„Tai milžiniškos atsakomybės ir pasiaukojimo reikalaujantis darbas, o socialinio darbuotojo misija – tikėti net tais, kurie patys savimi netiki“, – sako smurtą artimoje aplinkoje patiriančius ir ilgą laiką nedirbančius asmenis konsultuojanti Inga Ežerskienė, Šilalės Koordinacinio centro „Gilė“ socialinė darbuotoja.

– Inga, kaip atrodo žmogus, kuriuo niekas netiki?

Tokių žmonių yra daugybė, jie vaikšto tarp mūsų, tik ne visi juos pastebi, ne visada ir nori pastebėti.

Kartą konsultavau laisvės atėmimo bausmę atlikusią moterį. Įkalinimo įstaigoje ji praleido ne vienerius metus, o pirmieji mūsų susitikimai nepriminė gražios draugystės: buvo daug sunkių išgyvenimų, ašarų. Moteris siekė sugrįžti į visuomenę, įsitvirtinti gyvenime, tačiau išankstinės aplinkinių nuostatos išbarstė tuos likusius pasitikėjimo savimi trupinius.

Tad tokiu atveju didžiausia socialinio darbuotojo užduotis – sustiprinti smūgių purtomą žmogų emociškai. Tuomet jis sugeba ir įsidarbinti, ir susigrąžinti tikėjimą savimi. Kai moteris įsidarbino, mes atsisveikinome. Po kurio laiko ji sugrįžo padėkoti – kažkada visuomenės nurašytas žmogus sėkmingai grįžo į visavertį gyvenimą. Mudvi tiesiog stovėjome ir verkėme, tik šį kartą jau riedėjo džiaugsmo ašaros.

– Skamba kaip išties emociškai sudėtingas darbas, kad ir su džiaugsmo ašaromis laimingai pasibaigusioje istorijoje. Kodėl pasirinkote šį profesinį kelią?

– Norėčiau papasakoti kokią nors netikėtą istoriją, atvedusią mane čia, kur dabar esu, tačiau tiesa tokia, kad apie socialinį darbą iš pradžių menkai težinojau – anuomet, kai rinkausi studijų kryptis, apie socialinio darbo studijas informacijos dar buvo nedaug. Tai buvo nauja, dar tik besiformuojanti profesija. Man visada patiko bendrauti, jaustis naudinga, rūpintis kitais, tad, vedama savo asmeninių savybių, surizikavau – įstojau į Klaipėdos valstybinę kolegiją. Joje prasidėjo teorinė mano pažintis su šia profesija, o greitai įgytas žinias panaudojau ir praktiškai – Klaipėdos dienos centre dirbau su vaikais.

– Kaip atrodo darbas su vaikais?

– Dienos centras – tarsi namai, kuriuose vaikai susirenka po pamokų ir jaučiasi saugūs, ruošia namų darbus, gauna reikiamą pagalbą ir palaikymą, ugdo socialinius įgūdžius. Dirbdama su jais, įgijau daug patirties, nes kiekvienas vaikas ateidavo su savo poreikiais, norais, džiaugsmais ir dienos iššūkiais. Buvo daug žaismingų, įkvepiančių patirčių, leidomės į turiningus žygius. Išgyvenome ne vieną nuotykį, atradome įdomiausius vaikystės žaidimus. Kartu kepėme ir valgėme pyragus, netgi virėme cepelinus.

Vaikų entuziazmas, noras išbandyti vis kažką naujo, energija, polėkis, įdomi ir kintanti veikla mane žavi iki šiol, kaip galima tuo nesižavėti?

Tikėti net tais, kurie patys savimi netiki: socialinės darbuotojos Ingos istorija
Šaltinis: Organizatorių nuotr.

– Tačiau dabar Klaipėdoje negyvenate. Kas paskatino priimti sprendimą persikelti į Šilalę?

– Šilalė yra mano gimtasis kraštas, tad aš čia tiesiog sugrįžau ir atradau Koordinacinį centrą „Gilė”, atvėrusį duris tolesniam profesiniam tobulėjimui. Dirbdama čia, baigiau Šeimos edukologijos ir vaiko teisių apsaugos magistrantūros studijas Klaipėdos universitete.

„Gilėje” įgijau neįkainojamos patirties dirbdama su žmonėmis, kuriems stipriai susvyravęs tikėjimas pasauliu. Viena iš „Gilės“ funkcijų – specializuotas kompleksinės pagalbos centras, teikiantis pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patiriantiems žmonėms. Teikiu konsultacijas šiems asmenims. Taip pat konsultuoju ilgą laiką nedirbančius, vedu užsiėmimus grupėje.

– Įgyvendinate projektą „MES (mąstau – esu – siekiu)“. Kas jame dalyvauja?

– Svarbiausias šio projekto tikslas – sudaryti sąlygas smurtą patiriančioms ir nedirbančioms moterims sumažinti riziką pakartotinai patirti smurtą artimoje aplinkoje. Joms taip pat padedame sugrįžti arba įsilieti į darbo rinką: šios moterys dalyvauja profesinių ir asmeninių įgūdžių stiprinimo kelionėje, mokosi.

– Taigi, šiuo metu dirbate su suaugusiais. Kuo šis darbas ypatingas?

– Šiuo metu tenka nemažai keliauti. Dirbu keliuose miestuose: individualiai konsultuoju žmones nuotoliniu ir kontaktiniu būdu. Kiekviena diena suteikia naujų išbandymų, patirčių ir atradimų.

– Kaip dabar atrodo Jūsų darbo diena?

Mano dienoje nėra rutinos: darbas dinamiškas, nenuspėjamas, jame daug iššūkių, netikėtumų. Man, kaip žmogui ir kaip socialinei darbuotojai, tai suteikia milžiniškos patirties, lankstumo ir kūrybiškumo prisitaikant prie įvairiausių situacijų. Kaskart susitikusi su konsultuojamu žmogumi, planuoju, kokios pagalbos jam reikia čia ir dabar, ieškau būdų ir resursų ją suteikti. Labiausiai džiugina, kai kylančius sunkumus kartu įsitraukia spręsti ir konsultuojamas žmogus.

– Minėjote, kad diena neretai neapsieina be iššūkių. Kaip juos įveikiate?

– Taip, išties, nedarbas, priklausomybės, susisiekimo problemos, socialinių kontaktų trūkumas, artimųjų ar aplinkos priešiškumas ir kitos kompleksinės problemos kartais kelia iššūkių. Dažnai šios problemos būna persipynusios tarpusavyje: priklausomas žmogus būna netekęs darbo, atstumtas artimųjų. Tokio žmogaus motyvacija ir galimybės kažką keisti būna sudėtingos, dažnai jis yra įsitikinęs, kad pradėti gyvenimą iš naujo jau per vėlu, aplink mato tik beprasmybę.

Socialinis darbuotojas yra tas vedlys, kuris po truputį, po žingsnelį įkvepia žmogų eiti į priekį, padeda atrasti stipriąsias jo savybes. O su kiekvienu žingsniu pirmyn, auga ir žmogaus tikėjimas savimi, ir pasitikėjimas socialiniu darbuotoju ir, galiausiai, pasauliu.

– Kaip pelnyti gilioje krizėje esančio žmogaus pasitikėjimą?

– Noriai ir iš karto pagalbą priima ne visi. Kai žmogus būna piktas ir įsitempęs, svarbu leisti jam atsiverti, nusiraminti, mokėti klausytis, papasakoti susitikimo tikslą ir eigą. Neretai tokiais atvejais išgaruoja ir priešiškumas, iš konsultacijos žmogus išeina pakylėtas ir vėliau sugrįžta nusiteikęs bent jau pabandyti priimti pagalbą. Šiame darbe reikia labai daug empatijos: su kokia emocija eini pas žmogų ir kaip jį priimi, taip ir jis bendrauja su tavimi.

Apskritai pastebiu, kad žmonių požiūris į socialinius darbuotojus keičiasi – jie vis labiau linkę priimti pagalbą, yra atviresni, laisvesni.

– Jūsų vertinimu, ar socialinį darbą gali dirbti visi?

– Socialiniam darbuotojui patikėta itin atsakinga užduotis – jis dirba su krizes patiriančiais žmonėmis, nuo kurių dažnai būna nusisukę net patys artimiausi. Tad tie, kurie didelę savo gyvenimo dalį gali skirti kito supratimui, atjautai, palaikymui ir įkvėpimui, turėtų eiti socialinio darbuotojo keliu. Šiame darbe labai svarbu tolerancija ir kito žmogaus priėmimas, be jokių išankstinių nuostatų. Jeigu kiekvienas nenusisuktume, padėtume bent vienam, esančiam šalia, pasaulis taptų kur kas gražesnis.