Už Laisvės partiją per Seimo rinkimus balsuos manantys, jog Lietuvoje egzistuoja LGBT teisių problema, kuri net tapo emigracijos priežastimi. Taip „Delfi“ teigia Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė.

Atsakydama į klausimą, ar jos politinis bendražygis Vilniaus meras Remigijus Šimašius kandidatuos į prezidentus per 2024 m. rinkimus, Armonaitė nebepalieka vietos vaizduotei:

„Šimašius būtų puikus prezidentas. Manau, atėjo laikas Lietuvai išsirinkti liberaliai mąstantį prezidentą, kuris yra įrodęs savo gebėjimus krizinėse situacijose.“

– Kodėl įsteigėte partiją, kuri skaldys liberalių rinkėjų balsus?

– Pamatėme, kad daugybė liberaliai mąstančių žmonių nėra atstovaujama. Ir tai, kad prie Laisvės partijos per keletą mėnesių prisijungė per tris tūkstančius narių, kurie anksčiau politinių partijų veikloje nedalyvavo, manau, tai įrodo.

Liberalų sąjūdis ir ankstesnės liberaliomis save laikiusios partijos, žinoma, siekė atstovauti liberaliai mąstančiam elektoratui. Bet vėliau paaiškėjo, jog yra temų, kurios jiems buvo „tabu“. Paaiškėjo, kad tam tikri siauri interesai – svarbesni už nuoseklią liberalią darbotvarkę.

Ir dabar galime matyti, kad parlamente beveik nėra liberaliai mąstančių žmonių. Kad ir kalbant apie vienkartines išmokas – juk niekas nebalsuoja „prieš“, neišreiškia alternatyvios nuomonės. Tas pat sakytina ir apie žmogaus teisių klausimus.

Tai, kad per gana trumpą laiką partijoje susibūrė trys tūkstančiai narių ir beveik tiek pat partijos draugų, parodė, kad tai aktualu ir yra daugybė žmonių, kurie nori liberalios politikos istoriją atversti nuo naujo puslapio.

– Bet ar tie liberaliai mąstantys rinkėjai neverks kruvinomis ašaromis, kai Laisvės partija nepateks į Seimą, nes jai pritrūks vieno ar dviejų procentų, kuriuos pasiims Liberalų sąjūdis?

– [Piliečiai] turės daugiau galimybių rinktis. Jei žmogus yra už tai, kad Lietuvoje būtų užauginta laisvai ir atsakingai mąstanti, kūrybiška nauja karta, kad būtų gerbiamos visų žmonių teisės, o verslo ar tiesiog žmogiškoji iniciatyva nebūtų slopinama biurokratiniais draudimais ir baudomis, jis galės rinktis Laisvės partiją.

– Kodėl Liberalų sąjūdis (LS) neatstovauja, jūsų nuomone, liberaliai mąstantiems žmonėms? Juk ir LS gina žmogaus teises, atstovauja ekonominiam liberalizmui.

– Aš keletą metų buvau Liberalų sąjūdžio nare. Daug dirbau tam, kad LS atstovautų liberaliems rinkėjams. Bet tada mes, liberalai, pasijutome esantys mažuma toje partijoje. Dabar nebenoriu narstyti praeities, kalbėti apie kitus. Linkiu jiems sėkmės, o mes einame savo keliu.

– Tai kokie pagrindiniai jūsų skirtumai su LS?

– Kurdami Laisvės partiją, apklausėme savo narius – kas, jų manymu, turėtų būti prioritetai šiai partijai politine prasme. Apklausoje dalyvavo apie 600 žmonių. Atsakymai liudija, kad prioritetas nr. 1 – švietimas. Antrą ir trečią vietas pasidalino ekonomika ir žmogaus teisės. Toliau – sveikata, socialiniai reikalai.

Mes ir kurdamiesi buvome atviri – ne iš viršaus nuleidžiantys prioritetus: tam tikras gaires nubrėžė mūsų nariai.

Nenoriu daug kalbėti apie mūsų politinius konkurentus – tegul jie patys kalba apie save. Bet ką aš ne vienerius metus matau iš jų veikimo parlamente – tai pagalba „valstiečiams“ priimant jų biudžetą, dalyvavimas įvairiuose užkulisiniuose susitarimuose – viešai deklaruojant, jog yra opozicijoje, bet de facto padedant Ramūnui Karbauskiui ir Sauliui Skverneliui. Sakyčiau – nieko gero.

– Tai gal po Seimo rinkimų LS gali dalyvauti formuojant valdančiąją koaliciją su „valstiečiais“? Ar tai nerealu?

– Manau, tai visiškai realu.

– Sakote, kad švietimas – Laisvės partijos prioritetas. Toliau – ekonomika, verslas. Asocijuotų verslo struktūrų atstovai turi gan specifinį požiūrį į aukštąjį mokslą: jie vis kartoja, kad universitetai turi ruošti studentus darbo rinkai. Ar sutinkate, kad universitetas turi tapti įžanga į darbo rinką, rengianti tuos specialistus, apie kurių poreikį kalba, tarkime, Pramonininkų konfederacija?

– Jei mes įsivaizduojame aukštojo mokslo sistemą kaip trikampį, kuriame didžiąją dalį sudaro profesinis ir tik viršutinę dalį – universitetinis išsilavinimas, tai Lietuvoje tas trikampis – apverstas: turime labai nedidelę profesinio lavinimo dalį ir milžinišką kiekį aukštojo mokslo diplomų. Visi – su aukštuoju išsilavinimu.

O juk darbo rinkai gali paruošti profesinės mokyklos, lavindamos įgūdžius, kurių reikia, tarkime, pramonės įmonėms. Savo ruožtu universitetas suteikia universalų išsilavinimą.

Įtariai žiūriu ne tik į tokias frazes, kaip „paruošti darbo rinkos poreikiams“, bet ir į dar dažniau girdimą sąvoką – „valstybės užsakymas“. Kas žino, kas yra tas valstybės užsakymas? Karbauskis? Agnė Širinskienė? Skvernelis? Algirdas Monkevičius? Niekas nežino, kas yra valstybės užsakymas.

Esu už tai, kad aukštosios mokyklos veiktų autonomiškai, ir žmonės jose galėtų įgyti tuos įgūdžius, kurių jie nori, ir kad niekas neteiktų jokių užsakymų.

– Antrasis jūsų minėtas prioritetas – ekonomika. Laisvės partija, žinoma, siūlys mažinti mokesčius ir taip dar labiau susinti viešąjį sektorių?

– Reikėtų pažymėti, jog bet kuriam žmogui, kuris kuria darbo vietą sau ir kitam, svarbu, kad mokesčių našta būtų prognozuojama ir adekvati. Šiuolaikiniame pasaulyje jau niekas nepasisako prieš bet kokius mokesčius. Svarbu – galėti prognozuoti, kad gyventojo pajamų (GPM) arba pelno mokestis nebus keičiamas kas pusę metų.

Kitas dalykas – požiūris į valstybės paslaugas: ar galima jomis pasinaudoti nuotoliniu būdu? Ar jos ateina ir baudžia, užuot konsultavusios?

Per pandemiją pamatėme, kad kai kurios priemonės gali puikiai suveikti, kaip antai mokesčių atidėjimas, o kai kurios gali būti tiesiog klaikios. Teko bendrauti su smulkiomis maitinimo įstaigomis. Jos bando atitikti reikalavimus, bet kartais tai padaryti sunku, o inspektoriai ateina ir kabinėjasi prie visko.

Sveiko proto racionalus požiūris į žmogų, kuris kuria darbo vietą sau ir kitam, pastaruoju metu tiesiog pamirštas.

– Tai vienas esminių tikslų – debiurokratizavimas?

– Debiurokratizavimas, dereguliavimas. Žinoma, kiekvienas norėtų turėti piniginėje daugiau pinigų, o ne atiduoti juos mokesčių pavidalu. Tačiau negaliu pasakyti, kad kurį nors mokestį reikia sumažinti arba padidinti – tai būtų populizmas. Reikėtų žiūrėti visumos.

Kalbant apie mokesčius, norėtųsi Lietuvoje matyti, kad savo vykdoma politika remiame darbo vietas, o ne pravalgymą. [Šios alternatyvos] irgi buvo labai gerai matyti pandemijos metu. Tarkime, GPM sumažinimas remtų darbo vietas, o įvairios PVM lengvatos būtų pravalgymas.

Reikia žiūrėti visumos, bet, kaip sakė Ronaldas Reaganas, geriausia socialinė programa yra darbas. Manau, kiekvienas norėtų turėti nuolatinę veiklą, už kurią gauna pajamas.

– Po rinkimų turbūt neplanuojate turėti savo premjero ar finansų ministro?

– Į viską žiūrime blaiviai. Manome, kad Lietuvoje yra bent 100 tūkst. žmonių (jų, aišku, yra daug daugiau), kurie pasisako už panašias idėjas, kaip mūsų. Tikiuosi jų palaikymo. O tada jau dėsime savo programą ant stalo ir žiūrėsime, ar prisidėti prie vykdomosios valdžios.

Remigijus Šimašius ir Aušrinė Armonaitė darosi asmenukę "Laisvės" partijos įkurimo metu
© DELFI / Orestas Gurevičius
Remigijus Šimašius ir Aušrinė Armonaitė darosi asmenukę "Laisvės" partijos įkurimo metu

– Iš didžiųjų parlamentinių partijų jūsų potenciali partnerė – tik Tėvynės sąjunga?

– Lietuvoje taip tradiciškai susiklostė, kad po rinkimų sąjungas paprastai įgyvendina konservatoriai ir liberalai. Dabartiniame politiniame lauke nė vienos partijos nenoriu girti ar menkinti. Turbūt sunku įsivaizduoti [sąjungą] su „valstiečiais“, tačiau, jei ten pasikeistų pirmininkas, tai tuomet – niekada nesakyk niekada.

– O kas galėtų būti tuo nauju pirmininku?

– Nežinau. Tai jų reikalas.

– Kas dar galėtų būti jūsų hipotetinėje koalicijoje su Tėvynės sąjunga?

– Manau, koalicijas mums reikėtų formuoti po rinkimų, o ne dabar. Neužsiimsiu spekuliacijomis. Ir ką dar norėčiau pabrėžti: kai iš politikų imami interviu, jie labai mielai atsakinėja politologiniais terminais ir kalba apie kitas politines partijas – ką mano apie socdemus ar konservatorius. Palikime tai politologams. Aš esu politikė, o politologai tegu svarsto – kas, ką ir su kuo sudarinės.

– Ar Remigijus Šimašius kandidatuos į prezidentus 2024 m.?

– Viskas priklausys nuo Remigijaus Šimašiaus. Per pandemiją pamatėme jo stiprią lyderystę, gan efektyvų krizės suvaldymą (kalbant ir apie sveikatos, ir ekonominius dalykus) ir vienintelę alternatyvią nuomonę Aurelijaus Verygos veiklai.

Manau, Šimašius parodė, jog krizės sąlygomis jis gali telkti ir puikiai komunikuoti su žmonėmis. O juk tam mums pirmiausia ir reikia politikų. Kitaip viską galėtų daryti biurokratai.

Šimašius būtų puikus prezidentas. Manau, atėjo laikas Lietuvai išsirinkti liberaliai mąstantį prezidentą, kuris yra įrodęs savo gebėjimus krizinėse situacijose.

– Sakėte, kad trečias jūsų partijos prioritetas – žmogaus teisės. Kas šioje srityje blogai? Ar esame ta valstybė, kuri turi didelių problemų žmogaus teisių srityje?

– Akivaizdu, kad per pastaruosius trejus su puse metų Lietuva išgyveno daug atakų prieš pamatines žmogaus teises. Pavyzdžiui – prieš žodžio laisvę. Šios vyriausybės santykis su žiniasklaida nėra pats demokratiškiausias: gėdingai ištrinti įrašai, tyrimai, pasisakymai apie tai, kaip žurnalistai turėtų arba neturėtų patekti į parlamentą, ir pan.

Visa tai, manau, svarbu tvirtai atlaikyti. Pažvelkime taip pat į teisminę valdžią ir teisės viršenybę. Konstituciniame Teisme įteisintas prievartinis darbas, nes nepakeisti trys teisėjai, kurie turėjo baigti savo kadencijas prieš tris mėnesius. Šiandien girdime, kad yra Seimo narių, kurie galimai numatyti į tas pareigas.

Lietuvoje girdėti iš Višegrado šalių vyriausybių ateinančios nepagarbos pamatinėms žmogaus teisėms aidas.

Laisvės partija yra drąsi ir kalba ne tik apie šiuos dalykus. Mes kalbame apie įvairių mažumų teises: LGBT lygiateisiškumą; moterų teises (nors moterys nėra mažuma); tautinėms bendrijoms svarbias problemas, kurių nesprendžia tautinių bendrijų partijos; neįgaliųjų teises.

– Sakote, kad dabartinė valdžia varžo žodžio laisvę, trukdydama žurnalistams patekti į Seimą. Tačiau ryškiausias bandymas trukdyti žurnalistams Seime nutiko kaip tik tada, kai valdžioje buvo liberalai – per 2008–2012 m. kadenciją. Tada liberalai žodžio laisvės neapgynė, o dabar apgins?

– Taip. Nes – kiti laikai, kiti žmonės, kita organizacija. Apskritai neįsivaizduoju, kaip gali kilti klausimas, ar turi žiniasklaida patekti į patalpas, kuriose priimami visiems žmonėms aktualūs sprendimai. Tai nesuvokiama. Norėčiau, kad niekada tokios diskusijos neturėtume.

– Ar mažumos Lietuvoje tikrai taip skriaudžiamos, kad reikia specialios partijos, kuri jas gintų?

– Reikia ne tik partijos, bet ir – sprendimų. Norėtume, kad nebūtume tais vieninteliais politiniame lauke, kurie apie tai kalba. Nes, jei būsime vieni, tai pokyčiai nevyks.

Galime būti tais, kurie kels drąsias idėjas, sutelks žmones ir parodys, jog tai svarbu. Parodysime visam politiniam laukui, kad Lietuva nebėra uždara, kompleksuota, konservatyvi valstybė. Sėdėdama Seimo salėje, kartais manau, jog kai kurie mano kolegos būtent taip įsivaizduoja Lietuvą. O juk Lietuva – visai kitokia: mačiusi pasaulį, išsilavinusi ir iš politikų nieko kito nenorinti, tik aiškių taisyklių.

– Jūsų oponentai sako, kad lietuvių kalba šiandien Lietuvoje – ujama. Nesutinkate?

– Nesutinku.

– Kodėl?

– O kodėl ji ujama?

– Lygiai taip galima paklausti ir dėl mažumų. Anie nuogąstauja dėl lietuvių kalbos, jūs – dėl mažumų. O Lietuvoje nei lietuvių kalba ujama, nei mažumos.

– Tiesiog yra faktai, ir tiek.

– Kokie faktai?

– Neįgaliųjų integracija į darbo rinką. Ar jūs norėtumėte po mūsų pokalbio užsiimti rankdarbiais?

– Turbūt nemokėčiau ir nežinau, ar norėčiau.

– Nebūtinai norėtumėte. Bet kažkodėl visi įsivaizduoja, kad neįgalieji gali užsiimti tik rankdarbiais.

– Jūs utriruojate: tikrai ne visi taip įsivaizduoja.

– Ne, ne visi – aš kalbu apie susiklosčiusią politinę situaciją. Arba štai, tarkime, LGBT klausimas. Visi kalba apie emigraciją, ir aš sutinku, kad ekonominė emigracija – pirminė priežastis. Ir vis dėlto – kiek žmonių išvažiavo todėl, kad negali gyventi Lietuvoje šeimos gyvenimo? Labai daug.

ES nebėra daug valstybių, kurios neturėtų partnerystės įstatymo. Liko gal tik penkios ar šešios, ir Lietuva – viena iš jų. Tai – faktai. O dėl lietuvių kalbos ujimo – argi mes jos nevartojame viešojoje erdvėje? Ar nesimokome jos mokykloje?

– Užrašai viešosiose erdvėse – ne lietuvių kalba; oficialūs dokumentai – ne valstybine kalba. Protesto prieš rasizmą eisenoje, kurioje dalyvavote, užrašai irgi buvo nelietuviški. Kartojant jūsų žodžius – „tiesiog yra faktai“.

– Gyvename globaliame pasaulyje, tad nematau tame nieko bloga. Džiaugiuosi, kad žmonės moka ir lietuvių kalbą, ir kitas kalbas, nes, beje, įrodyta, jog tie, kurie moka daugiau kalbų, geriau moka ir savo gimtąją kalbą.

– Jums į tai atsakys, kad ir seksualinių mažumų Lietuvoje niekas neverčia gyventi taip, kaip gyvena dauguma.

– Tie, kurie tame nemato problemos, už mus paprastai ir nebalsuoja. Mes – matome, ir už mus balsuos tie, kurie mato.


www.DELFI.lt
1330