Gyvenimas niekada nebūna pilnas vien šypsenų ir pakilios nuotaikos. Kiekvieną emociniai sunkumai užklumpa skirtingu laiku ir dėl skirtingų priežasčių. Vis dėlto visuomenėje įsišaknijęs tikėjimas, kad visus vyrus ištinka vidurio amžiaus krizė, kuri ne tik supurto emocinį žmogaus pasaulį, bet ir gali apversti iki tol turėtą gyvenimą. Ar vidurio amžiaus krizė tik mitas? O gal tikrai visi sulaukia meto brandžiame amžiuje, kai vidinė savijauta priverčia sustoti ir kaip reikiant susimąstyti – kas jau įvyko ir kas dar laukia?

Ilgus metus visuomenėje buvo tikima, kad vyrams viešai kalbėti apie savo jausmus tabu. Tikriausiai ir ne vienas berniukas Lietuvoje užaugintas nuolat girdint posakį, kad tikri vyrai neverkia. Vis dėlto besikeičiantis supratimas apie emocinį pasaulį leidžia vyrams vis dažniau ir laisvai išsakyti, kokios jausmų audros iš tiesų juose verda.

Ateitis yra šiandien

Fotografas Algis Kriščiūnas vienas iš tų, kuris be jokių stereotipų drąsiai įvardija, kad įvairiausius jausmus išgyvena visi – tiek vyrai, tiek moterys. Kartu vyras nebijo papasakoti apie savo patirtą vidurio amžiaus krizę.

„Galvoju, kad Lietuvoje ne tik vyrams, bet apskritai visiems žmonėms išsakyti emocinę būklę yra sudėtinga, nes tai yra neįprasta. Galbūt tai sovietinio auklėjimo pasekmės, kad visi turi būti stiprūs, drąsūs ir laimingi, nors taip ir nesijaučia. O gal visai kita priežastis – šiuolaikinės visuomenės mada būti ir atrodyti sėkmingais ir stipriais“, – svarstė menininkas.

Pasak jo, tiek vyrui, tiek moteriai nėra jokios gėdos verkti: visi žmonės jausmine prasme yra vienodi. „Kodėl vieni gali rodyti emocijas, o kiti – ne. Jei tai yra tikras jausmas, kodėl jį reikėtų slėpti ir užgniaužti?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

A. Kriščiūnas taip pat tiki, kad vidurio amžiaus krizė – abiems lytims būdingas gyvenimo išbandymas.

„Tai kiekvieno žmogaus vidurio amžiaus krizė, kai žmogus supranta, kad viskas eis žemyn, kad geriau nebebus, tiesiog viskas bus tik trumpiau. Labai didelė laimė, jei per vidurio amžiaus krizę žmogus suvokia, kas jam liko, kad išmoksta džiaugtis tuo, kas dar liko ir nebesitikėti, kad kažkas laukia ateityje. Ne, nėra ateities, ateitis yra šiandien“, – kalbėjo jis.

Prisikaupė kaip debesys danguje

Fotografas pasakojo, kad pats jaučiasi patyręs klasikinę vidurio amžiaus krizę ir ji emocinį vyro gyvenimą sukrėtė, kai jis sulaukė 42 metų.

„Tik aš nepirkau „Porsche“ ar neieškojau jaunų merginų, bet visą siaubą, mirties baimę patyriau ir vis dar patiriu. Bet manau, kad tas patyrimas tik į naudą, kai žmogus brandos amžiuje supranta, kad jis turi gyventi dabar ir nieko neturi atidėti rytojui, džiaugtis viskuo“, – savo potyriais dalijosi pašnekovas.

Algis Krisčiūnas
© DELFI / Tomas Vinickas
Algis Krisčiūnas

A. Kriščiūnas prisiminė, kad paminėta psichologinė krizė į jo gyvenimą atėjo pamažu: giedrame danguje atsirado vienas debesėlis, paskui kitas ir taip vis mažėjo žydrynės.

„O paskui pamatai, kad išvis to dangaus nebelikę“, – pridėjo jis.

Menininkas teigė pats sau neįvardijęs, kas vyksta jo gyvenime tuo metu, tiesiog suprato, kad jis jaučiasi psichologiškai blogai, apėmė liūdnos mintys, depresija, nerimas, panikos priepuoliai.

„Visko vienas išgyventi negali. Kai tau liūdna, bloga nuotaika, tai artimieji tikrai jaučia. Bet tam ir yra šeima, kad dalintumeisi savo išgyvenimais: ir gerais, ir blogais. Be abejo, šeimoje tai jautėme. Man atrodo, šeimos palaikymas ir suvokimas, kad tiesiog yra toks etapas žmogaus gyvenime ir jį reikia praeiti, labai padeda“, – tęsė A. Kriščiūnas.

Vyras jaučia, kad prieš kelerius metus prasidėjusi emocinė krizė dar nėra visiškai pasibaigusi, tačiau jis džiaugiasi, kad viskas juda į gerąją pusę: „Negalėčiau sakyti, kad viskas baigėsi, bet ar šitas ar kitas etapas, nėra ribos, kad šiandien prasidėjo ir ryt baigsis. Tai tiesiog pereinamasis periodas, kurio metu vyksta virsmas. Dabar jaučiu, kad tie jausmai juda į gerąją pusę ir man vis rečiau rodosi debesys danguje. Vis labiau suprantu, kad džiaugdamasis tuo, ką turiu šiandieną, esu laimingas“.

Paklaustas, ar turėtų patarimų vyrams, kurie jaučia, kad galbūt taip pat įžengia į vidurio amžiaus krizės periodą, A. Kriščiūnas siūlė tokiu metu peržiūrėti savo vertybes ir pamatyti, kad darbas ir pinigai nėra svarbiausias dalykas.

„Suprasti, kad svarbiausias dalykas yra tavo gyvenimas, laisvalaikis, laikas su artimais žmonėmis. Ką aš padariau? Pradėjau mažiau dirbti, pradėjau daugiau būti su savimi, daugiau skirti laiko šeimai ir savo gyvenimui“, – akcentavo pašnekovas.

Pasekmė – savęs žalojimas

Vyrų krizių centro projektų vadovas, konsultantas Algirdas Davidavičius pripažino, kad vyrams, kalbant apie emocijų pasaulį, uždedama didesnė našta, dėl visuomenėje egzistuojančių kultūrinių draudimų, kaip vyras turi save suvokti, kaip reikšti emocijas visuomenėje priimtinais būdais.

„Nors dabar visuomenė labai skirtinga, nebe tokia monolitiška, visus jungia išliekantys patriarchaliniai vaidmenų elementai, pavyzdžiui, draudimas iš tėvų ir aplinkinių berniukui reikšti įvairias emocijas. Socialiai emocijų raiška berniukams yra labiau apribota ir jiems daugiau draudžiama nei mergaitėms, ypač išreikšti trapumą: liūdesio, praradimo emocijas, kartu ir specifinius potyrius kaip pyktis dėl santykių nesėkmės ar panašiai“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak specialisto, tokių socialiai įskiepytų draudimų pasekmės skiriasi nuo asmens socialinės, ekonominės padėties.

Žinomas fotografas atvirai papasakojo apie juodžiausią savo gyvenimo momentą: smulkios detalės greitai tapo nepakeliama našta
© Shutterstock

„Matome, kad aukštesnes pajamas turinčioje klasėje taip pat perteikiamos tos pačios patriarchališkumo savybės: išgyvenimas bet kokiomis sąlygomis, jėga, dominavimas, vyravimas, nepraliejant ašaros. Trapumo, praradimo jausmų draudimai, draudimas kalbėti apie silpnumo akimirkas vėliau labai riboja vyro prisitaikymo prie gyvenimo, adaptacijos sugebėjimus. Negebėjimas išreikšti savo jausmų labai traumuoja šiuolaikinius vyrus, nes neturėdami pagalbos jie pradeda save naikinti“, – pastebėjo A. Davidavičius.

Būtent, jo nuomone, tai atspindi ir Lietuvos statistika. Nerandantys pagalbos vyrai renkasi rizikingą elgesį, svaigalus, priklausomybes, užsidaro nuo kitų, juos apima vienatvė. O pačiu kardinaliausiu atveju renkasi radikaliausią būdą – savižudybę.

„Be to, benamystė, yra pirmiausiai vyrų problema Lietuvoje. Praradus darbą, suyra santykiai, o dažnai vyras tampa ir niekam nebereikalingas, atsiduria gatvėje“, – pastebėjo A. Davidavičius.

Pašnekovas priminė, kad žmogus – socialinė būtybė, todėl savijautą veikia turimi santykiai. Jei juose kažkas negerai, tuomet blogai ir jaučiamasi. Pavyzdžiui, jei moteris vyrui neleidžia būti silpnam ar ji emociškai pažeistu vyru baisisi, vyrui tai situaciją dar labiau pasunkina.

„Kol Lietuvoje vyrui neleidžiama būti trapiam, tol Lietuvos vyrų dar lauks ilgas savęs žalojimo etapas. Nes ką jiems daugiau daryti, jei yra aklavietėje ir negali net prie artimiausių žmonių to išreikšti“, – svarstė specialistas.

Pasijaučia aklavietėje

Pasak pašnekovo, Lietuvoje dar turime problemą, kai vyrai neturi pavyzdžių ar modelių, kuriais vadovaudamiesi galėtų emocijas išreikšti saugiu būdu – nežalojant savęs ir kitų.

„Saugus emocijos išreiškimas yra tada, kai, pavyzdžiui, apnikus liūdesiui, aplinkiniai supranta, kad tau liūdna, nedraudžia, o leidžia gedėti dėl praradimo. Kažkodėl mes atjaučiame verkiančius vaikus ar moteris, bet verkiančiais vyrais dažnai dar pasibaisime. Manau, kad Lietuvoje nėra socialinės empatijos vyrų emocinėms patirtims ir tai yra mūsų kultūros trūkumas“, – atviravo A. Davidavičius.

Kalbėdamas apie artimųjų vaidmenį vyrui išgyvenant sunkias emocijas, specialistas paminėjo, kad palaikymas susidaro iš dviejų dalių. Viena dalis – tai žodžiai, kuriuos išsako liūdinčiam ar gedinčiam vyrui artimieji.

„Bet yra ir kita dalis. Paramą išsakyti – viena, bet paramą daryti – kita. Antrasis dalykas sunkesnis. Svarbu, ne tik ką pasako tau artimas žmogus, bet ir ar lieka su tavimi kitą dieną, kai tau gali būti dar sunkiau“, – tęsė pašnekovas.

Žinomas fotografas atvirai papasakojo apie juodžiausią savo gyvenimo momentą: smulkios detalės greitai tapo nepakeliama našta
© DELFI / Domantas Pipas

Vis dėlto Vyrų krizių centro atstovas pastebėjo, kad ir patys vyrai ne visada moka priimti paramą: „Jei išreiški paramą, o žmogus į tai reaguoja agresyviai, vargu ar vėliau norėsis išdrįsti vėl tą žmogų palaikyti“.

Trys kritiniai laikotarpiai vyro gyvenime

Pasiteiravus, ar vyro gyvenime yra laikotarpiai, kai didžiausia tikimybė, kad jį ištiks emociniai sunkumai, A. Davidavičius išskyrė tris etapus.

Pirma, svarbiausi pirmieji penkeri vaiko gyvenimo metai, kai vyksta ryšio tarp tėvų ir vaiko formavimasis. Būtent šis etapas palieka didžiausią pėdsaką visame vyro gyvenime.

„Todėl, manau, kad tėvystės ir motinystės kursai yra labai svarbu. Reikia įgyti kompetencijos tam prieš turint vaiką arba jau juos auginant“, – pridėjo specialistas.

Antrasis etapas – paauglystė. Tačiau ir čia konsultantas grįžo į pirmuosius penkerius vaiko gyvenimo metus, nes nuo jų priklauso, kiek sudėtingas bus šis brendimo etapas: „Paauglystės krizės priklauso nuo to, kaip susiklostė santykiai tarp kūdikio ir tėvų. Paauglystėje daugiau problemų bus tuomet, kuo daugiau pirmaisiais metais buvo nesupratimo, neatlieptų vaiko poreikių“.

Trečiasis etapas – vidurio amžiaus krizė, kuri ištinka apie 40–50 metus. Tiesa, ją išgyvena ne tik vyrai, bet ir moterys.

„Sakyčiau, kuo didesnį ekonominį statusą ir galią turi vyras ir kuo mažesnis jo kultūrinis pasirengimas tam statusui, tuo jam bus ši krizė didesnė“, – įžvelgė pašnekovas. Pasak jo, skyrybomis, turto nepasidalijimu, išdavystėmis dažniau pasireiškia didesnių pajamų klasės vyrų krizės. Tuo metu daug didesnė problema skurdo klasėje, kur šis etapas vyrus priveda prie mirtino nusigėrimo, benamystės ar savižudybės.

Algirdas Davidavičius
© DELFI / Tomas Vinickas
Algirdas Davidavičius

Sulaukus krizinio amžiaus vyrus užklumpa liūdnos mintys, nes jie supranta, kad gyvenimas jau arčiau pabaigos nei pradžios, o susikurti tokio, apie kokį visada svajojo, nepavyko. Čia vyrams vėl itin sunku, jei jie negali išreikšti savo emocijų, sulaukti supratimo, rasti būdų, kaip emocijas realizuoti.

„Vis dėlto šiuolaikinėje kultūroje yra labai populiarus mitas, kad viską žmogus sprendžia pats už save. Kad viskas, kas vyksta gyvenime, yra, pavyzdžiui, paties vyro sprendimų pasekmė, bet taip nėra. Esame santykių sistemose. Jei mums blogai, tai reiškia ir santykių kontekste nėra viskas gerai“, – pastebėjo A. Davidavičius.

Sovietinis palikimas – didžiulė spraga išsilavinime

Pašnekovas taip pat paminėjo, kad jaučia Lietuvos kultūroje didelį tarpasmeninių santykių žodyno ir etiketo trūkumą. Tiek su artimaisiais, tiek ir su visais kitais žmonėmis.

„Turime suprasti, kad vėlyvojo sovietmečio kartos, kuriai priklausau ir aš, niekas nemokė psichologinio jausmų raštingumo. Tai turėtume priimti kaip žmogiškosios brandos išsilavinimo spragą, kurią asmuo gali sąmoningai užpildyti pats, – kalbėjo Vyrų krizių centro atstovas. – Eini ir mokaisi, bandai suprasti, kas vyksta su tavimi“.

Pasak jo, santykiuose su žmonėmis labai svarbu išmokti vieni kitus priimti, būti nuoširdžiais tiek sau, tiek aplinkiniams, būti atvirais.

„Jei jaučiate, kad trūksta jausmų ir santykių raštingumo, tai galima gauti iš kvalifikuotų specialistų, savitarpio pagalbos grupių. O jei moteris mato, kad sutuoktinis negali ar nenori spręsti krizės pats, jo nepriversime, bet galima keistis pačiai: daugiau įgyti psichologinio raštingumo, padidinti santykių etiką ir būti atvirai kaitai“, – patarė A. Davidavičius.


Rinkis gyvenimą
15