Kai Lietuvą dėl koronaviruso sukaustė karantinas, gyventojai netruko pastebėti jo neigiamas pasekmes. Viena jų – paūmėjęs pyktis, kurio rodikliai gerokai kilstelėjo emocinio klimato apklausoje. Kaip savyje atpažinti pyktį, konstruktyviai jį iškrauti ir kas yra pasyvi agresija? Į šiuos klausimus atsako psichologas Edvardas Šidlauskas.

Pykstama dėl neteisybės

Anot E. Šidlausko, emocijos yra senesnė žmonių mąstymo forma, savotiškos smegenys, o pyktis – patarėjas, kuris padeda žmogui suprasti, kas jam tinka, o kas – ne. Štai sukilęs pyktis gali signalizuoti, kad pyktį jaučiančiojo netenkina kitas asmuo ar susiklosčiusios aplinkybės.

„Pyktis dažnai yra reakcija į neteisybę. Įpykęs žmogus mano, kad yra ne taip, kaip turi būti, kad pažeidžiami jo interesai ir poreikiai. Pyktis kyla nuo minties, kad kažkas yra neteisinga, kad tai kelia pavojų“, – pykčio atsiradimo priežastis apibūdina pašnekovas.

Nors yra įprasta pyktį sieti su karštakošiškais veiksmais, visgi ne visi įpykę ima svaidyti lėkštes. Kaip teigia psichologas, yra tokių žmonių, kurie jaučia taip vadinamą pasyvią agresiją.

„Žmogus mato pykčio priežastį, tačiau nieko nedaro – tarsi sugedusi plokštelė sukasi viduje ir akumuliuoja tą neigiamą kartėlį. Pyktis – kaip liepsna, ji gali žmogų deginti, griauti iš vidaus“, – paaiškina pašnekovas. Jis priduria, kad dažnai dėl visko pykstantys žmonės, kitų dar vadinami cholerikais, dažnai kenčia, netgi miršta, nuo širdies ligų.

Asociatyvi nuotr.
© Shutterstock
Asociatyvi nuotr.

Kaip teigia pašnekovas, pyktis nėra banalus – dažnai tai yra reakcija į bejėgiškumo jausmą, į tai, kad žmogus kažko negali.

Įpykus siūlo nesiimti jokių veiksmų

Nesvarbu, kas išprovokavo pyktį: kitas žmogus, susiklosčiusi situacija ar pats įpykęs asmuo, pyktį visgi reikėtų sutramdyti. Paklaustas apie pykčio suvaldymo būdus, psichologas E. Šidlauskas paneigia plačiai paplitusią nuomonę, kad geriausia pykčio atsikratymo forma – kriaušės boksavimas ar politikų keikimas komentaruose. Specialistas patikina, kad minėti veiksmai yra neefektyvūs ir skatina dar didesnį pyktį.

Psichologas pateikia kelis patarimus, padėsiančius sutramdyti pyktį.

„Pirmiausia reikėtų mokytis spręsti tokias situacijas, kuriose žmogus jaučia pyktį. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus netenkina darbas, reikėtų ieškoti kitų variantų, – pataria E. Šidlauskas. – Antra, yra svarbu išmokti ramiai priimti pyktį, o jam užvaldžius nesiimti skubotų veiksmų. Daugumai vyrų nutinka taip, kad kai supykus plūstelėja adrenalinas, jiems atrodo, kad reikia veikti, tačiau tai nėra tiesa.“

Pašnekovas priduria, kad geriausia strategija – supykus nieko nedaryti. Kiekviena ramiai praleista minutė, aiškina specialistas, lygi mažesniam pykčiui, blaivesniam mąstymui, lengvesniam problemų sprendimui.

Dar vienas būdas, padėsiantis kovoti su pykčiu, – tai atlaidumas. Specialisto teigimu, žmonės ar aplinkybės, kurios erzina, – kaip gyvenimo pipirai, kurie gali kažko išmokyti.

Nereikėtų leisti pykčiui vadovauti

Įniršęs žmogus iš aplinkos dažnai sulaukia raginimų nusiraminti, nepykti, tačiau tai ne tik sunkiai įgyvendinamas patarimas, bet ir nesveikas pačiam pykstančiajam. Kaip patikina psichologas, pyktis yra normalus jausmas, tik reikia mokėti su juo sugyventi.

„Žmogus turi teisę pykti, niekur nereikia pykčio nugrūsti ar paslėpti. Pyktis yra normalus jausmas – juk būtų keista, jei žmogus abejingai stebėtų, kaip jį apvagia“, – samprotauja psichologas.

Specialistas priduria, kad pykčio nereikia nei nustumti, nei leisti jam vadovauti.

„Jeigu žmogus supyksta, jis neturi išsyk kitam žmogui pasakyti, ką apie jį mano, bet tai taip pat nereiškia, kad reikia per prievartą šypsotis. Mylėdamas save ir gerbdamas kitą, jis turėtų atsiprašyti, pasakyti, kad šiuo metu jam reikia atsikvėpti, pasiūlyti padaryti pertraukėlę“, – pataria pašnekovas.


www.DELFI.lt
4