Pirmaisiais gyvenimo metais vaikui sunku valdyti savo emocijas. Užsigeidęs ir negavęs saldainio jis gali iškart pulti ant parduotuvės grindų ir verkti visu balsu. O spalvotas balionas gali nušviesti vaiko veidą nuoširdžia šypsena bet kurią akimirką. Deja, kartais vaikai gali ir nuo ankstyvo amžiaus pradėti reikšti agresiją.
Kaip pastebi vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichiatrė D. Gudienė, agresyvi reakcija į nusivylimą yra įprasta ankstyvosios vaikystės dalis.
„Tačiau vaikui pradėjus eiti į mokyklą, tikimasi, kad jis sugebės puikiai valdyti savo emocijas ir kontroliuoti savo elgesį. Bet vaikai yra skirtingi“, – pastebi pašnekovė.
Pasak jos, kai kurie vaikai į stresą gali sureaguoti greičiau ir jautriau, kai kiti – tiesiog sunkiau supranta savo emocijas ir jiems sunkiai sekasi jas kontroliuoti. Kai kurie vaikai emocijas gali suvokti gana primityviai: „Tik linksma arba liūdna, kitų emocinių niuansų jie nesupranta. Taigi jie gali gerai nesuvokti, kokias emocijas patiria kiti vaikai dėl jų agresyvaus elgesio“.
Be to, yra vaikų, kuriems sunkiai pavyksta savo emocijas išreikšti žodžiu, todėl, pavyzdžiui, trenkimas jiems gali būti lengvesnis pasirinkimas reaguojant į susierzinimą.
„Kita grupė vaikų puikiai verbalizuoja savo emocijas ir jas suvokia, bet jie daug jautriau reaguoja į streso kupinas situacijas. Kai jie ramūs, jie puikiai jaučiasi ir gerai kontroliuoja emocijas, bet kai praranda emocijų kontrolę, nesugeba valdyti ir elgesio“, – kalbėjo pašnekovė.
Kodėl vaikas linkęs smurtauti?
Pasak D. Gudienės, vaiko polinkis į agresiją gali būti skirtingų problemų rezultatas.
„Tai labai polimorfiškas reiškinys, kuriam įtakos turi psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, nuotaikos, emocinės būklės sutrikimai, žemesnis intelektas, autizmo spektro sutrikimai ar aktyvumo ir dėmesio sukaupimo sutrikimai, medicininės problemos ir gyvenimiškos situacijos“, – kalbėjo ji.
Pavyzdžiui, vaikams, kuriems diagnozuotas hiperaktyvumo, dėmesio sukaupimo sutrikimo sindromai, yra daug impulsyvesni, sunkiau planuojantys ir impulsyviau reaguojantys į situacijas. Dėl to jų elgesys dažniau gali būti interpretuojamas kaip agresyvus: „Šie vaikai paprastai nesusimąsto apie elgesio pasekmes arba tai, kas aplinkiniams atrodo labai nepriimtina. Būtent tokiais atvejais psichiatras ir gali diagnozuoti elgesio sutrikimą. Beje sutrikimo vienas pagrindinių simptomų ir yra agresyvus elgesys“.Psichiatrė taip pat pridėjo, kad agresyvų elgesį vaikas gali pradėti reikšti ir dėl patirtos traumos, ypač psichologinės, kai atsiranda elgesio pokyčiai, bet jie dar nėra ligos simptomai. Tik tuo atveju, kai agresyvus elgesys pradeda kartotis dažnai, galima spręsti, kad vystosi emocinės problemos.
„Daugelis domisi, ar agresyvus elgesys yra paveldimas, tačiau paveldėtas gali būti impulsyvumas, kaip charakterio bruožas. Jei šeimoje yra smurtaujantis asmuo, agresyvumas gali būti vaikų išmoktas elgesys“, – aiškino specialistė.
Aplinkinių atstūmimas skatina nevilties jausmą
D. Gudienė pabrėžė, kad vaiko agresyvų elgesį skatina sunkios fizinės bausmės, naudojamos šeimoje. Taip pat prie to gali prisidėti atstūmimas šeimoje ar aplinkoje, nepasitikėjimas savimi, kai vaikui sunku pritapti.
„Būtent pasitikėjimas savimi ir lengva adaptacija yra labai svarbūs paauglystės metais. Tada formuojasi paauglio supratimas apie save: koks jis yra. Taip pat tuo laikotarpiu klausomasi draugų, aplinkinių nuomonės, jautriai reaguojama į kritiką. Būtent dėl to tokia svarbi yra patyčias mažinanti veikla“, – kalbėjo pašnekovė.
Paaugliui aplinkinių, ypač bendraamžių, atstūmimas gali sukelti nevilties jausmą, nepasitikėjimą, susierzinimą, nerimą. Nemokančiam tvarkytis su itin sunkia emocine būsena paaugliui gali atsirasti depresijos simptomų ir agresyvus elgesys.
Čia psichiatrė pabrėžė, kad būtent dėl šių priežasčių vaikams ir paaugliams reikia padėti išmokti suprasti savo jausmus ir išmokti išreikšti savo neigiamus jausmus nenaudojant smurto: „Vaikai turėtų būti mokomi suvokti ir įvardyti emocijas, kuo greičiau išanalizuoti situaciją, kuri kelia blogas emocijas ir išmokti alternatyvių priemonių smurtui“.
Ar išdykėliai virsta smurtautojais?
Vaikų, paauglių ir susaugusiųjų psichiatrė pastebėjo, kad nepaklusniai ar ne pagal įprastas normas besielgiančio vaiko veiksmus, kai jis dar pakankamai mažas, žmonės įpratę vadinti išdykėlišku elgesiu, tačiau vėliau vis dažniau tai įvardijama kaip tiesiog blogas elgesys.
„Kaip tėvai sugeba auklėti savo vaikus, padėti jiems išmokti atpažinti emocijas ir tinkamai reaguoti į stresą keliančias situacijas, turi didelės įtakos vaikų ir paauglių elgesiui už šeimos ribų. Vaikai, kurių šeimose smurtaujama ar elgiamasi asocialiai, jaučia vieni kitus, nes jų artimiausioje aplinkoje yra taikomas tas pats elgesio ir reagavimo į problemas modelis. Todėl taip formuojasi grupelės, nes jiems visiems toks elgesys atrodo pažįstamas, išmoktas ir tuomet jie vienas kito elgesį pateisina“, – pasakojo D. Gudienė.
Vis dėlto pašnekovė priminė, kad vaiko išdykėliškas elgesys dar nėra agresyvaus elgesio pradžia. Pasak jos, agresyviam ir smurtaujančiam elgesiui įtakos turi ankstesni neigiami gyvenimo patyrimai: bendraujant, socialiniuose santykiuose, traumuojantys įvykiai, ypač tie, kurie tęsiasi ilgai.
„Tokiais atvejais smegenys pradeda daug jautriau reaguoti ir būna tarsi kovinėje parengtyje. Vaikas reaguoja agresyviu elgesiu, tačiau tai nebūna įsisąmonintas elgesys. Tai įvyksta tarsi staigi ir neapgalvota reakcija. Vaikas ją sunkiai sugeba sukontroliuoti arba nesukontroliuoja išvis“, – aiškino ji.
Vien genetika ar temperamentas negali tapti pagrindine agresyvumo priežastimi, jei vaikas nepatyrė emociškai traumuojančių situacijų: „Elgesiui įtaką daro besitęsiantis ir neišsprendžiamas, lėtinis, stiprus stresas, vaikų nemokėjimas spręsti probleminių situacijų, jei trūksta artimoje aplinkoje pavyzdžių, kaip reikėtų tvarkytis nenaudojant agresijos“.
Žymę vaiko elgesyje gali palikti ir blogi auklėjimo modeliai: autoritarinis, atstumiantis ar naudojant smurtą. „Taip pat tėvų problemos, pavyzdžiui, piktnaudžiavimas alkoholiu, vaikui nesaugi aplinka. Prastas emocinis ryšys tarp tėvų ir vaikų dažniau yra elgesį lemiantis faktorius, tačiau savaime nebūna agresyvaus elgesio priežastimi“, – įžvelgė psichiatrė.
Tikriausiai daugelis sutiks, kad ir kai kuriems tėvams patiems sunkiai sekasi valdyti pyktį, o jį suaugusieji taip pat kartais išreiškia agresyviu elgesiu. Taip savo pavyzdžiu jie moko ir vaikus.
„Jei tėvai patys pradeda jausti, kad prarado savitvardą, ar kad jų auklėjimas yra neteisingas, norėdami ištaisyti situaciją, tėvai turėtų apsišarvuoti kantrybe, nes pokyčiai niekada nebūna greiti. Tai, kaip tu reaguoji į stresą keliančias situacijas, nėra kriterijus nuspręsti, ar esi geras ar blogas tėvas, bet tai gali reikšti, kad tavo elgesys taip pat yra dalis problemos. Jeigu tavo vaikas elgiasi agresyviai, tai nereiškia, kad kalti vien tėvai, tačiau pastarieji būtinai turi mokyti vaikus, kaip reikėtų reaguoti kitaip“, – kalbėjo D. Gudienė.
Vaikas pradėjo smurtauti – ką daryti?
Jei tėvai pastebi, kad vaikas pradeda vis dažniau reikšti agresyvumą ar pradeda smurtauti, pirmiausiai reikėtų suprasti, kad elgesio pokyčiai – lėtas procesas, todėl darbas turėtų būti pastovus.
„Pradėti reikėtų nuo mažų žingsnelių“, – patarė psichologė.Pirma, šeimoje reikėtų vengti fizinių bausmių: fizinės bausmės, smurtas yra susijęs su vaikų agresyviu elgesiu, o tėvai ir aplink esantys suaugusieji vaikams yra elgesio modelio pavyzdys.
Antra, tėvai patys turi tapti gražaus bendravimo pavyzdžiu.
„Mokėkite ir mokykite vaikus emocijų kontrolės ir valdyti pyktį. Parodykite vaikui, kaip reikšti tiek blogas, tiek geras emocijas. Stenkitės būti tokiu elgesio pavyzdžiu, kokio norėtumėte sulaukti iš savo vaiko“, – kalbėjo D. Gudienė.
Taip pat norint po truputį keisti vaiko elgesį, galima jį apdovanoti už gerą ir neagresyvų elgesį: vaiką pagirti, pasakyti, kad juo didžiuojamasi. Tai padės vaikui labiau savimi pasitikėti ir suprasti, kad jis gali elgtis ir kitaip.
Dar viena iš priemonių, sprendžiant agresyviai besielgiančio vaiko problemas, tikslų iškėlimas ir elgesio sutartys: „Vaikai turi aiškiai žinoti, kokio elgesio iš jų tikimasi. Aptarkite ir įtraukite vaikus į kasdienės veiklos planavimą ir priminimus apie elgesį, kurio tikimasi. Nepamirškite susitarti dėl apdovanojimų, paskatinimų už sėkmę keičiant elgesį“.
Labai svarbu neprovokuoti vaiko agresyvaus elgesio. Kartais tėvai ar mokytojai, to nenorėdami, gali paskatinti agresyvų vaiko elgesį pagyrimais ne laiku ar bausmėmis.
„Kai kurie vaikai džiaugiasi bet kokiu dėmesiu, kurio sulaukia po agresyvaus poelgio. Pagirkite vaiką už bet kokį gerą elgesį ir kiek leidžia galimybės, ignoruokite negerą elgesį“, – tęsė pašnekovė.
Norint, kad vaikas nebūtų agresyvus, taip pat labai svarbu šeimoje sukurti šiltą, emocinį ryšį palaikančius santykius. Vaikai turi būti mokomi teigiamo elgesio, kaip spręsti problemas, pasitikėjimo savimi, supratimo, kad ir jie patys gali spręsti problemas.Tėvai prisidėti prie vaiko gerovės gali stiprindami savo tėvystės įgūdžius, lankydami mokymus, kursus, skaitydami atitinkamą literatūrą.
„Tačiau, jei vaiko agresijos priepuoliai yra nekontroliuojami, grėsmingi, drąsiai kreipkitės pagalbos į specialistus“, – akcentavo psichiatrė.
Agresyvus elgesys nėra pateisinamas
Pasak D. Gudienės, vaikai gali pykti, tačiau agresyvus elgesys nėra pateisinamas, ypač, jei jis kartojasi ir tampa tarsi elgesio modeliu reaguojant į streso kupiną situaciją.
„Yra vaikų pykčio apraiškų, kurios būdingos tam tikram vaiko amžių ir tėvams sukelia nemažai nerimo. Pavyzdžiui, dvejų metų amžiaus vaikų griuvimas ant žemės ir verkimas, kai kas nors vyksta ne taip, kaip jie nori. Tokiu elgesiu vaikai bando ribas ir savo galvoje kuria elgesio modelius, kurie padeda jiems patenkinti savo poreikius ir norus. Nukreipus vaiką teigiama linkme galima, parodant, kad toks elgesys netinkamas. Tuomet įprastai vaikai greitai keičia elgseną“, – įžvelgė psichiatrė.
Specialistė pridėjo, kad, jei vaiko agresyvus elgesys nesibaigia ar stiprėja, aplinkiniai vaikai ir suaugusieji patirs nesaugumo jausmą. Tuomet gali nutikti taip, kad pasiekus tokį agresyvumo lygį dažnai siūloma vaiką pašalinti iš mokyklos ar atskirti nuo kolektyvo. Todėl labai svarbu kuo anksčiau pradėti pagalbą vaikui. Vaikas privalo mokytis alternatyvių problemų sprendimų būdų, mokėjimo suprasti ir atpažinti savo emocijas, pajusti, kada pyktis pasiekia lygį, kai elgesys gali tapti agresyvus.
„Aplinkiniai taip pat turi padėti vaikui nusiraminti, nekelti dar daugiau įtampos, mokyti nusiraminti. Didele pagalba gali tapti psichologų patarimai ir konsultacijos. Vaikui labai svarbu išmokti ne taip jautriai reaguoti į situacijas, kurios susierzinus juos veikia labai stipriai“, – įžvelgė D. Gudienė.