Ką bendro turi išprotėjęs bei orgijomis pagarsėjęs Romos imperatorius Kaligula, Kleopatra, Anglijos karalienė Viktorija? Anot istorinių šaltinių, jų visų antrosios pusės buvo giminaičiai. Pakraipius galvą galima sakyti, kad Lietuvos istorijoje kraujomaišos atvejų tarp didikų nebūta. Tačiau, jei taip manote – klystate.

Dar pačioje pirmoje serijoje „Sostų karai“ šokiravo savo žiūrovus kraujomaiša. Net ir itin smurtu persmelktame „Sostų karų“ pasaulyje dvynių Cersei ir Džeimio santykiai yra nepriimtini. Kaip pasakoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas, kraujomaiša viduramžiais buvo griežčiau kontroliuojama nei šiandien.

Sostų karai
© HBO
Sostų karai

„Krikščioniškais Viduramžiais Europoje Bažnyčia vis labiau reguliavo vedybinio gyvenimo sritį, taip pat santuokų teisėtumo klausimą. Atsirado labai konkretūs nutarimai, iki kokio kraujo ir vedybinės giminystės laipsnio apima draudimas. Be kita ko, tai buvo nuo VIII a. stiprėjančios tendencijos stiprinti Bažnyčios įtaką įvairiuose visuomenės gyvenimo sferose išraiška“, – teigia R. Petrauskas.

Vedybos, anot jo, buvo draudžiamos iki ketvirto laipsnio. „Tai labai tolima giminystė – jei giminystė buvo tarp prosenelių – negali tuoktis“, – pabrėžia istorikas.

Tabu apeiti galėdavo tik su popiežiaus leidimu

Bažnyčia, pasakoja R. Petrauskas, taip siekė kontroliuoti asmeninį gyvenimą, kad buvo uždraustos ir vedybinės giminystės – nebuvo galima tuoktis su savo žmonos ar vyro giminaičiu iki tam tikro laipsnio. Popiežiaus rankose, sako istorikas, buvo teisė daryti išimtis ir leisti tuoktis.

Rimvydas Petrauskas
© DELFI / Kiril Čachovskij
Rimvydas Petrauskas

Viena garsiausių viduramžių incesto istorija vyko XI amžiuje. „Vadinama „Hameršteino santuokos byla. Tai santuoka tarp Šv. Romos imperatoriaus artimo bendražygio grafo Otono iš Hameršteino ir Irmingardos iš Verdeno. Mainco arkivyskupas dėl sutuoktinių giminystės (šiaip ganėtinai tolimos – kanoninės teisės požiūriu 4 laipsnio: sutuoktinių proseneliai buvo brolis ir sesuo) iškvietė juos į bažnytinį teismą, o šiems nepasirodžius, juos ekskomunikavo dėl incesto.

Ginkluotas konfliktas tęsėsi keletą metų. Otonui nusileidus, iniciatyvos ėmėsi Irmingarda, asmeniškai nuvykusi pas popiežių Benediktą VIII. Galiausiai 10 metų užtrukęs ginčas baigėsi jau naujo imperatoriaus laikais (kuris, be kita ko, buvo vedęs panašiomis aplinkybėmis), iš esmės nebyliu santuokos toleravimu. Šis atvejis rodo, kad tokios bylos galėjo dėl įvairių priežasčių būti politizuotos. Seksualumas nebuvo suvokiamas kaip intymi privataus gyvenimo dalis, o bendro visuomeninio gyvenimo ir Dieviškos tvarkos forma“, – pasakoja pašnekovas.

Kliuvo ir Vytautui Didžiajam

Vėlyvaisiais viduramžiais, toliau tęsia R. Petrauskas, Bažnyčia rimtai žiūrėjo į santuokų teisėtumo klausimą. „Juo labiau, kad tokių atvejų „dinastijų epochoje“ (dinastai vis dažniau tuokdavosi išimtinai tarpusavyje) vis daugėjo. Žinome ne vieną LDK kilmingųjų prašymą popiežiui pripažinti santuoką, nepaisant giminystės laipsnio“, – akcentuoja R. Petrauskas.

Vedybos viduramžiais
© Vida Press
Vedybos viduramžiais

Tikriausiai žymiausias toks atvejis Lietuvos istorijoje yra susijęs su Vytautu Didžiuoju. Mirus pirmai žmonai Onai, Vytautas nusprendė vesti antrą kartą. „Vytauto antros santuokos atvejis – iš pradžių Vilniaus vyskupas buvo atsisakęs palaiminti ją, nes nebuvo gautas iš popiežiaus dispensas (pirmą ir antrą žmoną siejo giminystės ryšys – Julijona Vytautienė buvo Onos sesers duktė). Vis dėlto vėliau buvo pasirūpinta popiežiaus leidimą gauti“, – sako istorikas.

Draudimo Lietuvoje, teigia R. Petrauskas, buvo laikomasi, tad nėra žinoma atvejų, kad būtų vedę labai artimi giminaičiai. „Be kita ko, tai lėmė ilgainiui Lietuvos valdovų ir diduomenės egzogamiją – partnerių santuokai ieškojimą už šalies ribų. Pavyzdžiui, ilgainiui atsiranda unija su Lenkija. Partneriai Lenkijoje išplečia vedybinę rinką“, – apie viduramžių Lietuvos kilmingųjų santuoka sako R. Petrauskas.

“Vytautas Didysis Lucko suvažiavime 1429 metais“ (drobė,al., 1934 m.). Dail. Jonas Mackevičius .Svarbiausiu Lucko suvažiavimo klausimu tapo Lietuvos karalystės atnaujinimas suteikiant Vytautui Didžiajam katalikiško karaliaus karūną.Paveikslo viduryje pava
“Vytautas Didysis Lucko suvažiavime 1429 metais“ (drobė,al., 1934 m.). Dail. Jonas Mackevičius .Svarbiausiu Lucko suvažiavimo klausimu tapo Lietuvos karalystės atnaujinimas suteikiant Vytautui Didžiajam katalikiško karaliaus karūną.Paveikslo viduryje pavaizduotas stovintis Šventosios Romos vokiečių imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, nuo jo dešinėje sėdintis Vytautas su žmona Julijona, kairėje sėdi imperatoriaus žmona Barbora, Lenkijos karalienė Sofija ir Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila. Paveikslą 1996 m. paskolino Lietuvos Respublikos Prezidentūrai Vytauto Didžiojo karo muziejus

Apkaltino įvykdžius tabu

O kodėl, jei kraujomaiša buvo oficialiai užkardyta Bažnyčios, kilmingieji vis tiek galėdavo tuoktis su giminaičiais? R. Petrauskas sako, kad per tokius kaip Kaligulos pavyzdžius (Antikoje kraujomaiša buvo irgi užkardyta), pamatome kaip veikia draudimai realiame gyvenime. „Vieni nesilaikydavo draudimų, kiti juos apeidavo“, – sako istorikas.

Vėliau, tęsia pašnekovas, Bažnyčios galia šiek tiek sumenko. Ypač daug kraujomaišos atvejų būta Anglijos valdovų istorijoje, mat jiems net nereikėjo prašyti popiežiaus leidimų tuoktis – karalius ar karalienė yra ir valstybės religinis vadovas.

Neretai, sako R. Petrauskas, kraujomaiša būdavo naudojama politiniams tikslams, todėl, anot pašnekovo, šiose istorijose svarbu žinoti politinius motyvus. „Pavyzdžiui, liūdnai savo santykiais su žmonomis pagarsėjęs Anglijos karalius Henrikas VIII, atsikratė savo antros žmonos Anos Boleyn, apkaltinus ją incestu su broliu Džordžu“, – teigia R. Petrauskas. Taip pasielgęs karalius galėjo vesti kitą moterį, o Ane neteko galvos.

Karalius Henrikas VIII
© Vida Press
Karalius Henrikas VIII

Kraujomaiša, teigia jis, labiau Europos aukštų dinastų problema. „Dinastijų konkurencijos epochoje sumažėjo dinastijų skaičius. Jie vis rečiau tuokdavosi su kitais kilmingaisiais ir dažniau tuokdavosi tik tarpusavyje. Tai lėmė padažnėjus prašymus popiežiui, kad šis leistų tuoktis. Buvo padažnėję artimi, pusbrolinio tipo vedybų atvejai.

Ir tai aišku atsiliepė genetiškai. Viena išorinių genetinių pasekmių vadinamas „Habsburgų smakras“. Tarp rimtų pasekmių – tipinės ligos ir gyvenimo trukmės mažėjimas“, – teigia pašnekovas.

Valdovų, kurie buvo išprotėję, pasakoja R. Petrauskas, istorijoje būta nemažai, tačiau, anot jo, sunku teigti, kad dėl to kalta vien kraujomaiša.

Kentės palikuonys

Kaip DELFI pasakoja Santaros klinikų Medicininės genetikos centro docentė Eglė Preikšaitienė, nors Vakarų Europoje giminių santuokos yra retos, tačiau tuoktis antros ar trečios eilės giminaičiams yra gana įprasta Vidurio Rytų ir kitose šalyse. „Giminių santuokos buvo dažnos ir karališkose šeimose, pavyzdžiui kraujo krešumo sutrikimais pasireiškianti hemofilija vadinta karališka liga, nes išplito Europos kilmingose šeimose. Kilmingi sergantieji buvo Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos palikuonys“, – pastebi ji.

Karalienė Viktorija
© Vida Press
Karalienė Viktorija

Anot E. Preikšaitienės, klinikinėje genetikoje giminių santuokomis vadinamos tokios, kai sutuoktiniai yra antros eilės pusbrolis ir pusseserė arba artimesni giminaičiai. „Jeigu sutuoktiniai yra giminaičiai, tai yra, turi bendrą protėvį, jų vaikams yra didesnė autosominio recesyvaus paveldėjimo ligų rizika. Šio paveldėjimo ligos pasireiškia, kai vaikas paveldi tam tikro geno mutaciją ir iš tėčio, ir iš mamos. Tėvai, mutacijų nešiotojai, būna sveiki“, – sako mokslininkė.

Tolimesnis giminystės ryšys santuokoje, teigia ji, lyginant su bendra populiacija, autosominio recesyvaus paveldėjimo ligų riziką vaikams didina nežymiai. „Kuo artimesni giminaičiai, tuo didesnė dalis jų genomų yra bendra. Seserys ir broliai turi apie 50 proc. bendro genomo, o su kiekvienu tolimesniu giminystės ryšiu bendro genomo dalis mažėja per pusę.

Pavyzdžiui, dėdė ir dukterėčia turi apie 25 proc. bendro genomo, pirmos eilės pusbroliai – 12,5 proc., antros eilės pusbroliai – 3,125 proc. ir t.t. Kiekvienas žmogus nešioja bent kelis recesyvius patologiją lemiančius genų pokyčius, o kuo tėvų bendra genomo dalis yra didesnė, tuo didesnė tikimybė, kad jų vaikas paveldės tą pačią mutaciją ir iš sveiko tėčio, ir iš sveikos mamos, o dėl to pasireikš autosominio recesyvaus paveldėjimo liga“, – pasakoja E. Preikšaitienė.

Literatūros duomenimis, sako pašnekovė, susituokus pusbroliui su pussesere autosominio recesyvaus paveldėjimo ligų rizika jų vaikams yra vidutiniškai 1,7-2,8 proc. didesnė nei bendroje populiacijoje.

Kraujomaišos tabu nepaisė ne tik Europos, bet ir Lietuvos didikai: Vytautui Didžiajam teko prašyti popiežiaus malonės
© Shutterstock

Kada meilė – kraujomaiša?

Verta pastebėti, kad popiežius Grigalius I uždraudė vedybas net 7 eilės giminaičiams, tačiau XIII amžiuje draudimas buvo sušvelnintas ir tuoktis buvo leista net trečios eilės giminaičiams. Tokia nuostata yra išlikusi iki šiol.

Santuokų sudarymo tvarka numatyta Lietuvos civiliniame kodekse: draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais.

Kada meilė tarp pusbrolių – kraujomaiša, o kada – legalus kelias į santuoką? Remiantis kodeksu, civilinę santuoką gali sudaryti jau antros eilės pusbroliai, tačiau bažnyčioje gali tuoktis tik trečios eilės giminaičiai. Beje, už artimus santykius, kurie negali būti registruojami, nėra baudžiama. Vis dėlto, artimų giminaičių santykiai laikomi kraujomaiša, kuri gali turėti tiek psichologinių, tiek fiziologinių pasekmių.


www.DELFI.lt
36