Iš depresijos gniaužtų kaunietę ištraukė specialistai, skyrę medikamentinį gydymą.
Laura iki šiol negali suprasti, kodėl ši liga ją palietė, juk apie vaikelį jiedu su vyru svajojo nuo pirmų pažinties dienų. Atrodė, kad tapusi mama išpildys didžiausią svajonę ir gyvenimą galės vadinti „pavykusiu“. Moteris sako niekada nebuvo pagalvojusi, kad užuot pajutusi didžiulę laimę, ją prislėgs nepakeliamas liūdesys, paskatinęs net suicidines mintis.
Toks atviras Lauros pasakojimas nestebina su pogimdyvinės depresijos požymiais gerai susipažinusios psichologės Evelinos Sabaitytės. „Tai dažnai pasitaikantys dalykai. Tokios mintys yra pirmieji raudoni signalai, kuriuos reikia iškomunikuoti savo artimiesiems, nes taip mūsų kūnas šaukiasi pagalbos – mums reikia poilsio ir atsiskyrimo nuo vaiko, savos erdvės“, – komentuoja E. Sabaitytė.
Psichologė drąsina moteris prašyti pagalbos – kad artimieji leistų išsimiegoti, nueiti į dušą, laikinai atsiskirti nuo kūdikio, jog mama galėtų pasirūpinti ir savimi. Auginti naujagimį, anot jos, yra didžiulis iššūkis jau vien dėl to, kad moterys pačios sau turi didžiulių lūkesčių, kokiomis mamomis nori būti, tam tikrų lūkesčių turi ir visuomenė. „O juk mes – tik žmonės su ribotais resursais, su ribota psichine energija, su ribotomis fizinėmis galimybėmis. Tad svarbiausia pagauti save už rankos ir paprašyti pagalbos – pirmiausia fizinės, o po to ir emocinės. Užplūdusios mintys, kad aš pavargau nuo savo vaiko, kad galbūt jo nemyliu, dar nereiškia, kad esame blogos mamos. Tai tik reiškia, jog mūsų psichika stengiasi pasirūpinti ir mumis, kad abu su mažyliu išliktume saugūs“, – kalba pašnekovė.
Psichologė plačiau papasakojo, į kokius požymius svarbu atkreipti dėmesį pagimdžiusių moterų artimiesiems ir kodėl depresija gali pasibelsti į bet kurios gimdyvės duris.
– Kodėl taip nutinka, kad gimus ilgai lauktam kūdikiui viskas ima ir nusidažo juodomis spalvomis?
– Nėštumas yra labai svarbus etapas moters gyvenime, ir mes pamirštame, kad tai nėra tik pakitusi fiziologinė būklė ar vaikelio laukimas. Šiuo laikotarpiu vyksta didžiuliai organizmo persitvarkymai, antropometriniai, kardiovaskuliniai, kvėpavimo, šlapimo ir endokrininės sistemos pokyčiai, o visi fiziologiniai pokyčiai daro įtaką ir emocinei mūsų savijautai. Taip pat vyksta ir labai daug emocinių bei socialinių pokyčių, nes iš aplinkos moterys patiria ir spaudimą, ir lūkesčių. Nėštumas dažnai idealizuojamas – nusipiešiamas vien tik plazdančių drugelių, princesių, rožinių pūkučių vaizdinys. O iš tikro gali nutikti ir visai kitaip.
Nepriklausomai, ar tai yra pirmas, ar nebe pirmas nėštumas, jis pokyčių atneša ne tik moteriai, bet ir visai šeimai, keičiasi ir tarpusavio santykiai. Mano akimis, mes nėštumą iki šiol suprantame per siaurai, emociniai pokyčiai vis dar paliekami už borto. Ir ne tik moters – visai nekalbama apie vyro emocinius pokyčius, o juk ir jie išgyvena didžiulį virsmą.
Nepamirškime ir to, kad emociniai išgyvenimai stipriai susiję su žmogaus asmenybe, prieš tai buvusio gyvenimo istorija, šeimynine padėtimi. Todėl turime kalbėti ne tik apie depresiją, bet ir apie panikos atakas, kurios tarp moterų tikra nėra retos tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo. Taip pat turime kalbėti apie gerokai retesnes, bet itin skausmingas pogimdyvines psichozes, apie adaptacijos sutrikimus, apie krizę, kuri gali ištikti. Nėštumas gali paskatinti asmenybės regresiją, išprovokuoti psichikos sutrikimus, nėštumo ar gimdymo patyrimas gali apsunkinti tiek santykius su artimaisiais, tiek su naujagimiu.
– Kas dar, be naujų pokyčių, gali nulemti blogą psichologinę savijautą?
– Iš tiesų tik labai nedidelė nėštumo patyrimo dalis padaro įtakos moters psichikos sveikatai. Daug įtakos turi ankstyvosios vaikystės patirtys, nėštumo planavimas ir nėštumo eiga, įvairūs individualūs fiziniai bei socialiniai veiksniai, bendras moters atsparumas, gebėjimas įveikti stresą, nerimą, baimę, konfliktus.
Pradedame girdėti, kad nėštumas – ne tik apie kūdikį ir gimdymą, bet apie moters bei visos šeimos gyvenimo istoriją.
– Ar įmanoma kaip nors iš anksto pasiruošti galimai pogimdyvinei depresijai?
– Manau, kad galima bandyti ruoštis, tačiau tai lyg pasiruošimas į kelionę – mes galime apgalvoti labai daug dalykų, susikrauti lagaminą, bet galiausiai gali paaiškėti, kad vis tiek ką nors pamiršom. Būti visokeriopai pasiruošus nėštumo, gimdymo ir motinystės patirčiai, ko gero, neįmanoma, bet pasistengti tikrai verta.
Manau, pirmiausia pravartu žinoti prognostinius veiksnius, kurie gali išprovokuoti didesnę riziką moteriai susirgti pogimdyvine depresija. Tai – ir genetiniai, anatominiai, biocheminiai, taip pat – psichologiniai veiksniai, kaip kad didesnis pažeidžiamumas, buvusių traumų patyrimas, pačios moters ar artimųjų patirta depresija.
Teigiama, kad didesnė tikimybė depresija susirgti jaunesnėms nei 40 metų moterims. Didinti depresijos pasireiškimą gali ir šalia nėštumo pasireiškiančios įvairios somatinės ligos, buvę bandymai nusižudyti, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis, emociškai reikšmingų įvykių išgyvenimai. Turbūt labiausiai reiktų atsižvelgti į tai, kaip mes išgyvenome į prieš tai buvusias krizes – artimųjų netektis, kitas sudėtingas situacijas. Jei mes jas išgyvenome ne taip sunkiai, galima tikėtis, kad ir nėštumo bei pogimdyviniu laikotarpiu viskas praeis sklandžiau. O jeigu po tokių krizių buvo emociškai sudėtingesnių laikotarpių, tai jau gali būti raudonas signalas.
Nehormoniniai, neurobiologiniai ir neurobiocheminiai pokyčiai gali būti visiškai neprognozuojami, todėl kaip moters kūnas reaguoja į nėštumą ir į gimdymą, ji gali pamatyti jau po laiko. Taigi daliai ruoškimės, dalį palikime neapibrėžtą, tačiau pasirūpinkime savo psichikos sveikata. Gyvename įdomiais laikais – bent kartą per dieną nueiname į dušą, ryte ir vakare išsivalome dantis, reguliariai užsiimame kitomis higienos procedūromis, o sielą prausiame per retai. Nesakau, kad tai būtinai turi būti psichoterapinė pagalba, bet turėti galimybę išreikšti savo jausmus ir sulaukti emocinės paramos – tai jau būtų rūpinimasis savo psichine sveikata.
– Kokia apskritai tikimybė susirgti pogimdyvine depresija?
– Jei šiek tiek atitrauktume dėmesį nuo nėštumo, tai apskritai moterų tikimybė susirgti depresija per visą jų gyvenimą, įvairių tyrimų duomenimis, siekia iki 25 proc., tai reiškia, kad kas ketvirta moteris vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo laikotarpiu turi riziką susirgti depresija.
Jei mes kalbėtume apie besilaukiančias moteris, tai depresija diagnozuojama ir gydoma iki 12 proc. nėščiųjų. Taigi nemažai moterų, sergančių jau nėštumo metu, – skaičiuojant paprastai, serga maždaug kas dešimta moteris. Tačiau pačių simptomų gali pasireikšti ir dažniau – iki 20 proc. moterų. Nėštumo metu susirgti pačia depresija, įvairiais duomenimis, tikimybė svyruoja nuo 7 iki 12–13 procentų. Nors procentinė išraiška atrodo nedidelė, bet iš tiesų moterų, išgyvenančių depresinius simptomus, yra nemažai.
Tik tai nereiškia, kad visi depresijos atvejai turi būti gydomi medikamentiškai, dažnu atveju liga pasiduoda ir psichoterapijai, psichologėms konsultacijoms, todėl aš visada raginu į specialistus kreiptis kuo greičiau, kad liga ir simptomai neįsisenėtų ir galėtume laiku pagelbėti.
Beje, įdomu tai, kad vis dažniau atliekami tyrimai ir apie vyrų emocinę būklę po gimdymo. Pastebima, kad net iki 5 proc. vyrų po šeimos pagausėjimo taip pat patiria depresijos simptomų. Taigi gimdymas – ne tik moterų, bet ir visos šeimos emocinis išgyvenimas.
– Ar galėtumėte išvardinti, kokie yra dažniausiai pasireiškiantys pogimdyvinės depresijos simptomai?
– Pogimdyvinė depresija nenutinka staiga, tai nėra kelių dienų reikalas, o jos simptomai apibrėžti labai aiškiai. Dažniausiai pogimdyvinė depresija pasireiškia maždaug per keturias savaites po gimdymo ir gali nusitęsti iki pirmųjų metų. Svarbu atsižvelgti į tai, kad simptomai be jokio pagerėjimo turi trukti ne trumpiau nei dvi savaites.
Svarbu depresijos nesumaišyti su kartais moteris po gimdymo apninkančiu angliškai baby blues vadinamu pogimdyviniu liūdesiu. Jis trunka 3–7 paras po gimdymo, moteris patiria didžiulį gimdymo virsmo liūdesį, kuris eina ir praeina kaip normali emocinė reakcija.
Visas moteris, kurioms kyla bent menkiausias įtarimas, labai kviečiu apsilankyti internetinėje projekto „Mama mums rūpi“ svetainėje ir pasitikrinti pagal čia esantį klausimyną. Atsakius į pateikus klausimus ir susumavus rezultatus galima gauti atsakymą, ar jums yra pogimdyvinės depresijos rizika, ar nėra.
Pavojingiausi pogimdyvinės depresijos požymiai būtų savęs žalojimas, savižudiški ketinimai, gali būti pastebimas ir didžiulis nerimas, sunkiai valdomas moters susijaudinimas, tarsi ji nenustygtų savoje vietoje, nuotaikos pokyčiai, irzlumas, isterinio pobūdžio elgesys, įvairios baimės, nuolatinės įkyrios mintys, sutrikęs ar sumažėjęs apetitas. Neretai atsiranda somatinio pobūdžio nusiskundimai, pavyzdžiui, skrandžio, raumenų ar galvos skausmais. Aplinkiniams nesunku turėtų būti pastebėti standartinį pogimdyvinės depresijos paveikslėlį – liūdną nuotaiką, susiaurėjusius interesus, kad moteriai nieko nesinori daryti, ją mažai kas domina, nėra energijos, niekas nebedžiugina, sunku sutelkti dėmesį, ji nusivertina ir nuolat save kaltina, kad yra bloga mama ir pan.
– Kokių praktinių patarimų galėtumėte duoti neseniai pagimdžiusios moters artimiesiems?
– Pats svarbiausias ir, ko gero, sudėtingiausias patarimas – nepamiršti paklausti: kaip tu jautiesi? Klauskite ne apie tai, kaip jos vaikas, kiek jis miegojo, ar valgė, kiek priaugo svorio, o kaip ji pati jaučiasi kaip žmogus, kaip moteris.
Labiausiai aš noriu prašyti artimųjų moters, kuri ką tik susilaukė vaiko, ne vertinti, ne kritikuoti, ne smerkti, ne reikalauti, o kreiptis į ją su atjauta, geranoriškumu ir padrąsinimu. Į gimdyves reikia žvelgti su didžiule pagarba, nes jų kūnas nudirbo nenusakomą darbą, jis išnešiojo gyvybę, pagimdė, todėl joms gali prireikti erdvės pabūti su savimi ir atsikvėpti.
Užuot neapgalvotai leptelėję: tai kaip tu čia nesusitvarkei? ką tu visą dieną veiki? kodėl tavo vaikas verkia? kodėl jis nemiega ir nevalgo?, dažniau paklauskite: kaip tu jautiesi ir ar aš galiu kaip nors padėti?