Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, praėjusiais metais socialinės paslaugos namuose buvo teikiamos 15,5 tūkst. Lietuvos senolių (2018 m. – 14,6 tūkst.) Nors didžiajai daliai jų yra reikalinga fizinė pagalba – padėti nukeliauti į polikliniką, nusipirkti maisto, sutvarkyti namus, – ne ką mažesnė socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų užduotis – palaikyti į garbų amžių įžengusių gyventojų gerą emocinę būklę.
Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Demidenko pasakoja, kad pernai šio rajono centras paslaugas teikė 172 senoliams. Iš viso su jais dirba 28 darbuotojai.
Sužinojus, kad neatvyks anūkė, ištiko insultas
Nors kiekviena senolio istorija individuali, pašnekovei giliai širdyje įstrigusi viena močiutė, kurios gyvenimą pavyko pakeisti kantriai bendradarbiaujant socialiniams darbuotojams.
„Lankėme senolę, kurios sūnus jau buvo miręs, o anūkė – emigravusi. Santykiai su anūke buvo sudėtingi, buvo daug neišsakytų emocijų iš abiejų pusių. Nepaisant to, senjorė labai laukė anūkės apsilankymo ir stipraus ryšio“, – prisimena socialinių paslaugų centro vadovė.
Santykyje su anūke lemtingas postūmis įvyko po vienos skaudžios nelaimės. Senolė žinojo, kad atostogų į Lietuvą turi atvykti jos sūnaus dukra, tačiau pastaroji, neturėdama šilto santykio su močiute, sugrįžusi į Tėvynę, nusprendė senjorės nelankyti, o išvažiuoti atostogų į Druskininkus.
„Močiutę dėl didelės nervinės įtampos ištiko insultas, ją paguldė į ligoninę. Kadangi su senjorų artimaisiais, jiems sutikus, palaikome ryšį, mums pavyko įkalbinti anūkę aplankyti savo močiutę ligoninėje. Po šio įvykio toliau dirbome su močiutės ir anūkės santykiu, padėjome joms išsikalbėti, išsakyti senus skaudulius. Bendradarbiaujant pasiekėme, kad santykiai tarp artimųjų taptų šiltesni“, – kalbėjo V. Demidenko.
Taip socialiniams darbuotojams pavyko pasiekti, kad likę senjorės gyvenimo metai būtų kupini prasmingo bendravimo ir pilnavertiškesni.
„Džiaugiamės, kad senolės gyvenimo kokybė pagerėjo. Aplinka labai svarbi mūsų senjorams, todėl socialiniai darbuotojai labai rūpinasi socialinių ryšių atkūrimu su aplinka“, – akcentavo ji.
Pagalba – nuo nereguliarios iki kasdienės
Socialinės paslaugos senoliams Jonavos rajono socialinių paslaugų centre teikiamos trim būdais: socialinės priežiūros paslaugos, dienos globa ar integrali pagalba. Paslaugos dažniausiai teikiamos tiems senoliams, kurie dar pakankamai savarankiški, tačiau jiems kartais reikia pagalbos, pavyzdžiui, palydėti iki poliklinikos ar padėti nusipirkti maisto.
Dienos globa ir integrali pagalba su mobilia komanda, kurioje yra kineziterapijos specialistai, kartais psichologai, senoliams teikiama kasdien. Čia garbaus amžiaus senjorai jau turi didelių sunkumų savo kasdieniame gyvenime: sunkiai serga, negali lengvai judėti.
V. Demidenko pasakoja, kad dažniausiai senoliams paslaugos pradedamos teikti arba jiems patiems pasiprašius, arba į centrą pasikreipus artimiesiems, kurie susirūpina savo giminaičių būkle. Taip pat dalis senolių sulaukia pagalbos į socialinius darbuotojus kreipusis kaimynams.
Atstovė iš Jonavos pripažino, kad socialiniai darbuotojai vis labiau jaučia emigracijos pasekmes: daugelis senolių turi artimų giminaičių, tačiau pastarieji, išvykę kurtis gyvenimo svetur, dažnai pamiršta pasirūpinti Lietuvoje likusiais artimaisiais.
Pašnekovė prisipažino, kad neretai socialiniai darbuotojai tampa vieninteliu žmogumi, su kuriuo lieka bendrauti senjorai.
„Reikia pripažinti, kad ne visi senoliai gyveno teisingą gyvenimą – daliai nepavyko su artimaisiais gerai sutarti, yra asmenų, kurie patys piktnaudžiavo alkoholiu, neprižiūrėjo savo vaikų, o dabar to paties sulaukia iš savo vaikų“, – atviravo V. Demidenko. Todėl be fizinės pagalbos garbaus amžiaus žmonėms socialiniams darbuotojams ir jų padėjėjams tenka padėti kurti santykį su išore, tapti draugais, pašnekovais.
Nesulaukia iš vaikų pagalbos
Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro vyr. socialinė darbuotoja Edita Einingienė su senoliais dirba jau šešerius metus. Šiuo metu 24 darbuotojai dirba su 270 senolių.
Socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai senjorams padeda pasirūpinti asmens higienos reikalais, keičia patalynę, pasirūpina švariais drabužiais, tvarko namus, pristato maistą, padeda nuvykti į sveikatos priežiūros įstaigas, įsigyti vaistų, o žmonėms, visiškai neturintiems artimųjų, net organizuoja apsilankymus ligoninėje.
Visgi be visų šių darbų labai svarbus ir psichologinis vaidmuo: „Bendraujame, paskaitome laikraščius, knygas, šnekamės, paguodžiame“.
E. Einingienė taip pat pastebėjo, kad labai dažna problema, kodėl senjorai senatvėje lieka vieni, – artimųjų emigracija.
„Kiti vaikai gyvena Lietuvoje, bet toli nuo savo tėvų. Yra ir vaikų, kurie kenčia nuo socialinės rizikos ir yra palikę tėvus be priežiūros. Be to, yra atvejų, kur senoliams sunku surasti bendrą kalbą su suaugusiais vaikais“, – vardijo pašnekovė.
Tokiais atvejais senyvo amžiaus žmonėms pagalba iš socialinio darbuotojo ir bendravimas su juo tampa vieninteliu ryšiu su išoriniu pasauliu.
„Socialinis darbuotojas jiems tampa kaip šeimos narys. Jų laukiama, o jei tenka keisti darbuotoją dėl ligos ar atostogų metu, kai kurie senoliai tai sunkiai ir skaudžiai priima“, – pridėjo E. Einingienė
Vieniši ir apsupti žmonių
Iniciatyvos „Sidabrinė linija“, teikiančios pokalbių telefonu senoliams pagalbą, vadovas Marius Čiuželis pasakojo, kad šiuo metu savanoriai bendrauja su 3,2 tūkst. senolių. Jam yra tekę girdėti ir tokių istorijų, kai vienišas senjoras iki kontakto su savanoriais kalbėdavosi tik su televizoriumi ar elektros stulpu.
„O dabar turi jau penkis pašnekovus penkias dienas per savaitę“, – pokyčiu džiaugėsi pašnekovas.
M. Čiuželis pastebi, kad senoliai su metais jaučiasi vis vienišesni, nes vis mažėja dar gyvų draugų ratas, kankina nepilnaverčiai santykiai su giminaičiais.
„Dažnai bendravimas su vaikais apsiriboja tik reikalų aptarimu – ar senoliui nieko netrūksta, ką nupirkti. Tačiau vyresnio amžiaus žmonėms nebeužtenka vien fizinės pagalbos. Jie nori išsikalbėti, o vaikams neretai pritrūksta ir kantrybės, ir laiko“, – pripažino pašnekovas.
„Sidabrinės linijos“ įkūrėjas pastebėjo ir dar vieną senjorų sunkumų priežastį: neretai darbe ir karjeroje aktyviais buvę asmenys, visiškai praranda pasitikėjimą savimi išėję į pensiją: jie nebesijaučia reikalingi ir svarbūs visuomenėje, nutrūksta daug ryšių.
„Tokie žmonės ypač nerimauja dėl socialinių santykių trūkumo ir netekties, jaučiasi dvigubai nereikalingi“, – pabrėžė M. Čiuželis.
Pasak jo, vienišumo jausmas itin sustiprėjo tarp senolių per karantiną, kai jie buvo prašomi likti namuose. Be to, pašnekovas pastebėjo, kad labiausiai senoliai jaučiasi vieniši ir jiems trūksta bendravimo didmiesčiuose.
„Atrodytų, kad nors gyvenant daugiabutyje aplink yra daug žmonių, bet miestuose jaučiamas didžiulis susvetimėjimas, daug didesnis nei kaimo vietovėse, kur kaimynai vienas kitą pažįsta, užeina paklausti, ar viskas gerai“, – pastebėjo pašnekovas.
Kaip gauti socialines paslaugas senoliams?
Kaip informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, už socialinių paslaugų organizavimą savo teritorijos gyventojams yra atsakingos savivaldybės, kurios savo biudžete planuoja lėšas socialinėms paslaugoms ir dalinai finansuoja gyventojams teikiamas paslaugas.
Senyvo amžiaus žmogus ar jo artimieji, norėdami gauti socialines paslaugas, kurias skiria ir finansuoja savivaldybė, turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę arba seniūnijos socialinį darbuotoją. Savivaldybės paskirti socialiniai darbuotojai įvertina asmens poreikius ir parenka reikiamą paslaugą bei ją teikiančią įstaigą.
Specialiųjų poreikių turintiems asmenims, kuriems reikalinga pagalba, tačiau jie nori ir dar gali likti savo namuose, siūlomos paslaugos į namus: pagalba namuose (buityje) teikiama po kelias valandas per dieną; socialinė globa ar integrali pagalba namuose socialinės ir sveikatos sričių specialistų teikiama 8 ir daugiau valandų per parą, iki 7 dienų per savaitę.
Pagalbos namuose paslaugos gali užtikrinti asmens gyvenimą jam artimoje aplinkoje, palaikyti jo savarankiškumą, galimybę gyventi bendruomenėje, padėti šeimos nariams derinti artimųjų priežiūros ir darbo įsipareigojimus.
Senyvo amžiaus žmonės, kaip ir neįgalieji, Lietuvoje pagal poreikius nemokamai aprūpinami įvairiomis techninėmis pagalbos priemonėmis. Tai – judėjimo techninės pagalbos priemonės (vežimėliai, lazdelės, funkcinio lavinimo centrai, stovai, vaikštynės) bei klausos ir regos techninės pagalbos priemonės. Žmogus tik privalo gauti iš jį gydančio gydytojo pažymą apie techninės pagalbos priemonių poreikį.
