Kaip socialinis darbas keičia jį dirbančiuosius? Ar jie yra laimingi dirbdami šį darbą? Galiausiai, ką jie gali patarti socialinio darbuotojo profesiją svarstantiems rinktis jaunuoliams? Į šiuos bei kitus klausimus atsakyti kvietėme socialinius darbuotojus – Jurgitą Grušaitę, Miglę Baltrūnaitę, Miglę Maniušytę ir Vilmantą Benesevičių.

„Augti kartu su skirtingomis socialinio darbo sritimis“

Jurgita Grušaitė pradėjo savanoriauti Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijos vaikų dienos centre dar besimokydama dvyliktoje klasėje. Šią savanorystę tęsė ir studijų metais. „Socialinis darbas man pasirodė patrauklus, nes jis – apie gyvenimą. Siauroje srityje, kurią galėčiau studijuoti baigusi mokyklą, savęs neįsivaizdavau, o socialinio darbo studijos apėmė platų sričių spektrą. Jose gali įgauti psichologijos, teisės, pedagogikos, sociologijos, politologijos ir kitų darbui su žmonėmis reikalingų žinių. Būtent tas visapusiškumas mane ir patraukė“, – teigė ji.

Atvejo vadybininke Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centre dirbančios J. Grušaitės nuomone, socialinį darbą galima dirbti visą gyvenimą ir augti kartu su skirtingomis socialinio darbo sritimis: dirbant su vaikais, paaugliais, suaugusiaisiais (šeimomis), senjorais. „Mano gyvenime taip ir buvo – pradėjau savanoriauti veiklose su vaikais. Pirmasis mano darbas buvo susijęs su globos įstaigose užaugusiais jaunuoliais. Vėliau dirbau projektų koordinatore, kur jaunuolius kviesdavome pasinaudoti tarptautinės savanorystės galimybėmis. Šiuo metu dirbu su šeimomis.“

Pasak J. Grušaitės, socialinis darbas suteikia galimybę pažinti save: „Nuolat kuri santykį su kitais žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba, kurie nori, kad ji būtų suteikta, arba kitais atvejais su tais, kurie neigia, kad pagalba jiems reikalinga. Užmezgę ryšį su kitais žmonėmis mes turime galimybę geriau, giliau save pažinti, tobulėti. Tam, aišku, reikia ir kantrybės, išklausymo, empatijos, pastangų suprasti kitus žmones, jų gyvenimo būdą ar situaciją, į kurią jie yra patekę, bei kartu bandyti atrasti geriausią galimą išeitį.“

Ar pašnekovė, galėdama atsukti laiką atgal, pasirinktų tą pačią profesiją? „Manau, kad taip. Rinkčiausi dar kartą todėl, kad tai nėra viena siaura sritis. Tai – studijos, vienu metu apimančios daugiau aktualių sričių, per kurias (arba ir vėliau, jau dirbdama) gali rinktis ir labiau gilintis į vieną ar kitą iš jų, pagal konkrečią savo darbo sritį ir tai, kas tuo metu yra aktualu“, – mintimis dalinosi J. Grušaitė.

Visgi ji teigė skatinanti jaunus žmones neskubėti rinktis studijų tik pabaigus mokyklą, o pirmiau įgyti patirties savanoriaujant, išvykti padirbėti užsienyje, pakeliauti, pažinti kitas kultūras, gyvenimo būdą. Ši patirtis yra ypatingai vertinga ir vėliau, pasirinkus socialinio darbuotojo profesiją. „Manau, kad gyvenimo patirties įgijęs žmogus tvirčiau jaustųsi dirbdamas socialiniu darbuotoju, kalbėdamasis su žmonėmis, susidurdamas su įvairiomis jų problemomis, skauduliais ir motyvuodamas siekti vienokių ar kitokių pokyčių savo gyvenime. O jeigu tokių galimybių nėra, siūlyčiau tiesiog padaryti pertrauką – savanoriauti, „pabūti su savimi“, geriau save pažinti ir suprasti, ko iš tiesų nori“, – sakė J. Grušaitė.

Socialinio darbuotojo profesija gausiai apdovanoja

Miglė Baltrūnaitė rinkdamasi socialinio darbo bakalauro studijas nedaug žinojo, ko galima iš jų tikėtis. „Pradžioje nebuvau visiškai užtikrinta, kad tai – mano sritis. Bet paskui, kai pradėjome eiti gilyn, tikrai pasidarė labai įdomu. Antrame ar trečiame kurse pradėjau savanoriauti veiklose su intelekto negalią turinčiais asmenimis, tai įtraukė dar labiau. Viskas, ką studijuoji universitete, tapo praktiškai pritaikoma, galėjau pamatyti, kaip atrodo darbas dienos centre ir kiek jis skiriasi nuo to, kaip jį įsivaizdavau.“

Miglė Baltrūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Miglė Baltrūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka. Šaltinis: Organizatorių nuotr.

Mergina pasakojo, kad savanorystė jai padėjo atpažinti socialinį darbą kaip veiklą, kurioje ji galėtų dirbti ir ateityje. Todėl dar ketvirtame bakalauro studijų kurse ji pradėjo dirbti (ir iki šiol tebedirba) Pal. J. Matulaičio socialiniame centre su asmenų, turinčių intelekto sutrikimų, grupėmis. Vėliau tęsė studijas socialinio darbo magistrantūroje.

„Dirbdama šį darbą tikrai labai paaugau. Jaučiu, kad buvo labai daug ne tik profesinių, bet ir asmeninių atradimų. Atėjusi čia dirbti supratau, kad dar labai daug ko nežinau. Galbūt todėl ir norėjosi tęsti studijas magistrantūroje. Taip pat daug padovanojo ir buvimas su kitais asmenimis, dalinimasis savo patirtimi ir išklausymas jų patirčių. Tai tarsi galimybė pamatyti žmogaus kitoniškumą ir jį suprasti, neužgožti jo savo turimu įsivaizdavimu“, – teigė M. Baltrūnaitė.

Visgi, pasak jos, dirbant socialinį darbą svarbu sukurti santykį su kitu žmogumi, o tai ne visuomet yra paprasta: „Socialiniai darbuotojai kartais nori pakeisti kitą žmogų pagal save. Tačiau tas pokytis nebūtinai turi būti toks, kokį įsivaizduojame, ir gali įvykti ne taip greitai, kaip galima tikėtis. Kartais atrodo, kad viskas išsispręs tiesiog spragtelėjus pirštais, tačiau tam reikia įgūdžių, įdirbio ir pasitikėjimu grįsto santykio. Ne visada viskas būna lengva, tačiau ta „augimo kelionė“ su kitu žmogumi ir yra gėris. Po pusmečio ar metų atlikus įsivertinimą pamatai, kad – o! – tikrai įvyko pokytis.“

M. Baltrūnaitė teigė, kad turėdama galimybę sugrįžti į praeitį ir sau, kaip ką tik brandos atestatą gavusiai merginai, patartų rinktis socialinio darbuotojo profesiją: „Ji gausiai apdovanoja. Man atrodo, kad vertinga dar mokantis mokykloje išbandyti jėgas savanoriaujant. Tai nebūtinai turi užimti daug laiko, tačiau gali būti puikus būdas išsiaiškinti, kas man tinka, patinka, kiek matau save toje srityje. Taip pat raginčiau nebijoti iššūkių ir kitoniškumo, neatsiejamo nuo socialinio darbo, neišsigąsti, kad tai – ne mano ir ne apie mane. Paprastai būtent tokia pirminė reakcija vėliau ir leidžia atrasti, kad būtent tai yra mano ir apie mane.“

„Kiekviena diena – pilna netikėčiausių patirčių ir pokyčių“

Miglė Maniušytė teigė socialinio darbuotojo profesiją pasirinkusi todėl, kad svajojo dirbti tokį darbą, kuris būtų pagrįstas vertybėmis: „Man didžiausia vertybė yra demokratija, laisvė, pagarba žmogaus teisėms, o socialinis darbas būtent toks ir yra. Džiaugiuosi, kad galiu šį darbą dirbti Europos Sąjungos valstybėje – ten, kur vienijama žmonių įvairovė ir siekiama bendrų vertybių, kur gerbiamas žmogaus orumas, lygybė.

Socialinis darbas mane kasdien moko keistis ir būti lanksčiai, mąstyti kritiškai, būti smalsiai ir žingeidžiai, klausytis, suprasti ir išgirsti daugiau, nei sakoma. Mūsų profesijos atstovai yra prisitaikę dirbti įtampos ir nežinomybės sąlygomis, nes kiekviena diena – pilna netikėčiausių patirčių ir pokyčių. Niekada nepavyksta dirbti pagal vieną modelį, nes kiekvieno mūsų paslaugų gavėjo, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimo situacija yra išskirtinė, unikali, nepakartojama.“

Šiuo metu pašnekovė dirba socialinį darbą su senjorais ir negalią turinčiais žmonėmis VšĮ „Valakupių reabilitacijos centre“. Ji teigė pastebinti ne žmonių skirtumus, ligas, negalias, o siekianti išryškinti jų stipriąsias puses, įgalinti savo gyvenimo kokybės kūrimui ir pokyčiams. „Toks požiūris suteikia lengvumo. Esu laiminga dirbama savo darbą“, – sakė ji ir pridūrė, kad besikeičiančiame ateities pasaulyje socialinio darbo profesijos atstovai užims labai svarbią vietą, tačiau susidurs ir su dideliais iššūkiais.

Miglė Maniušytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Miglė Maniušytė. Asmeninio archyvo nuotrauka. Šaltinis: Organizatorių nuotr.

„Drąsiai ir užtikrintai sakau, kad socialinis darbas yra ateities profesija. Technologijų ir dirbtinio intelekto amžiuje socialinių darbuotojų vaidmuo kinta. Technologijos jau dabar keičia žmonių darbą. Mūsų užduotis yra paskatinti šiuos žmones prisitaikyti prie pasikeitusių darbo formų, įgyti naujų žinių ir įgūdžių. Mūsų profesijos atstovai kurs ir kritikuos naujausias technologijas, sieks, kad jos būtų etiškos ir naudingos žmogui, nes kas geriau žino žmonių poreikius jei ne socialiniai darbuotojai? Ateityje mes sieksime gerinti žmonių prieigą prie technologijų ir skatinsime visų lygias galimybes jomis naudotis. Drauge technologijų amžiuje didės ir bendravimo įgūdžių vertė, o šie įgūdžiai yra socialinio darbo profesijos atstovų stiprybė. Robotai ir kitas dirbtinis intelektas niekada nepakeis tokių žmogiškųjų vertybių, kurias puoselėja socialinis darbas – empatijos, atjautos, pasitikėjimo“, – sakė M. Maniušytė.

Pasak jos, ateityje socialiniai darbuotojai ir toliau susidurs su tokiais įsisenėjusiais visuomenės skauduliais kaip atskirtis, nelygybė, skurdas, žmogaus teisių pažeidimai, tačiau kils ir naujų socialinių problemų: „Jau dabar žmonės pasaulyje migruoja dėl klimato kaitos sukeltų stichinių nelaimių, tokių kaip sausros, potvyniai, uraganai. Socialiniai darbuotojai šiems žmonėms padeda užtikrinti priimančią aplinką, rūpinasi jų socialine ir psichologine gerove. Žinoma, mes būsime ir vieni tų, kurie skatins žaliąją ekonomiką – žmonių gyvenimo gerovę kursime mažindami žalą aplinkai. Taigi, ateityje socialinis darbas plėsis, socialiniai darbuotojai ne tik teiks ir tobulins įprastas socialines paslaugas, bet kurs globalius socialinius pokyčius ir inovacijas.“

Vaikinams socialinio darbo studijos netinka? Mitas!

Vilmantas Benesevičius dar šią vasarą baigė socialinio darbo bakalauro studijas. Pasak jo, dar prieš ketverius metus svarstydamas, kokį tolesnį gyvenimo kelią pasirinkti, apie socialinio darbo studijas buvo girdėjęs nedaug. „Žinojau, kad socialinis darbas egzistuoja, bet kas tai yra, kodėl ir kaip tapti socialiniu darbuotoju? Dvyliktoje klasėje intensyviai ieškojau, kur galėčiau save realizuoti, rinkausi tarp įvairių studijų programų... Taip atradau socialinio darbo studijas. Pasikonsultavau su tais kurie jau buvo pasirinkę šią profesiją, jie patikino, kad studijos – įdomios ir naudingos. Tada ir kilo mintis, kad norėčiau jas išbandyti! Pabandžiau ir man tikrai labai patiko, čia radau save“, – sakė V. Benesevičius.

Pasak jo, studijuojant socialinį darbą teko ne kartą kantriai atsakinėti į aplinkinių klausimus ir papasakoti apie socialinį darbą bei jo prasmę, tačiau pastaruoju metu su tokiomis situacijomis susidurti tenka vis rečiau. „Anksčiau buvo susiformavęs stereotipas, kad vaikinams socialinio darbo studijos netinka. Smagu, kad jis po truputį nyksta ir šias studijas renkasi vis daugiau vaikinų“, – džiaugiasi pašnekovas.

Vilmantas Benesevičius (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotrauka
Vilmantas Benesevičius (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotrauka. Šaltinis: Organizatorių nuotr.

Vaikinas teigia jau daugiau nei pusę metų „besimatuojantis profesiją“ – dirbantis socialiniu darbuotoju su vaikais ir jaunimu Visų Šventųjų šeimos paramos centre Vilniuje. „Mane kabina, kad socialinio darbo prasmė yra labai įvairialypė. Pirma, gali kitam suteikti pagalbą, o kartu ir prisidėti prie visuomenės gerovės. Šiame darbe gali ir duoti, ir gauti – daug išmokti, įgyti naujų kompetencijų, dalyvauti įvairiuose mokymuose, nemažai dalykų pamatyti naujai. Galiausiai, gali įsitikinti, kad kiekvienas žmogus gali prisidėti prie visuomenės ir pasaulio gerovės“, – įžvalgomis dalinosi V. Benesevičius.

Paklaustas, kokie džiaugsmai ir iššūkiai lydi socialinio darbuotojo kasdienybę, vaikinas teigė: „Džiaugsmo suteikia pažintys su jaunuoliais, bendrystė su bendradarbiais – dirbu su įdomiais ir perspektyviais žmonėmis. Labai džiugina, kad jaunimas noriai ateina į dienos centrą. O didžiausiu iššūkiu galėčiau įvardyti tai, kad dėl lėšų stygiaus ne visuomet galime išpildyti visą savo turimą potencialą.“

V. Benesevičius teigė svarstantiems apie socialinio darbuotojo profesiją turintis vieną patarimą: „Eiti drąsiai, nebijoti! Jeigu yra noro, – labai svarbu pabandyti. Socialinio darbo studijos ne tik išugdo šios srities specialistus, bet ir augina asmenybes.“