas psichiatrą, kuris nustatė PA.
Kamuoja baimė kam nors papasakoti. Jei man būtų kas pasakęs, kol dar nesirgau, bučiau tikrai kraipiusi galvą: kaip galima jausti, kad miršti/alpsti/eini iš proto, jei esi fiziškai sveikas. PA greitai bus kaip gripas, tikrai yra nemažai ja sergančių, bet žmonės gal bijo, nenori sau pripažinti, nors sirgti nėra gėda. Dar manau, kad žmonės klysta, kai eina pas psichiatrą, tik kai jau niekas nebepadeda. Na, mes tuo klausimu šiek tiek atsilikę, pas odontologą, pas okulistą, atrodo, normalu nueiti, o pas psichiatrą – gėda. Arba gal ne taip blogai jaučiasi? Man niekas nebebuvo gėda, kad tik padėtų, tai beveik neištveriama.
Nebijokite gerti vaistų. Man ir iš pradžių buvo baisu, pirmus kartus vis laikiau stiklinę rankoje ir galvoju, juk tai veiks mano smegenis. Įkalbinėjau save išgerti. Iš tikrųjų yra nesąmonė bijoti vaistų. Dar žmonės bijo pripratimo. Na, nebus tas pripratimas visam gyvenimui, bus kažkiek nemalonu, bet, jei negersi, pripratimas praeis. Turi jausti save", - sako Irma ir priduria, kad pradėjus vartoti vaistus priepuoliai jai baigėsi per pusmetį, tačiau nustojus juos gerti, vieną dieną grįžo stipriai ir galingai.
PA – tarsi užburtas ratas: žmogus bijo, kad ištiks priepuolis - jis ištinka - bijo, kad mirs - nuo baimės priepuolis stiprėja. Kalbėdama apie sunkius išgyvenimus, pašnekovė sako, jog pakeitus mintis įmanoma sustabdyti ir jau įsisiautėjusį priepuolį, tačiau tai – nežmoniškai sunku, mat, dažniausiai, baimė vis tiek nugali: „Nutraukti tai gali arba vaistai, arba kitos mintys. Bet tuo metu galvoti apie kitką be proto sunku, esu ir minčių pagalba nutraukusi tą „ratą", bet visą dieną tada jaučiu nuovargį, psichinį išsekimą. Nors esi susidūręs 100 kartų, bet nebijoti negali, tai – per stipru. Tai vyksta lyg pasąmonėje, todėl sunkoka kovoti. Jei jaučiu baimę, nerimą ar vienišumą, man atrodo, kad tai net ne mintys, o jausmai iš kažkur labai giliai. Po to atsiranda mintys, jas svarbu sustabdyti, nes jei nesustabdysi, PA garantuotai ištiks. Geriausiai išmokti turėti tuščią galvą ir apie nieką negalvoti, kai to nereikia".
Psichoterapeutė L. Tamulevičė prideda patarimų, kaip padėti pamačius, kad kitą žmogų ištiko priepuolis: „Jeigu esate šalia PA metu, pasistenkite jį nuraminti, paaiškinant, jog pavojaus numirti nėra ir padėkite jam sureguliuoti kvėpavimą. Vėliau būtina su juo pasikalbėti apie psichologinės ar psichoterapinės pagalbos galimybes".