Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis neslepia, kad opozicijos ir valdančiųjų konfliktai buvo daug aršesni nei praėjusiose Seimo kadencijose. Anot jo, valdantieji kėsinosi į pagrindines demokratines vertybes bei ne kartą bandė viršyti savo įgaliojimus neteisėtais būdais.

Parlamentaras taip pat pažymi, kad šioje kadencijoje valdantieji, norėdami išsaugoti valdžią, sukūrė simbiozę su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija (LLRA-KŠS). Anot jo, „valstiečiai“ ir LLRA-KŠS tapo viena partija, kurioje, pridengdami parlamentarę Iriną Rozovą bei ministrą Jaroslavą Narkevičių, bandė išsaugoti trapią koaliciją Seime.

„Tai yra mafinė struktūra“, – teigia TS-LKD lyderis.

Seimo rinkimams skirtame Eltos interviu cikle G. Landsbergis taip pat teigia pasigendąs griežtesnės prezidento Gitano Nausėdos pozicijos.

Pasak jo, šalies vadovas turėtų aiškiau reaguoti į „valstiečių“ lyderio žeriamą kritiką prezidento komandai.

LVŽS išleistame leidinyje „Neliečiamieji“ daug dėmesio skirta ir jūsų partijai, tai ar jau teko paskaityti, susipažinti su turiniu. Kaip vertinate?

Ne, neteko. Daugiau pasiekė atgarsiai iš regionų. Kaip suprantu, tai yra, kuo „valstiečiai“ užsiėmė 4 metus: įvairūs tyrimai, atakos, feisbuko postai. Dabar rado savo kelią ir iš Latvijoje iškirstų medžių išleido leidinį. Tai nėra nieko labai naujo. Apskritai įdomi žmonių reakcija. Lietuva nėra labai palanki valstybė neigiamai kampanijai. Galime lyginti su JAV, kur įprastas dalykas neigiamos kampanijos bei atakos ir t. t. Turėjau labai įdomų pokalbį prieš kelias dienas su Bažnyčios atstovais. Žmonės yra pašiurpę, jau dabar sako, kad visos ribos yra peržengtos. Jų nuomone, negalima reklamuojant save žeminti ir pulti kitų. Tai nacionalinio charakterio dalykai.


2016 metais būta kalbų apie galimą koaliciją tarp TS-LKD ir LVŽS. Bet taip pat tais pačiais metais konfrontacija su „valstiečiais“ bemaž peraugo į politinę kovą. Kokie buvo didžiausi nesutarimai?

Vienas dalykas Lietuvoje nebuvo stipriai akcentuotas, koks iš tiesų yra opozicijos vaidmuo. Opozicijos vaidmuo demokratinėje valstybėje turi užtikrinti, kad valdžia nevirstų tironija. Valdžia, kuri nori būti hiperaktyvi ir nori perimti į savo rankas viską, kas ją supa, pavyzdžiui, nacionalinį transliuotoją, žvalgybą, valstybės institucijas ir t. t. Tik tada jie manys, kad gali įgyvendinti visą politiką, iš esmės taip priartėdama prie Rusijos ir Baltarusijos valdymo modelio. O veiksmingos opozicijos vaidmuo yra tai stabdyti. Matome, kad didžiausios kovos įvyko tokiuose keliuose ryškiausiuose taškuose.

Sakyčiau, kad nacionalinis transliuotojas, ko gero, buvo vienas didžiausių susikirtimų. Manau, kad tai yra viena iš nepabaigtų „valstiečių“ kovų. Tai labai jaučiasi iš piktų jų vadovų pareiškimų, kad, jei jiems rinkimai pasisektų ir vėl jie koaliciją formuotų, nemažai jūsų kolegų iš nacionalinio transliuotojo turėtų ieškoti kitų darbo vietų.


Antra, tai, kas dabar vyksta Susisiekimo ministerijoje... Bandoma perdaryti valdymo modelį, kitaip tariant, perimti valstybines įmones į savo rankas. Manau, čia taip pat yra valstybės nepriklausomumo klausimas bei susikirtimo taškas tarp opozicijos ir valdančiųjų. Trečią konfrontaciją tarp valdančiųjų ir opozicijos išskirčiau, kai 2017 m. R. Karbauskis teigė, kad „valstiečiai“ turi ypatingą ryšį su žvalgyba, kurio dar niekas neturėjo. Tai kiekvieno demokratiją mylinčio žmogaus nugara turėjo perbėgti šiurpas. Ką reiškia ypatingas ryšys tarp valdančiosios partijos ir žvalgybos institucijų?

Tuomet aš kreipiausi į visas tarnybas, kad šie paaiškintų, kaip jie tai supranta. Tai jie kategoriškai atsiribojo. Tiesą sakant, praėjus 3 metams po šio pareiškimo, vis dėlto FNTT atlieka tyrimą būtent dėl premjero artimiausios aplinkos žmonių, kai jie kažkaip susiję greitųjų testų pirkime. Tai, manau, ši vieta nebuvo peržengta.

Kaip vertinate A. Verygos bei S. Skvernelio retoriką apie FNTT tyrimą?

Tai yra rytietiška retorika. Nepasitenkinimas neperimta žvalgyba. Štai, nepaklusę tyrėjai, kaip jūs išdrįsot ateiti į pono rūmus ir tikrinti, kaip atlikome pirkimus. Toks irzlumas yra labai aukštas, ir tai yra nedemokratiško valdymo simbolis.

R. Karbauskis tarsi ir užsimena, kad opozicija inicijavo tyrimą.

Neįmanoma objektyviai ir racionaliai reaguoti į kai kuriuos valdančiųjų pasakymus, kurie su realybe neturi nieko bendro. Aš negalėčiau ginčytis su teiginiais, kodėl žemė nėra plokščia. Tai yra neįmanoma, kad opozicija, turėdama vienintelį būdą – retorines priemones ar visuomenės sutelkimą – galėtų organizuoti kažkokius veiksmus.

Ar manote, kad valdantieji kišasi į teisėsaugos institucijų darbą?

Manau, visi valdančiųjų pareiškimai, kurie nukreipti į FNTT, STT, prokuratūrą, yra kišimasis į jų darbą. Mes kreipėmės į prokuratūrą praėjusią savaitę, prašydami įvertinti, ar nereikalinga papildoma apsauga tiriantiems prokurorams ir tiriančioms institucijoms. Kad būtų įvertintos ir kišimosi aplinkybės. Todėl, kad kišimasis yra labai pavojingas reikalas. Jis gali atrodyti kaip politikų pasibaksnojimas ar kad turime skirtingas nuomones. Tačiau tos bylos ateina į teismą. Teismuose besiginančioji pusė gali besti pirštu į S. Skvernelį ir sakyti, kad, matote, juk premjeras taip pat sakė, kad ikiteisminis tyrimas yra politizuotas. Tai tokių bylų mes Lietuvoje esame turėję. Apie atsakingą politiką čia turbūt neverta kalbėti. Bet dar sykį sakau – tai valstybės pamatų klibinimas.

Ar konfliktas su „valstiečiais“ yra labiau ideologinis ar asmenybinis?

Aš greičiau sakyčiau, kad ideologinis, bet ne tarp kairės ir dešinės takoskyros, bet tarp demokratijos ir nedemokratijos. Man atrodo, kad valstybė 4 metus turėjo aktyviai gintis, kad išliktų europietiška, vakarietiška valstybė. Kad nebūtų nusirista iki to kelio, kuriuo nuėjo Vengrija. Kai net ir Briuselyje keliami klausimai, kaip ši valstybė dar yra europietiška, kai nėra opozicijos, žiniasklaidos, ribojama akademinė bendruomenė bei saviraiškos laisvė, suimami oponentai. Tai tas kelias yra labai greitas. Jeigu mes manome, kad valstybės laisvės pergalė 1990 metais buvo įtvirtinta, tai reikia nebūti tokiems naiviems, nes valdžia yra pakankamai užsibrėžusi ir paėmusi kertinius taškus, gali užsigarantuoti nevaržomą valdžią, o tai mažai ką bendro turi su žmonių laisve ir demokratija.


Tai ar ši konfrontacija su „valstiečiais“ per šiuos ketverius metus yra nuožmesnė, nei ji buvo praėjusiose kadencijose, pavyzdžiui, su socialdemokratais?

Aš manau, su socialdemokratais, kad ir kaip ten būtų, daugeliu atvejų mes panašiai žvelgiame į valstybę. Atsimenu, 2016 m. pabaigoje buvo nemažas susikirtimas su premjeru Algirdu Butkevičiumi dėl žento istorijos, kurios neverta dabar kabinti, bet buvo tokių skaidrumo klausimų, kuriuos opozicija kėlė. Aš atsimenu tuometį premjerą A. Butkevičių, atrodo, žmogus turėjo, kaip mes pavadintume, tą gėdos jausmą. Žiniasklaida ar opozicija įspaudavo į kampą, tai matai, kad žmogui buvo nemaloni situacija ir jam tai nepatinka ir norėtų iš jos pasitraukti. Jo žentas tuomet pardavė (,,Ministerium“ – ELTA) įmonės akcijas ir jie pasitraukė, ir jis atsiribojo. Aš dabar matau visiškai kitokį požiūrį, dabar absoliučiai nėra jokios gėdos. Žmonės dirba su specialiojo liudytojo statusu ir kandidatuoja Seimo rinkimuose. Niekas net nemirkčioja. Tai yra skirtingas požiūris į tai, kas yra valstybė bei atsakomybė, kas yra sąžinė ir politiko atsakomybė. Mes kardinaliai esame išsiskyrę.


VGT sukėlė tam tikrą konfrontaciją tarp Vyriausybės bei Prezidentūros. Kiek jau kartų „valstiečių“ lyderis šioje vietoje kaltina prezidento patarėjus Ridą Jasiulionį bei Darių Kuliešių?, kurie, pasak jo, prokonservatoriški bei prieš rinkimus nusiteikę prieš „valstiečius“. Prezidento retorikoje valdantieji jau pastebi netgi konservatorišką retoriką. Tai tiesa, kad Prezidentūroje turit savo žmonių?

Jeigu bandyčiau išvardinti visą sąrašą, kurie yra buvę konservatoriais, tai jis – įspūdingas ir mane džiugintų. Aš pamenu, kad Dalia Grybauskaitė, KT, nacionalinis transliuotojas mūsų nupirktas. Žinoma, aš ironizuoju (juokiasi – ELTA). Šie rinkimai ir yra tuo įdomūs, net nežinau, ar anksčiau yra tokių buvę, kuomet viena politinė jėga, kuri 8 metus yra opozicijoje, yra pasirenkama kaip kitos partijos kampanijos variklis. Jie nekalba apie savo darbus, idėjas, programines nuostatas, net neina į debatus. Užtenka jiems pasakyti tik vieną dalyką, kad aplink mus visus yra konservatoriai. Aš galiu į tai žiūrėti su šypsena ir stengiuosi tai daryti su šypsena, nepaisant to, kad visa mano šeima yra apmėtyta purvais, pradedant vaikais, artimaisiais, tėvais ir t. t. Galiu žiūrėti su šypsena, nes šiandien tiesioginės grėsmės sveikatai ir gyvybei dar nėra.


Bet jeigu valdžia taptų dar desperatiškesnė, dar labiau išsigandusi dėl savo pozicijų ir bijanti prarasti tvarką, kurią kūrė 4 metus. O tai kas toliau? O jeigu išeis žurnalas, kuris sakys dabar, nežinau, pasiimk akmenį ir eik mesk į tą žmogų, nes jis štai padarė tokius ir tokius darbus. Kad ši riba jau yra labai netolima, nes yra žmonių, be abejonės, kurie skaito tuos žurnalus ir dalyvauja feisbuko diskusijose ir jiems ši emocija kyla, o argumentų jie gal nesupranta ir nelabai domisi. Tai viskas, jeigu žmogus paverčiamas politinio karo įrankiu. Manau, kad tai pavojingas kelias. Labai tikiuosi, kad Lietuva juo nepasuks. Dėl to mano pozicija šiuose rinkimuose... raginu savo bendruomenę ir bendražygius nedalyvauti šiame kare. Taip, jie elgiasi negražiai, taip, jie elgiasi neteisingai. Norėčiau, kad kita karta, kuri ateis į politiką, tokių minčių jau neturėtų.

Kaip manote, ar prezidento retorika dėl VGT bei atsakymas, reagavimas į R. Karbauskio kritiką turėtų būti griežtesni? R. Karbauskis ne vieną kartą pažymėjo, kad patarėjų ir prezidento nuomonė nesutampa. Gal prezidentui reikėtų pasakyti, kokia iš tiesų yra Prezidentūros pozicija?


Aš pamenu ir D. Grybauskaitės atvejį. Tai taip pat buvo bandoma daryti takoskyrą tarp patarėjų ir prezidentės nuomonės. Tuo metu vidaus politikos patarėjas Mindaugas Lingė rytais „Žinių radijui“ prišnekėdavo griežtesnių formuluočių, valdantieji per pietus teigdavo, kad tai ne prezidentės nuomonė. Bet prezidentė tuo atveju išeidavo ir dažnu atveju pakartodavo tą patį. Ji lipdydavo taip, kad nėra jokios takoskyros tarp jos ir patarėjų ir kad pozicijos yra suderintos. Tuomet tai ir kuria monolitą, pavyzdžiui, kad čia nėra politinės intrigos ir visa institucija kovoja už tam tikrus dalykus, gina tokias vertybes bei principus. Prezidentas galėtų pasakyti aiškiau ir nuomonė turi būti aiškiau išreikšta. Nes dabar gali susidaryti toks ne iki galo aiškus įspūdis. Premjeras prašo sušaukti VGT. Tuomet prezidento patarėjas labai aiškiai ir, mano nuomone, labai teisingai pasako, kad atsakomybės permetimas – nereikalingas. Kas trukdo Vyriausybei priimti tuos sprendimus? Ji bijo 3 kartus brangiau pripirkti skiepų? Kokia yra problema? Ar prezidentas turi dirbti aukle ir prižiūrėti, kad būtų nevagiami pinigai? Pasakė, kad jūs turite tai daryti, nes jūs turite tam įgaliojimus. Jūs turite šį darbą atlikti skaidriai, prašom, jeigu nepasitikite savimi, tai pasakykite STT, kad jus prižiūrėtų. Čia ne Prezidentūros reikalas. Prezidentas susitiko su premjeru, kažką apsitarė, mes tų detalių žinome minimaliai. Toks, sakyčiau, ne iki galo aiškus dalykas. Manau, prezidentas galėtų aiškiau pasakyti, kad jo nuomonė sutampa su patarėjų.

Premjeras dažnai perduoda sveikinimus konservatoriams, pavadindamas juos antivalstybine partija. O jūs dažnai užsimenate, kad valdantieji veikia diktatūriniu stiliumi. Ar šioje Seimo kadencijoje politinės kultūros ribos nebuvo peržengtos? Ar manote, kad aktyvesnis, konstruktyvesnis bendravimas tarp opozicijos ir pozicijos galėjo būti, jeigu prie bendro derybų stalo prezidentas būtų sodinęs frakcijų lyderius, ar tai nieko nebūtų pakeitę?

Matote, sodino, ir ne taip seniai. Mes buvome susėdę dėl Baltarusijos. Kalbėtis dėl aiškių tikslų, kai abi pusės nori kalbėtis, tai aš tikrai galiu kalbėtis ir visiškai nematau čia problemos. Nacionalinėje apklausoje, kurią mes darėme, žmonės įvardino, kad nebenori barnių, chaoso ir nori, kad partijos kalbėtųsi. Faktas, kad žinia iš visuomenės yra aiški, ir mes kalbėtis privalome. Aš pasigendu pokalbio turinio. Prezidentas sukviečia pakalbėti apie Baltarusiją. Na, gerai, pakalbėkim. Reikia sankcijų? Reikia. Linas Linkevičius pateikė 118 pavardžių sankcijų sąrašą. Nepatvirtino. Turime tik 30 pavardžių, o toliau suėmimai Baltarusijoje vyksta. Tai apie ką mes kalbėjomės? Aš galiu kalbėtis, kiek reikia, bet, aišku, dabar jau ir nebekviečia niekas. Ačiū, Dievui, dabar kalbamės su Gediminu Kirkilu, su kuriuo dabar randame bendrą kalbą, o atrodo, oponentai buvome didžiausi. Bet mes radome temą ir yra pokalbio turinys, ir mes kalbamės konstruktyviai. Tai šią savaitę, ketvirtadienį, pateiksime bendrą rezoliuciją Seimui su visomis pavardėmis ir su kuriomis dar kartą kreipsimės į valstybės vadovus, prašydami, tai gal jau praėjus beveik mėnesiui po sankcijų sąrašo paskelbimo, gal galima šį sąrašą pagaliau papildyti.

Kada tete-a-tete kalbėjote su S. Skverneliu ar R. Karbauskiu? Ar bendravimas išliko tik per žiniasklaidą?


Su premjeru paskutinis pokalbis buvo dėl medikų atlyginimų. Tai tuomet buvo tokia kuriozinė situacija, aš parašiau žinutę R. Karbauskiui, jis pasakė, kad gyvenime nesikalbės. Tai parašęs žinutę išsisaugojau kaip muziejinę vertybę, vis tiek tai buvo įdomus dalykas, kada nors vaikams bus galima parodyti. Tuomet su S. Skverneliu ganėtinai dalykiškai pakalbėjome. Mes galime turėti nesutarimų, bet tas raudonas telefonas tarp Vašingtono ir Maskvos, jis egzistuoja.


Užsiminėt apie karantino laikotarpį. Tuo metu Seimas buvo kritikuojamas kaip neveiksnus. Pasak Konstitucinio Teismo (KT) ekspertų, Seimas neatliko savo Konstitucijos pareigų ir nevykdė parlamentinės kontrolės Vyriausybei, ar sutiktumėte su šiais teiginiais? Kaip jūs vertinate Seimo darbą krizės metu?

Jūs pamenate, kokia buvo reakcija į mano asmeninį kreipimąsi, kai kėliau klausimą, kad Vyriausybė turi atsiskaityti. Buvo atšauktos Vyriausybės valandos. Mes, mano nuomone, buvome labai kritiniame taške, kur premjeras, pajutęs krizinę situaciją, vienašališkai nusprendė perimti situaciją į savo rankas. Tuomet man buvo labai neramu. Man atrodo, aš vienintelis, kuris iškėliau šį klausimą, kad parlamentinė kontrolė privalo būti ir kad turime priimti įstatymus, kuriais privalėtume reguliuoti Vyriausybę. Tuomet Vyriausybės nutarimais buvo viskas reguliuojama. Žmonės namuose turėjo būti dėl Vyriausybės nutarimo. Policija galėjo nubausti dėl Vyriausybės nutarimo. Ne Seimo, ne žmonių išrinktųjų balsu, o Vyriausybės, kuri nėra žmonių rinkta. Kuri sprendė, ar žmogus važiuos, ar liks, ar žmogus išeis, ar neišeis, ar parduotuvė veiks, ar neveiks. Viskas buvo daroma, mano požiūriu, stipriai viršijant įgaliojimus (...) Man nuoširdžiai buvo baisu, kad vieną dieną mes atsibusime ir suprasime, kad S. Skvernelis yra pasiskelbęs visų dalykų vadovu ir nepaprastoji padėtis yra pratęsiama neribotą laiką.

Norėčiau priminti Seimo neveiksnumą dar prieš koronaviruso krizę. Pavyzdžiui, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto inicijuotą tyrimą dėl Irinos Rozovos ryšių su rusų diplomatais. Nors procedūros dėl I. Rozovos vyko beveik dvejus metus, bet Seimas, atrodo, dėl asmeninių ginčų nepriėjo iki Seimo narės apkaltos proceso. Tai ar veiksnus Seimas atrodo šioje vietoje, kaip jūs tai vertinate? Ar opozicija kelia daug triukšmo, bet konkrečių rezultatų nematyti?

Neveiksnu būtų apskritai nekelti klausimo. Jeigu numanytume, kad su I. Rozova yra negerai, bet niekas net nekeltų klausimo, tai opozicija jau tuomet yra paimta. Opozicija negali pažadėti priimti įstatymo. Jeigu ji žada, tai arba ji nėra opozicija, arba ji nesako tiesos. Ji paprasčiausiai neturi pakankamai balsų įveikti daugumai. Dauguma pasiduoda opozicijos reikalavimams arba keliamiems tikslams tiktai su itin dideliu visuomenės spaudimu. Ar ten mitingai, „langai“ ir t. t., tai galbūt valdantieji tuomet išgirs.

Mūsų užduotis buvo I. Rozovos klausimą iškelti maksimaliai. Tai kas yra šiandien mūsų Seime? Žmonės, kurie bendradarbiavo su nedraugiškų šalių užsienio žvalgyba. Tai šie žmonės yra „valstiečių“ koalicijos partneriai. Kodėl visuomenės spaudimas šioje situacijoje nepaveikė valdančiųjų, aš galiu pasakyti labai aiškiai, Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir „valstiečiai“ jau yra viena partija. Tai nebėra du politiniai dariniai. Jie susiję simbiotiniu ryšiu. Mes pridengiame jus, jūs padedate mums. Jokia kita politinė jėga nėra turėjusi tokio glaudaus ryšio su Lietuvos lenkų rinkimų akcija kaip LVŽS. Prisiminkite socialdemokratus. Buvo koalicija ir iškilo žiniasklaidoje, kad ant viceministrės Renatos Cytackos namo Šalčininkų rajone kabėjo tik lenkiška gatvės pavadinimo lentelė, kas pažeidė įstatymą.

Premjeras A. Butkevičius, manykime, ką apie jį tik norime, bet jis pareikalavo, kad ji būtų patraukta. Koalicija žlugo, „tomaševskininkai“ pasitraukė iš koalicijos. Dabar niekas negali priversti jų iš kur nors pasitraukti. Bet kodėl jie turėtų norėti pasitraukti? Juk J. Narkevičius sėkmingai tiesia keliukus Vyriausybės vadovams. Taip tie patys vadovai pridengia „tomaševskininkus“ ten, kur jiems reikia, pavyzdžiui, forsuoja prieš apkaltą I. Rozovai.

Tai yra mafinė struktūra arba, kaip romėnai sako, ranka ranką plauna. Per laiką tų ryšių net neįmanoma nutraukti, nes J. Narkevičius žino per daug apie valdančiuosius ir jis gali kalbėti ir niekas jo nenori dabar paleisti. Lygiai taip pat jo nuodėmės yra pridengtos valdančiųjų. Pradedant Abu Dabiu, viešbučiu ir visais kitais dalykais. Tokie įsipareigojimų ryšiai yra iš esmės nusikalstamos organizacijos požymių turintis dalykas.

Nemažai kritikos šioje kadencijoje susilaukė Konstitucinis Teismas. O naujai besiformuojančios partijos teigia, kad toks teismas Lietuvoje nereikalingas. O žvelgiant į valdžios institucijų požiūrį į KT, atrodo, kad jis atsainus. Nepaskirti teisėjai, nesusitariame dėl kandidatūrų, kreipimąsis šalinti pirmininką ir daugelis kitų. Kodėl politikai Lietuvoje pradėjo kištis į teisminę valdžią?

Aš nevartočiau žodžio atsainus. Manau, kad yra daug nepasitenkinimo. Tas nepasitenkinimas kyla iš to, kad KT yra demokratijos forpostas. Demokratijos apsauga. Aš net nepasakyčiau, kiek bylų šioje kadencijoje yra pralaimėję „valstiečiai“ KT. Gal penketą ir labai svarbių. („Valstiečių“ – ELTA) sprendimai buvo priimami nedemokratiškai, pažeidžiant Konstituciją ir nesielgiant teisingai. Iš esmės paskutinis KT sprendimas pasako, kad Vyriausybė buvo patvirtinta prieš Konstituciją. Tik tiek, kad atsukimas atgal viso šio sprendimo, na, valstybėje būtų sukėlęs didesnių neigiamų pasekmių negu pati patvirtinimo procedūra. Aš įsivaizduoju, kad tai tikrai gali kelti didelį nepasitenkinimą: kaip taip galima ir kas išdrįso pasakyti ponams, kad jie elgiasi ne pagal Konstituciją? Ko gero, nesame mes to turėję, kad toks atsainus požiūris būtų ne į KT, o į pačią Konstituciją.

Aš pamenu diskusiją su S. Skverneliu praėjusiais metais, liepos mėnesį, kuomet buvo tvirtinama Vyriausybė. Tai buvo ganėtinai nuoširdus pokalbis, susėdome mes Seimo salėje ant palangės. Aš sakiau jam, kad tokiu būdu negali tvirtinti Vyriausybės, o turi būti privalomai tvirtinama ir programa. Bet programai tvirtinti juk reikia 71 balso, deja, jie nenorėjo ir ėjo tvirtinti su Seimo nutarimu, kuriam reikia paprastos daugumos. Premjeras kartais sako, kad teisę yra baigęs... Tai, jei baigei su teigiamu pažymiu, gal reikėtų tai žinoti.

Konservatoriai aršiai kritikuoja dabartinės valdžios sprendimus bei pozicijas dėl Astravo AE elektros nepirkimo. Ar taip nebandoma nusimest atsakomybę, nes jūs anksčiau pražiūrėjote Astravo elektrinės atsiradimo klausimą?


Klausimas šiandien labai paprastas. Kokią poziciją mes šiandien turime Astravo AE klausimu. Sako, jūs esate antiastravininkas, taip, aš manau, kad jis turi būti išjungtas. (...) Ką mes šiandien darome, kad jis nepradėtų veikti. Tai ir siūlykime sprendimus. Jeigu nenorite, kad jis veiktų, ieškokime sprendimų ir dalinkimės atsakomybe. Čia nėra klausimas ir baksnojimas į praeitį, kas ten prieš 20 metų praleido progą pamatyti procesus, o gal manė, kad bus pastatyta Visagino AE ir tai nustelbs visas kitas būsimas, galimas elektrines. Tuo metu Vyriausybė buvo įsitikinusi, kad Visagino AE pastatymas išspręs visus klausimus, tiek gamybos, tiek geopolitinį, kad kiti projektai nepradės veikti. Galime tai vadinti klaida, tebūnie. Realiai dabar yra klausimas, ką dabar galime padaryti. Mano klausimas, kodėl Žygimantas Vaičiūnas daro kai kuriuos veiksmus?

Bet prezidentas palaiko Ž. Vaičiūną ir nemano, kad reikia ieškoti naujo derybininko. Taip pat jūs kreipėtės į prezidentą su pasiūlymais, ką šioje situacijoje valstybė turėtų daryti. Ar gavote atsakymus?


Kai kuriuos ženklus mačiau, kad laiškas buvo perskaitytas. Tas pradžiugino, bet tai yra ne pabaiga. Lietuva turi gerą derybinę poziciją, mes turime 2018 m. pasirašytą galiojančią sutartį su Latvija ir Estija dėl elektros nepirkimo ir nulinio pralaidumo. Kitaip tariant, visas srautas, kuris patektų į Lietuvą, jis negali būti naudojamas komercijai. Tai yra milžiniškas svertas. Bet aš niekada taip ir neišgirdau paaiškinimo iš Ž. Vaičiūno, kodėl jis nori šio sverto atsisakyti ir perrašyti sutartį iš naujo.

Tai ar buvo bent vienas ministras XVII Vyriausybėje, kuris buvo konservatorių nesukritikuotas. Ar yra kas nors iš ministrų, kad pasakytumėt, kad štai šitas ministras tikrai dirbo gerai ir netgi matytume jį tęsiant darbus?

Stengiuosi ir mūsų interviu metu neapibendrinti. Jeigu mes kalbame apie Ž. Vaičiūną, aš tikrai galiu jį pagirti už tai, kad jis Lenkiją matė kaip strateginį partnerį. Ne iki galo sėkmingai, bet siekė antrą jungtį su Lenkija įgyvendinti. Bet jei jis daro blogą sutartį, tai mano pareiga yra tai pasakyti. Teisingai? L. Linkevičiui aš taip pat turiu visą sąrašą problemų. Ministerija išgyvena stagnaciją, politinės krypties stoka ir t. t. Elementarus nuovargis, nes žmogus vadovauja labai ilgai vienai ministerijai. Kita vertus, jo kova už Baltarusijos laisvę... Tai ar aš to turėčiau nematyti? Tai būtų nesąžininga iš mano pusės ir tikrai sakau, kad jis daro gerą darbą. Ko gero, mažiausiai pastabų aš turėčiau ministrui Raimundui Karobliui. Gal tas ir nėra keista, nes gynyba yra aktuali sritis TS-LKD. Kita vertus, jo kryptis labai aiški ir jis savo konkrečių tikslų siekia. Taip pat didelis jo atskaitingumas Seimo komitete. Jis statė tiltus ir su opozicija, nepaisant to, kad gavo daug kritikos iš Vyriausybės vadovo.

Tai, ar sėkmės atveju matytumėte R. Karoblį, dirbantį jūsų Vyriausybėje?


Esu principingai pasakęs, kad nekomentuosiu nieko, kas susiję su postais Vyriausybėje. Turiu savo nuomonę, bet vis dėlto esame su Ingrida Šimonyte pasidalinę.

Tai nesikišit į Vyriausybės formavimą ir viską paliksit spręsti I. Šimonytei?


Jeigu ji norės patarimo, tai aš pasiruošęs jį suteikti.

Taigi sėkmės atveju, su kuo eitumėte į koaliciją, su kuo ne? Kokios jūsų raudonos linijos?

Politinis laukas labai neaiškus. Sunku pasakyti, koks bus naujas Seimas. Neatmesčiau, kad Mišri grupė gali būti didžiausia, kokią mes esame turėję Seime. Daug vienmandatininkų gali ateiti ir suburti mišrią frakciją. Tai mano pasakymas yra vienas, kad aš šiandien matau vieną priešvalstybinę politinę jėgą, tai „tomaševskininkai“, kuri šiandien yra koalicijos dalis. Visa kita – žiūrėsim.

O dėl Darbo partijos nuomonė pasikeitė?

Mano nuomonė nepasikeitė. Aš turiu didelių abejonių, kokia dalis Darbo partijos ateis į Seimą. Jeigu tai bus vienas Andrius Mazuronis, tai su juo galima dirbti.


Konservatoriai tiek 2016 m., tiek dabar į Seimo rinkimus eina būdami opozicijoje. Jaučiate spaudimą, kad šiemet partijai būtinai reikia atsidurti tarp valdančiųjų. Jei visgi liksite opozicijoje, įžvelgiate partijai, kaip politinei struktūrai, tam tikrų rizikų: tiek organizacine, tiek ideologine prasme?

Neatmesčiau to, bet tai, manau, yra normali vakarietiška praktika. Bet būčiau nesąžiningas, jei nesitikėčiau pergalės.

Kiek mandatų tikitės?

Mažiausiai 71 (juokiasi – ELTA). Nežinau, stengiuosi neskaičiuoti, nes yra 2016 m. pamokos dar akivaizdžios.

Jei pabandytume – nors tai ir sunku – nežiūrėti į tai, kaip programines ir komunikacines nuostatas pakoregavo COVID. Kuo skiriasi dabartiniai konservatoriai ir jų rinkiminės nuostatos nuo konservatorių 2016 m.?


Ši kadencija išbandė, kiek tvirta yra mūsų valstybė. 2016 m,. aš manau, nebūčiau akcentavęs demokratijos ir laisvės kaip pamatinių dalykų, kad juos reikia ginti. Mano asmeninė programa šiandien, kad tai yra vertybės, kurias Lietuvoje dar reikia ginti, saugoti ir puoselėti. Užsienio politika taip pat išsigrynino. 2016 m. jau buvo praėję 2 metai nuo karo pradžios Ukrainoje ir situacija buvo šiek tiek stabilizuota. Žinojome, kad reikia remti ir laukti, kai valstybė pati darys savo žingsnius. O dabar matome daug daugiau žingsnių, kad Lietuvos advokatavimas už laisvę užsienyje yra labai svarbus ir vertinamas. Įvykiai Baltarusijoje ir tai, kad opozicija pasirinko Lietuvą kaip savo namais, – labai svarbus ženklas ir į tai mes turime žiūrėti labai atsakingai. Šalia to mes matome ir augančią Kinijos galią. Nors Lietuva yra toli, bet jos balsas girdimas ir Taivane. Mes ir į programą esame įrašę, kad Lietuva turi vykti į Taivaną ir ten atidaryti atstovybę. Pradžiai bent verslo. Taip pat atidaryti Taivano atstovybę Lietuvoje. Tai yra Lietuvos misija.

Konservatoriai itin garsiai kritikavo išmokų politiką, ypač koronaviruso metu. Ką šioje srityje Vyriausybė padarė blogiausiai?

Tikriausiai didžiausias klausimas, kodėl Lietuvoje po karantino yra toks didelis nedarbas. Iš visų Baltijos valstybių Lietuvoje nedarbas pats didžiausias – 12 proc. Regionuose žmonės mums teigia, kad prie alkoholio parduotuvių žolė nuvaikščiota ir žmonės ten renkasi eilėmis. Tai buvo didelė 200 eurų išmoka iš skolintų pinigų. Tai nepadeda žmonėms rasti darbo ir nepridėjo priedo prie atlyginimo žmonėms, kurie gali susirasti darbą ir t. t. Mes girdime labai didelį nepasitenkinimą iš žmonių, kurie šiandien eina ir dirba už nedideles algas ir sąžiningai atlieka dienos darbą, bet šalia mato žmones, gavusius išmokas, ir kurie toliau nesistengia ieškotis darbo. Daug kas tai įvardino, kaip balsų pirkimą prieš rinkimus. Dėl to, kad taip atsitiko, kad prieš pat rinkimus išmoka ir buvo skirta. Taip, tai yra labai pažeidžiama visuomenės grupė. Bet ar tai visuomenės grupei už tiek milijardų, kiek buvo išleista, nebuvo galima sukurti pagalbos ar paslaugų tinklo. Tai buvo milžiniški pinigai, kurie buvo įmesti į šitą katilą. Manau, buvo galima rasti tikrai išmintingesnių sprendimų, nes dabar pasekmes turėsime labai ilgai. Kai nutrūks pašalpos, nes valstybė nėra pajėgi mokėti visą laiką ir tai socialiai niekaip nėra pateisinama, žmonės bus palikti likimo valiai ir bus atpratę nuo to, kad reikia ieškoti darbo. Plius tai yra paskolinti pinigai, ir mes esame jų priskolinę daugiausiai Europoje COVID-19 laikotarpiu.

Švietime problemų taip pat daug. Partijos bandė pasirašyti nacionalinius susitarimus, bet taip ir liko nesusitarusios. Ar tokie nacionaliniai susitarimai turi kokią prasmę?

Viskas turi prasmę, kai yra turinys. Kai tikslas yra susitarimas, o ne tikslas yra rezultatas po susitarimo. Tai susitarimas gali būti, bet kas iš to? Priemonė negali tapti tikslu. Šiandien priemonė tapo tikslu. Reikia būtinai susitarimo, susitarkime dėl ko nors (...) Švietimo ekspertai dar dabar teigia, kad mes nesame susitarę dėl to, kas iš viso yra švietimo kokybė. 30 metų nesusitarė, kas yra švietimo kokybė. Tai dėl ko mes tą susitarimą rašysimės, jei mes skirtingai matome tuos klausimus. Tai, manau, tebūnie, jei bus tas susitarimas, aš jį pasirašysiu ir kelsiu siekį, kad ten būtų kažko daugiau apčiuopiamo ir pasiekiamo. Tiksliau, kad būtų turinio viduje. Vyriausybė turėjo vieną darbą – bent jau išjudinti švietimą iš mirties taško. Aš matau tokių keletą dalykų. Pirma, mes neberuošiame mokytojų. Realiai mokytojų rengimo programa yra bankrutavusi.

Neturėjo mokytojo profesija tapti prestižine?

Nežinau, kas ten kaip turėjo tapti. Bet kuomet universitetas džiaugiasi, kad 23 mokytojus paruošia per metus, atmetus fizinio lavinimo mokytojus. Jeigu tie, kurie dabar įstojo, pabaigs mokslus, tai turėsime 1 chemijos mokytoją. Mes neturime pedagogų rengimo sistemos. Faktas, kad reikia grįžti prie lentos braižymo ir turi būti pedagogų ruošimo sistema atkurta. Antra, mes esame užstrigę 20 metų mokyklų tinklo diskusijoje. Kažkoks uždaras ratas: vienos partijos liepia mokyklas uždaryti, tuomet neva gyvensime gerai, kitos sako, kaip „valstiečiai“, palikime viską, neduok, Dieve, nieko nelieskim (...) Mūsų programoje kalbama apie naują gimnazijų tinklą Lietuvoje. Regionų centruose perdaromos jau esančios mokyklos arba statomos naujos, perduodant jos valdymą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Taip pat teikiant naują ir platų spektrą paslaugų regionų vaikams, užtikrinant jų atvežimą, užklasinę veiklą, mokytojų parengimą ir t. t. Didžiojoje Britanijoje tai buvo padaryta – nepriklausomų akademijų tinklas, taip išsprendžiant problemas, kuomet buvo didelis atotrūkis tarp miesto ir regiono mokyklų. Lietuvoje mes turime pasiekiamas infrastruktūros lėšas, kurias dedame į trinkeles. Tai vietoj trinkelių geriau toks mokyklų tinklas galėtų pakeisti situaciją.


ELTA
1457