Vis patikėdavo vyru

Su Sigutės šeima Danutė susipažino 2007 m. sausį, kai šeima buvo įtraukta į rizikos sąrašą dėl pasikartojančio nepaklusnaus vaikų elgesio mokykloje. Tačiau maištaujantys paaugliai nebuvo vienintelė Gaižučių problema – šeimoje buvo piktnaudžiaujama alkoholiu.

„Daugiausiai girtavo Sigutės vyras, tačiau vėliau pastebėjau, kad ir ji pati nevengia išgerti. Visgi, pradėjusi bendrauti su pačia Sigute, supratau, kad ji nori atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio, tačiau neturi palaikymo, todėl vis palūžta, – prisimena socialinė darbuotoja.

Didžiausia problema, pasak socialinės darbuotojos Danutės, buvo ta, kad Sigutė neturėjo jokio palaikymo ir ramybės namuose: vyras tiesiog tempte tempė moterį paskui save į alkoholio liūną. Tad Sigutė pradėjo bėgti nuo tuometinio vyro – į namus negrįždavo savaitėmis, kartais – net mėnesiais. Po vieno tokio pabėgimo 2014 m., moteris grįžo namo su dvynukais ant rankų.

„Tuometinis vyras Sigutę priėmė su naujagimiais, tačiau girtavimas bei smurtas šeimoje, deja, ir toliau tęsėsi, – pasakoja Danutė.

Dar kartą namus palikti Sigutė ryžosi po kelių metų. Pasiėmusi vaikus, išvyko gyventi į Ukmergę, kur susilaukė penkto vaiko. Tačiau šiame mieste ji ilgai neužsibuvo ir vėl sugrįžo pas smurtaujantį vyrą. Pati moteris savo elgesį aiškina begaliniu tikėjimu tuometiniu savo vyru.

„Pasakydavau sau: „viskas, „užtenka, „negrįšiu. Tačiau praeidavo kiek laiko, patikėdavau jo pasakomis, kad viskas bus gerai, kad mes gerti, kad susitvarkys gyvenimą, ir vėl grįždavau, – pasakoja Sigutė.

Palaužė itin skaudus gyvenimo įvykis

Nors keičiantis Sigutės gyvenamajai vietai, keitėsi ir su ja dirbantys socialiniai darbuotojai, moteris nuolat palaikė ryšį su Danute – skambindavo jai pasiguosti, paprašyti patarimo, dalindavosi negandomis, kartais ir pasidžiaugdavo pasiekimais.

„Pasikeitus žmogaus gyvenamai vietai, bendravimas su buvusiu socialiniu darbuotoju dažniausiai nutrūksta, tačiau Sigutė buvo išimtis. Mudvi labai greitai užmezgėme ryšį, Sigutė pajuto, kad su manimi visada gali būti atvira, o aš supratau, kad tai žmogus, kuriam privalau padėti, nes matau, kad ji tikrai gali pasikeisti, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Į gyvenimą Sigutė kabinosi įvairiausiais būdais: dirbo, visomis išgalėmis rūpinosi vaikais, lankėsi anoniminių alkoholikų klube. Deja, didžiausi iššūkiai jos dar laukė. Vieną dieną moterį pasiekė skaudi žinia – iš gyvenimo pasitraukė vyresnėlis jos sūnus. Ši nelaimė Sigutę visiškai palaužė –sielvartą skandino alkoholyje, neteko jėgų rūpintis likusiais vaikais, jie dažnai namuose būdavo palikti likimo valiai.

„Kartą į namus pasibeldus Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams, mažieji buvo rasti vieni, todėl nuspręsta vaikus išvežti į saugesnę aplinką. Tai sužinojusi Sigutė labai prašė, kad grįžčiau ir padėčiau jai, – prisimena Danutė.

Sutarus, kad Danutė vėl padės Sigutei įveikti problemas, prasidėjo ilgas ir sudėtingas vaikų susigrąžinimo procesas: moteriai buvo teikiama psichologo pagalba, ji reguliariai lankė savo vaikus globos namuose, dalyvavo anoniminių alkoholikų susibūrimuose, išklausė socialinių įgūdžių, vaikų auginimo ir priežiūros konsultacijas, ieškojo darbo. O svarbiausia – visam laikui paliko smurtaujantį ir girtaujantį vyrą.

„Pripažinau pati sau – pasiekiau dugną. Praradusi vaikus, daugiau nebeturėjau, ko prarasti. Tada Danutė man ir pasakė, kad padės man tiek, kiek reikės, ir jei aš tikrai noriu ir esu pasiryžusi keistis, vaikus susigrąžinti man tikrai pavyks, – pasakoja pati Sigutė.

Išsiblaivius problemos tapdavo dar didesnės

Kaip dabar sako Danutė, anuomet Sigutė daugelio jau buvo „nurašyta: moteriai klijuotos amžinos alkoholikės ir vaikais nesugebančios rūpintis motinos etiketės.

Tačiau socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad tikėjimas žmogumi daro stebuklus, o gyvas to įrodymas – Sigutė. Praėjus maždaug metams po lemtingų įvykių, specialistų išvados nustebino net ir didžiausius skeptikus – Sigutė pasiruošusi vėl auginti savo vaikus.

„Sunku net apsakyti, koks buvo jausmas, kai vaikai grįžo namo – džiaugsmas netilpo širdyje. Garsiai sau pasakiau, kad jokie paslydimai neverti mano vaikų laimės ir gerovės. Dabar, žvelgiant į visą kartu su Danute nueitą kelią, galiu atvirai pasakyti, kad jei ne ji, man tikrai nebūtų pavykę susigrąžinti vaikučių“, – sako daugiavaikė mama.

Šiandien Sigutė nevartoja nė lašo alkoholio, gyvena dviejų kambarių socialiniame būste, dirba parduotuvėje ir džiaugiasi savo trijų vaikų draugija.

„Apsvaigus atrodydavo „jūra iki kelių“ ir kad tuoj kalnus nuversiu. Išsiblaivius, deja, atvirkščiai – problemos ne tik neišnykdavo, jos tapdavo dar didesnės. Dabar, kai turiu su kuo palyginti, galiu drąsiai pasakyti, kad neapsvaigusi galva viską mato aiškiau ir šviesiau. Ir dirbu, ir dar pavyksta susitaupyti, ir užtenka vaikų stovykloms. Tik dėl begalinio Danutės tikėjimo, man pavyko susikurti tokį gyvenimą, kuris nei negalėjau numanyti, kad gali apskritai egzistuoti: šiandien jame yra tvarkingi namai, dūkstantys vaikai, nuolatinis darbas, – sako moteris.

Sigutė: „Tikrai atsiras žmogus, su kuriuo rasite bendrą kalbą“

Sigutės pokyčiais džiaugiasi ir pati Danutė. Ir nors socialinės paslaugos šiai šeimai vis dar yra teikiamos, socialinė darbuotoja tiki, kad didžiausios negandos – jau praeityje.

„Jai vis dar reikia palaikymo, o ir į rimtų sunkumų turėjusią šeimą yra žiūrima lyg pro padidinamąjį stiklą. Sigutė tai puikiai supranta, todėl pati prašo, kad padėtume, pakonsultuotame. Mes su ja bendraujame kaip geriausios draugės: ji nieko nuo manęs neslepia, dalijasi savo išgyvenimais. Kai pats žmogus linkęs atvirauti, socialinio darbuotojo užduotis tampa kur kas paprastesnė, rezultatai taip pat pasiekiami kur kas greičiau, – pasakoja Danutė.

Ilgą ir duobėtą kelią praėjusi Sigutė sako norinti paskatinti ir kitas, su panašiomis problemomis susiduriančias šeimas, nebijoti į savo gyvenimą įsileisti socialinių darbuotojų.

„Pažįstu keletą šeimų, kurioms taip pat teikiama socialinė pagalba. Deja, jos nesupranta, kokį kilnų darbą atlieka socialiniai darbuotojai: konfliktuoja, vengia įsileisti į namus. Jeigu nesutariate su jums paskirtu socialiniu darbuotoju, pasiteiraukite dėl galimybės pabendrauti su kitu. Tikrai atsiras žmogus, su kuriuo rasite bendrą kalbą. Visiems linkiu tokios socialinės darbuotojos, kaip mano Danutė“, – sako daugiavaikė mama.