Celiakija – liga, apie kurią, regis, kalbama vis daugiau ir daugiau. Kas tai per diagnozė? Nuo ko ji atsiranda?
Tai liga, kuri išsivysto ankstyvame amžiuje, netgi vaikystėje, o dėl savo „veidmainiškumo“ nustatoma gana vėlai. Pagrindinė vėlyvos diagnostikos priežastis – netipiniai simptomai. Dėl žarnyno nebylaus uždegimo nevyksta normalus maisto medžiagų įsisavinimas, todėl medžiagų trūkumas sutrikdo pilnavertišką organizmo veiklą ir nulemia labai platų šios ligos simptomų spektrą.
Nustatyta, kad celiakija gali pasireikšti net 200 įvairių simptomų, pradedant virškinimo sistemos sutrikimais ir įvairiais kitais kūno bei emocijų negalavimais. Vis dar nėra aišku, kodėl kai kuriems žmonėms celiakija išsivysto vaikystėje, o kitiems – jau suaugus.
Celiakija yra ilgalaikis autoimuninis sutrikimas, pažeidžiantis plonąją žarną, kai žmonės netoleruoja glitimo, esančio tokiuose maisto produktuose kaip kviečiai, rugiai ir miežiai bei kitose grūdinėse kultūrose. Šiuose augaluose esantys baltymai prolaminai žarnyne, žarnų gaureliuose, kuriuose vyksta virškinimo ir maisto medžiagų įsiurbimo procesas, sukelia uždegimą. Dėl pakitusios žarnyno gaurelių struktūros sutrinka organizmo gebėjimas įsisavinti maistines medžiagas, mineralus ir riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K.
Uždegimas vyksta nuolat ir įvairaus laipsnio. Kuo jis intensyvesnis – tuo simptomai gali pasireikšti greičiau. Tačiau, net esant uždegimui, savijauta ilgą laiką gali būti pakankamai gera. Palaipsniui, procesui intensyvėjant, atsiranda ir laktozės netoleravimas: tai vyksta dėl sumažėjusio sveiko žarnyno paviršiaus ir gaureliuose sumažėjusios fermento laktazės gamybos, bet paprastai išnyksta, kai būklė gydoma.
Kaip rodo moksliniai tyrimai, polinkis sirgti celiakija būdingesnis žmonėms, kurie turi tam tikro geno mutaciją. Todėl esant sąlygoms šiam genui pasireikšti, kai organizmas gauna pakankamai gliuteno baltymų, ši liga ir „pražysta“. Manoma, kad celiakija yra susijusi ir su kitomis autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip 1 tipo cukrinis diabetas, tiroiditas, žvynelinė, reumatoidinis artritas ir kitomis.
Kokie pagrindiniai celiakijos simptomai? Ar tiesa, kad didelė dalis jų gali būti tapatinami su visai kitomis ligomis? Tarkime, žmogus turi itin dažnus ir stiprius galvos skausmus, ieško migrenos, problemų galvoje, sprande, o iš tiesų tai susiję su celiakija.
Dažniausias klasikinis simptomas, kurio buvimas leidžia įtarti celiakiją, yra ilgai trunkantis viduriavimas, pilvo skausmas, raižymas, pilvo pūtimas. Pradžioje tokie simptomai gali būti priskiriami dirgliosios žarnos sindromui, procesui pažengus – ir laktozės netoleravimui. Tik vėliau nustatoma celiakija, kuri asmenims su minėtais simptomais diagnozuojama keturis kartus dažniau.
Neklasikinės ligos išraiškos atveju virškinimo sistemos sutrikimai išryškėja minimaliai – pilvo pūtimas, kartais pykinimas. Ryškesni įvairūs bendro pobūdžio negalavimai: nepaaiškinamas silpnumas, galvos ir sąnarių skausmai, įvairūs neurologiniai simptomai – depresija, nerimas.
Kaulinės masės mažėjimas taip pat neretai yra šios ligos išraiška. Viena iš celiakijos išraiškų yra nepasiduodanti gydymui mažakraujystė, kai nėra apčiuopiamos priežasties. Be to, lėtinis uždegimas turi įtakos vėlyvam lytiniam brendimui, nevaisingumui, ankstyvai menopauzei ir kitiems hormonų veiklos sutrikimams.
Dažnas ligos įtarimą keliantis simptomas yra prastas svorio priaugimas vaikams ir suaugusiems, nepaisant pilnavertės mitybos. Todėl įtarti celiakiją yra svarbu dėl to, kad augantis organizmas gautų pakankamai maisto medžiagų harmoningam augimui. Įrodyta, kad vaikams netipinė ligos forma pasireiškia apie 40 proc. atvejų. Visgi apie 80 proc. šios ligos lieka nediagnozuota.
Kaip tiksliausiai nustatoma? Ar gali būti taip, kad net kraujo tyrimų metu neaptikus pakitusios organizmo reakcijos, žmogus vis tiek turėtų mėginti atsisakyti tam tikrų produktų, nes kraujas ne visada parodo celiakijos buvimą?
Diagnozė dažnai būna sudėtinga, įvertinant tai, kad celiakija pasireiškia labai įvairiais netipiškais simptomais. Diagnozei nustatyti gali prireikti ne vienerių metų. Paprastai diagnostikoje naudojami serologiniai kraujo tyrimai ir plonojo žarnyno biopsija. Biopsijos metu paimtas gleivinės mėginys tiriamas histologiškai. Tai yra pagrindiniai tyrimai, patvirtinantys ligos diagnozę. Ypač svarbi paciento anamnezė, ilgalaikiai skundai ir savistaba.
Nors antikūnų testai ir biopsija pagrindžia celiakijos buvimą, tačiau teigiamas organizmo atsakas į begliuteninę dietą galutinai patvirtiną diagnozę. Pagal Europos rekomendacijas, vaikams celiakijos diagnozė nustatoma, naudojant tik serologinius tyrimus, atitinkamai interpretuojant rezultatus.
Tačiau, specifiniam kraujo tyrimams esant nepakitusiems, biopsijos rezultatai visgi gali patvirtinti diagnozę. Be to, kartu atliekami ir kiti bendri kraujo tyrimai dėl geležies apykaitos, skydliaukės ir paraskydinių liaukų veiklos sutrikimo, riebaluose tirpių vitaminų kiekio tam, kad gydymo metu siektume geriausio rezultato, koreguojant ligos sukeltas komplikacijas.
Koks seka gydymas visgi diagnozavus celiakiją? Ar tai – tik tam tikrų produktų eliminavimas, ar ir vaistai, kitos priemonės?
Nors celiakijos išsivystymo priežastys ir mechanizmai yra gerai ištyrinėti, tačiau gydymas išlieka tik priežasties pašalinimo lygyje. Įdomu tai, kad gliuteno kiekis kviečiuose yra beveik proporcingas baltymų kiekiui ir sudaro iki 75 proc. bendro baltymų kiekio. Duomenys rodo, kad gliuteno kiekis kviečiuose nėra stipriai pakitęs per paskutiniuosius 1000 metų. Tai kodėl tapome jautresni šiam baltymui?
Interpretuojant tyrimų duomenis, aiškiai pateikiama, kad kviečių produktų sunaudojame per dideliais kiekiais. Be to, produktų, kurie visai nesusiję su grūdais, kaip šokoladas, saldainiai, mėsos gaminiai, konservai, etiketėse nurodoma, kad yra kviečių baltymų pėdsakų. Taigi, kviečių baltymo gauname įvairiomis formomis nuo ankstyvos vaikystės ir gana daug. Net nežinodami, kad turime genetinį polinkį, padedame pagrindus vystytis celiakijai.
Šiuo metu dieta be gliuteno yra vienintelis celiakijos gydymo būdas. Dažnu atveju patys pacientai, stebėdami savo organizmą, pradeda įtarti, kad po tam tikro maisto kartojasi panašūs simptomai. Neretai, net ir pašalinus gliuteną iš maisto, ketvirtadaliui pacientų išlieka nemalonus pilvo pūtimas dėl padidėjusio žarnyno jautrumo.
Tačiau, nors vienintelis gydymas yra begliutenė dieta, ji visgi nerekomenduojama vaikams iki 5 metų amžiaus ir paauglystės laikotarpiu. Keičiant mitybą iš esmės būtinas didelis darbas: reikalinga artimųjų parama, naujų produktų paieška ir susigyvenimas su nauju mitybos racionu. O tai, nors ir skamba paprastai, yra išties labai sudėtinga.
O kas gresia, nesiimant jokių priemonių, valgiaraštyje nedarant kardinalių pokyčių? Kai kuriems žmonėms sunku keisti gyvenimo būdą net sergant to reikalaujančiomis ligomis, tad kas nutinka, kai celiakija nerandama per ilgai ar randama, bet ignoruojama?
Atlikti tyrimai rodo, kad celiakija sergantys asmenys turi didesnę riziką susirgti onkologinėmis žarnyno ligomis, jei celiakija nustatoma vyresniame amžiuje. Tai susiję su ilgalaikiu uždegimu, kuris, nepašalinus dirgiklio ilgus metus, pakeičia žarnyno gaurelių ląstelių genetinę informaciją ir tokios pakitusios ląstelės gali tapti piktybinėmis.
Visgi, nemažai žinodami apie celiakiją sukeliančius veiksnius, turime nepamiršti, kad šalia gliuteno yra ir kitos medžiagos, kurios gali paspartinti ne tik celiakijos vystymąsi, bet ir jos išraišką bei gydymo veiksmingumą: įvairios cheminės javų priežiūros priemonės, pesticidai, fungicidai, kurie, deja, visgi patenka į mūsų organizmą ir sukelia įvairių negalavimų.
Pastaruoju metu gana daug kalbama ne tik apie gliuteną, bet ir apie miltų kokybę. Laukiniai kviečiai (spelta) dažnai toleruojami ir celiakija sergančiųjų, nors spelta taip pat turi panašų kiekį gliuteno, kaip ir ūkiuose kultivuojamos kitos grūdinės kultūros. Svarbu tai, kaip mes juos auginame ir apdorojame. Patys kviečiai iki maisto gamybos technologijų revoliucijos buvo malami prieš pat naudojimą ir vartojama viskas, ką grūdas turi – baltymai, vitaminai, riebalai, angliavandeniai. Tobulėjant technologijoms, pasikeitė ne tik auginimas ir ūkininkavimas. Miltus sumalus, pašalinama visa, kuo jie vertingiausi – gemalai, aleurono sluoksnis, sėlenos. Tai – daugiausia maistinių medžiagų turinčios dalys, nes jose esantys riebalai greitai oksiduojasi ir miltai apkarsta.
Lieka endospermas, kuriame daug krakmolo ir baltymų, didžiausią dalį sudaro glitimas, kuris kepiniuose yra nepamainoma medžiaga, suteikianti kepiniui purumą. Taigi, pats gamybos procesas ir miltų kokybė prisideda prie sąlygų, darančių įtaką ne tik celiakijos, bet ir kitų ligų, kaip cukrinis diabetas, išsivystymui.
Galų gale, ilgalaikis uždegimas žarnyne neleidžia jaustis patogiai ir kokybiškai gyventi. Todėl suprasti, kad geresnės savijautos turime siekti savo pastangomis, gali būti nelengvas iššūkis pacientui. Kuo anksčiau nustatome celiakiją – tuo veiksmingesnis gydymas.
Vis dėlto, viskas pasiekiama, kai yra motyvacija, palaikymas artimiausioje aplinkoje. Be to, pacientui labai svarbu, kad siekiami rezultatai būtų įvertinami ir gydančio gydytojo. Todėl nuolatinis bendravimas siekiant rezultato suteikia abipusį pasitikėjimą ir pasitenkinimą pastangomis.