Nužudoma šeimos galva, o vaikai ir žmona stoja į karą prieš žudikus – tai įvykis, kuris įplieskia vieną iš pagrindinių „Sostų karų“ konfliktų. Kaip pastebi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas, keršto siekis viduramžiais buvo vienas iš pagrindinių karų kaltininkų.

Ne paslaptis, kad bene populiariausio serialo „Sostų karai“ įkvėpimo šaltinis yra XIV amžiuje Anglijoje vykę Rožių karai. Tačiau ir knygos, ir serialas viduramžių epochai suteikia ne tik magiškų elementų, bet ir daug grotesko bei romantikos.

Serialo "Game of Thrones" akimirka
Serialo "Game of Thrones" akimirka

Teisingumas buvo žmonių rankose

Tačiau anot Rimvydo Petrausko, būtų klaidinga manyti, kad visa viduramžių epocha (o ji truko apie tūkstantį metų) pasižymėjo vien tik kaip smurtinis periodas.

„Viduramžiais buvo kitokia karo/konflikto samprata. Viduramžių karai yra įvairūs: tai gali būti valstybių karai, atskirų grupuočių, klanų karai. Tai būdinga „Sostų karams“ – politinės grupuotės kovoja dėl sosto“, – pasakoja istorikas.

Reikia suvokti, sako pašnekovas, kad tais laikas smurtinis konfliktų sprendimas buvo legali priemonė. „Viduramžiais valstybė neturėjo prievartos vartojimo monopolio kaip šiais laikais. Šiais laikais teisingumo vykdymas yra valstybės rankose. Tik valstybė gali vykdyti teisingumą ir naudoti prievartą, vykdydama teisingumą. Visa kita yra nelegalu, draudžiama.

Bet viduramžiais tokio įsitvirtinusio įvaizdžio nebuvo. Valdovas yra teisingumo šaltinis, jis teisia, bet jis neapima visų santykių. Todėl dažnai buvo toleruojamas ir leistinas kitoks teisingumo vykdymas, kuriam galimi tam tikri prievartos veiksmai“, – teigia R. Petrauskas.

Rimvydas Petrauskas
© DELFI / Kiril Čachovskij
Rimvydas Petrauskas

Viduramžių karai, toliau pasakoja istorikas, skyrėsi nuo modernių karų: nebuvo fronto linijų. „Viduramžiais daugiau buvo kariniai žygiai į tam tikrą teritoriją, dažniausiai siekiant atkeršyti priešininkui arba jam padaryti materialinę žalą ir tuo pačiu gauti naudos sau. Gauti grobį, išpirką, užimti pilį ir grįžti atgal – tokia karo žygių technologija. Kitaip nefunkcionuodavo armijos. Armija būdavo feodalinė-šauktinė, žmonės tam laikui susiburdavo, turėdavo grįžti atgal“, – sako R. Petrauskas.

Lietuvos teritorijose viduramžiais buvo galima išvysti ir kitą karo tipą: karą prieš kitatikius, „netikėlius“ pagonis. Toks karas, pasakoja R. Petrauskas, buvo kryžiaus žygiai Šv. Žemėje ar Rytų Baltijos regione.

Pagrindinis bruožas – kraujo kerštas

Tačiau ypač daug žiaurūs būdavo valstybių pilietiniai karai, kaip antai jau minėtas Rožių karas. „Tai būdavo ilgalaikiai konfliktai, kariaudavo šalia vienas kito esantys asmenys: klanai, grupuotės. Dėl to prasidėdavo kraujo kerštas. Gal net ne paradoksas, kad pilietiniuose karuose smurto ir nužudymų būdavo daugiau“, – sako istorikas.

Žalgirio mūšio inscenizacija
© Shutterstock
Žalgirio mūšio inscenizacija

Kraujo kerštas, toliau pasakoja pašnekovas, tai tradicija, kuri būdinga visai viduramžių epochai. „Tai giminaičių arba platesnės „draugų ir giminaičių“ grupės smurtiniai veiksmai už jų grupės (klano) atstovo nužudymą. Be kita ko, susiję su garbės samprata.

Ypač būdinga „barbarų“ visuomenėms (pvz., tokių istorijų pilnos islandų sagos). Kerštas centrinė epo „Nybelungų giesmė“ tema – už vyro mirtį keršijančios Krimhildos veiksmai. Turime klasikinę lietuvišką keršto istoriją už Mindaugo nužudymą“, – primena R. Petrauskas.

Jei „Sostų karuose“ nukirtus Edardui Starkui į kovą stojo jo vyriausias sūnus ir žmona, tai atkeršyti už karaliaus Mindaugo ir jo vaikų Ruklio ir Rupeikio mirtis stojo karaliaus draugai ir giminės.

Mindaugo ir jo sūnų žudikai buvo Mindaugo sūnėnas Treniota ir Daumantas, kurio žmoną pasisavino Mindaugas. Treniota, pastebi R. Petraukas, buvo nužudytas dar net nepraėjus metams po karaliaus Mindaugo mirties, tačiau Daumantui pavyko išsigelbėti ir pabėgti į Pskovą.

Laikai, kai teisingumą vykdė eiliniai žmonės, o garbė reikalavo keršto: karaliaus Mindaugo žudikai pajuto kraujo skonį
© DELFI / Andrius Ufartas

„Kraujo kerštas buvo susijęs su kilmingųjų pasaulio garbės samprata. Garbė reikalavo taip elgtis. Tai susiję su tuo aspektu, kad žmonės turi teisę naudoti prievartą, ne tik valstybė“, – primena R. Petrauskas.

Galėdavo susimokėti

Tačiau ne visi nužudymai baigdavosi kraujo kerštu. Kaip pasakoja R. Petrauskas, pasaulietinė valdžia, kaip ir bažnyčia, siekį viduramžiais sutramdyti „akis už akį, dantis už dantį“ praktiką. „Jau ankstyvaisiais viduramžiais buvo mėginama suvaldyti kraujo keršto paprotį, numatant vergeldą – piniginę sumą, kurią turėjo būti sumokėta žuvusio giminaičiams. Tai, kad nebuvo atskiro vergeldo kilmingiesiems (o visiems laisviems bendrai) liudytų, kad kilmingieji atsisakydavo priimti“, – dėsto R. Petrauskas.

Anot jo, Lietuvos Statute buvo vergeldo atitikmuo – galvapinigiai. „Dydis priklausė nuo nužudytojo socialinio statuso: kuo aukštesnis, tuo suma didesnė“, – sako istorikas.

Žalgirio mūšio inscenizacija
© Shutterstock
Žalgirio mūšio inscenizacija

Brandžiasiais viduramžiais, toliau pasakoja R. Petrauskas, Bažnyčia kovojo su smurto protrūkiais skelbdama Dievo taikos judėjimą. „Vis dėlto galutinai kraujo kerštą panaikino Naujaisiais laikais valstybė, realizavusi prievartos vartojimo monopolį. Tiesa, įsišaknijusią individualią konfliktų sprendimo praktiką išstumti nebuvo lengva (pvz., Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ siužetinė linija apie dvi konfliktuojančias gimines)“, – sako R. Petrauskas.

Tačiau dar iki tol gana sėkmingai viduramžių prievarta buvo sutramdoma klasikinių riterių epochos karuose, priduria pašnekovas. „Riterių kultūros klestėjimo laikotarpiu prievarta buvo sutramdyta. Kartais mūšiuose labai nedaug žmonių žūdavo, nes būdavo pagrindinis noras paimti karius į nelaisvę. Tai būdavo ir garbės reikalas, ir finansinė nauda. Egzistavo ir kariavimo taisyklės, garbės kodas“, – teigia istorikas.

Žalgirio mūšio inscenizacija
© Shutterstock
Žalgirio mūšio inscenizacija

Tačiau kariavimo etiką, pastebi R. Petrauskas, pakeitė šaunamųjų ginklų, pavyzdžiui ilgųjų lankų, naudojimas. „Šimtamečio karo pačioje pradžioje, Kresi mūšyje anglų lankininkai iš distancijos iššaudė dalį prancūzų kilmingųjų kariuomenės. Tai buvo suvokta kaip skandalas, kadangi pažeidė bet kokį riteriško kariavimo etiką“, – pasakoja R. Petrauskas.

Žalgirio mūšis galėjo ir neįvykti

„Sostų karuose“ gausu ir daugybė mūšio scenų. Tačiau istorikas sako, kad mūšiai nebuvo toks dažna įvykis. Pavyzdžiui, bene didžiausiu riterių mūšiu Europoje laikomas Žalgirio mūšis, sako R. Petrauskas, galėjo ir visai neįvykti. „Mūšis dažniausiai būdavo atsitiktinė karinio konflikto pasekmė. Viduramžiais karų laikotarpiu mūšiai būdavo reti.

Kalbant apie Žalgirio mūšį, tai didžiulė Lietuvos-Lenkijos kariuomenės operacija. Jie įsiveržė į Ordino teritoriją, užėmė kelias pilis. Manau, kad bandė priversti Ordino magistrą sudarė taiką jiems tinkamomis sąlygomis. Gavosi, kad dvi kariuomenės susitiko mūšių lauke. Dar net prieš pat mūšį tarpininkavo Vengrijos karaliaus pasiuntiniai, kad mūšio būtų išvengta“, – teigia pašnekovas. Jogaila su Vytautu, mano istorikas, nusprendę žygiuoti į Ordino teritoriją tikrai neplanavo tokio didelio mūšio.


www.DELFI.lt
10