Rinkis gyvenimą

„Su smurtavusiais asmenimis dirbu nuo 2007 metų ir turiu pasakyti, kad neretai tenka sutikti asmenis, kurių pamatęs gatvėje nė neįtartum tokiu elgesiu. Per daugiau nei 10 metų sutikau pernelyg daug agresyviai prieš šeimos narius pasielgusių žmonių, kad galėčiau nupiešti vieną portretą – manau, kad galėčiau nupiešti bent kelis“, – paprašyta apibūdinti smurtautojo portretą sako Kauno vyrų krizių centro vadovė psichologė Dovilė Bubnienė.

Kodėl kyla agresija?

Kalbėdama apie agresiją specialistė primena žmogaus evoliuciją, esą agresija buvo ir vis dar išlieka stipriu išlikimo instinktu. Anot jos, mokslininkai tikėjo, kad anksčiau bet kurie gyvi sutvėrimai tokį elgesį naudojo kaip priemonę kovojant dėl vietos po saule, o jeigu nenaudodavo – žūdavo.

Žinoma, sako ji, dabartiniam žmogui agresija nebėra tik primityvus instinktas, o ir tam tikrų psichosocialinių veiksnių padarinys. D. Bubnienė sako, kad vienas agresiją provokuojančių veiksnių yra neigiama augančio žmogaus aplinka.

„Vaikas, stebėdamas sau svarbių kitų žmonių elgesį, išmoksta tam tikru būdu veikti, spręsti problemas, tenkinti savo norus, valdyti situaciją. Griežtas vaiko auklėjimas, agresyvus baudimas taip pat moko tokio elgesio ir jį patį. Vaikas ar paauglys, supratęs, kad elgdamasis agresyviai, jis tampa tuo, kurio bijo ir klauso, tokį elgesį tęsia“, – sako D. Bubnienė ir priduria, kad žiniasklaida ir filmų kūrėjai, nuolatos pumpuodami negatyvios smurto informacijos srautą, sudaro jaunam žmogui įspūdį, kad toks elgesys yra normalus.

Tačiau, anot D. Bubnienės, aplinka, kurioje žmogus auga, nėra vienintelis veiksnys, galintis išprovokuoti smurtą ir agresiją. Ji sako, kad žmogus gali smurtauti ir patirdamas ilgalaikę frustraciją, įtampą ir stresą.

„Negalėdamas keisti tam tikros situacijos, išspręsti problemos, išeiti iš jos bet kuris žmogus gali patirti frustraciją, neviltį, bejėgiškumą, su tuo kartu ir pyktį, agresiją. Žinome, kad kartais agresija nukreipiama prieš kitus (smurtas gatvėje, šeimoje), kartais prieš save (žalojimasis, savižudybės). O alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas agresiją gali paskatinti dar labiau“, – kalba psichologė.

Atskirai D. Bubnienė mini ir asmens įsitikinimus bei nuostatas, kuriuos lygina su akiniais, per kuriuos žmogus žiūri į pasaulį: „Akiniai, priklausomai nuo to, kokie jie yra, gali iškraipyti pasaulio vaizdą ir suvokimą. Žmogus, kuris turi įsitikinimą, kad pasaulis blogas, o žmonės nori jam pakenkti, nebus su kitais žmonėmis geras ir malonus. Vyras, kuris mano, jog moteris turi jam patarnauti, nepakęs lėkštėje ant stalo neradęs vakarienės. Tokie įsitikinimai kelia problemas santykiuose, skatina pyktį ir agresiją“, – sako specialistė.

Dažniau jėgą naudoja vyrai?

Nors psichologai, kalbėdami apie smurtautojui būdingas savybes ir charakterio bruožus, neišskiria lyties, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, daugiausiai Lietuvoje smurtauja vyrai, kurie sudaro net 91 proc. visų registruotų pranešimų. Fiksuojama, kad 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje nusikaltimo aukų – moterys.

Vis dėlto psichologė psichoterapeutė Kristina Paradnikė tokią statistiką vertina kritiškai. Jos teigimu, tokie duomenys dažnai nėra objektyvūs, nes dėl emocinių ar psichologinių problemų vyrai į atsakingas institucijas kreipiasi rečiau.

„Čia yra toks truputėlį įsivaizdavimas, kad vyrai smurtauja dažniau. Lietuvoje 80 proc. atvejų dėl smurto artimoje aplinkoje kreipiasi moterys, bet, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad smurtą artimoje aplinkoje patyrė 28 proc. moterų ir 16 proc. vyrų. Tai čia labai panašūs skaičiai, tai kodėl jie Lietuvoje nesikreipia?

Jie nesikreipia dėl to, kad, pirmiausiai, nelabai yra kur kreiptis, jeigu pasižiūrėtume, kiek yra centrų moterims, kiek yra vyrams Lietuvoje“, – su statistiniais duomenimis nesutinka psichologė. Ji sako, kad Lietuvoje vis dar vyrauja mąstymas, kad vyras negali būti pažeidžiamas, tarsi vyrauja norma, kad net ir skriaudžiamas vyras neturi teisės niekur kreiptis.

Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 17 specializuotos pagalbos centrų, teikiančių pagalbą moterims, ir apie 6 specializuoti vyrų krizių centrai.

Su priverstinai ir savanoriškai Marijampolės apskrities vyrų krizių centre besilankančiais vyrais dirbanti centro vadovė Adolfina Blauzdžiūnienė sako, kad vyrams Lietuvoje yra kiek sunkiau, nes šieji taip buvo auginami, kad niekada nesiskųstų, būtų vyrais, stiprūs ir galėtų patys apsisaugoti, todėl geriau muša nei eina pas psichologą kalbėtis.

Vis dėlto, tikina ji, vyrai, atėję į centrą šeštą kartą, apsiverkia dėl savo poelgių. Specialistė tikina, kad centruose taikoma daniška elgesio keitimo programa yra veiksminga, nes per ketverius metus iš trijų šimtų programą praėjusių vyrų atgal į centrą sugrįžo tik keli pakartotinai smurtavę. Vyrams reikia pagalbos, sako ji.

„Aš manau, kad centrai yra labai veiksmingi, nes visgi juose problema, o ne smurto aukose, kai jau su smurto pasekmėmis dirbame. Yra tokių vyrų, kurie sako, kad būtų ieškoję pagalbos jausdami, kad kažkas negerai, kai žmona grasina skirtis. Sako, kad nežinojo, kur eiti, jautė, kad reikėjo su kažkuo pasikalbėti, esą savi tik pasityčios. Prieš dvejus, trejus metus apie tuos krizių centrus vyrai nieko nebuvo girdėję.

Vyrams labai reikia pagalbos, nes su ta problema jiems reikia dirbti. Kas iš to, kad viena žmona su juo išsikirs? Jis susimes su kita ir prieš ją smurtaus, jeigu nepadėsi jam ir neišaiškinsi, kaip reikia elgtis“, – kalba vyrų krizių centro vadovė.

Tuo tarpu Vilniaus Moterų namų vadovė Lilija Henrika Vasiliauskienė kategoriškai pasisako prieš vyrų krizių centrų veiksmingumą ir tikina, kad su artimoje aplinkoje smurtaujančiaisiais lietuviais reikėtų tvarkytis griežčiau.

„Tai yra chroniškas nusikaltimas, tai yra piktnaudžiavimas jėga, galia ir kontrole. Kai mes padarome jį vargšeliu (siunčiame į centrus keisti elgesio – DELFI), tai mes atleidžiam jam visas nuodėmes. Jis vargšelis pasiklausys paskaitėlių 15 kartų, nors jis penkiolika metų prievartavo, žalojo karjeras, mašinas užstatydavo, kad į darbą moteris neišvažiuotų.

Visa tai pasibaigia šnipštu, nes parėjus namo kas buvo, tas ir bus. Pas mus yra nebaudžiamumo nuostata ir visi šitie vyrų krizių centrai yra sugalvoti kaip imitacija, nes valstybė nenori jų bausti ir nebaudžia. Pas mus smurtas yra toleruojamas ir todėl mes turime tiek pakartotinių kreipimųsi“, – piktinasi L. H. Vasiliauskienė.

Moterų namų vadovė pasakoja, kad pagal pasaulinius tyrimus tik vienas žmogus iš šimto pasiekia programos rezultatus ir pasikeičia. Ji teigia, kad smurtas artimoje aplinkoje yra toleruojamas, nes už tokį patį nusikaltimą parke ar kur nors kitur asmuo gauna penkerius metus bausmės, o jeigu smurtauja namuose, tai jį pasiunčia į elgesio keitimo programą ir duoda tik nesunkias laisvės atėmimo bausmes.

Moteris sako, kad vyrų elgesio keitimo programoms didžiuliai pinigai yra skiriami veltui. Pirmiausiai, anot jos, Lietuvoje reikėtų užtikrinti kokybišką pagalbą smurto aukoms. Ji sako, kad kai kurios moterys pagalbos laukia ir po porą mėnesių. Šiuo metu, teigia L. H. Vasiliauskienė, vienos aukos pagalbai skiriama 12 eurų per metus.

Matosi tik 40 proc. smurto atvejų

Pašnekovės tikina, kad vyraujantis stereotipas, jog dažniausiai smurtaujama žemesniame socialiniame sluoksnyje yra mitas, esą finansiškai sveikesnės ir labiau išsilavinusios šeimos smurto problemas tiesiog geriau nuslepia. Anot jų, tai patvirtina Jasaičių šeimos ir kitų žinomų žmonių atvejai.

„Atvejai, kuriuos gauname iš policijos, yra tik ledkalnio viršūnė. Tų garsių ponių įvykiai rodo, kad pradeda neapsikęsti ir aukštesnio luomo žmonės, ir kalba atvirai. Pas juos smurtas toks uždaresnis, atsargesnis, kad kas nesužinotų: smurtauja vakare ir yra žymiai sunkiau iš šono tai pamatyti, nes jie užsideda krakmolytus marškinukus.

Mes turėjome vicemerą, kuris smurtavo daug metų, ir kai jo žmona atėjo pasiskųsti, aš pasikviečiau žurnalistę, nes viešumas yra svarbus. Atvažiuodavo policija ir nieko jam nedarydavo. Tokių šeimų moterims sunkiau prisipažinti, nes jų gyvenimas geresnis – kiek pajėgia, tiek kenčia, nes bijo viską prarasti, o kita neturi darbo. Tai, ką mes matome, yra tik 40 proc., o visa kita yra užmaskuota“, – smurtaujančio Marijampolės mero Rimo Vitkaus ir jo žmonos skyrybas prisimena A. Blauzdžiūnienė ir prognozuoja, kad ateityje bus girdėti vis daugiau ir daugiau smurto atvejų.

Vis dėlto moteris sako, kad Lietuvoje kol kas dar ne visi supranta, kad egzistuoja ne tik fizinis, bet ir sunkiau atpažįstamas emocinis smurtas.

„Mes važinėjame ir organizuojame tokius prevencinius seminarus po kaimiškas vietoves ir bendruomenes, turime padarę klausimyną. Vienas iš klausimų yra, ar žinote, ką reiškia psichologinis, ekonominis ir seksualinis smurtas, tai dauguma nežino ir nesupranta. Jiems viskas yra normalu ir jie nesupranta, kaip gali būti, kad vyras moterį prievartauja, juk taip turi būti – moteriai tiesiog taip priklauso“, – apie vyraujantį lietuvių požiūrį pasakoja A. Blauzdžiūnienė.

Anot jos, smurtaujantis vyras galvoja, kad jeigu moteris su juo kartu gyvena, tai moters pareiga būti prievartaujamai, pravardžiuojamai ir keiksnojamai. „Jam atrodo, kad ji kaip kempinė turi viską sugerti, nepykti, atleisti arba pro ausis praleisti. Tie, kurie būna priteisti teismo, nenori pripažinti savo kaltės, sako, kad moteris pati prišnekėjo nesąmonių, nesupranta, kas čia blogo, nes visą gyvenimą jai taip sakė ir su ja šitaip elgėsi, o ta iškvietė policiją!“ – apie smurtaujančiųjų požiūrį pasakoja centro vadovė.

Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija