Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Žmogaus studijų centro atlikti Lietuvos organizacijų tyrimai rodo, kad aukštą ir labai aukštą pervargimo lygį patiria 37 proc. darbuotojų. Įdomu tai, kad pervargimo lygis labai skiriasi tarp organizacijų: kai kuriais atvejais pasiekiamas net 81 proc.

Psichoterapeutė Brigita Kalickaitė laidoje „Delfi Rytas“ sakė, kad tokie skaičiai – nėra vien karantino pasekmė. Anot jos, sausio, vasario ir kovo mėnesiais Lietuvoje visada būdavo daugiau žmonių, besiskundžiančių perdegimu. Tai gali lemti ir darbo krūviai bei tempai, tiek ir oras, mat lietuviai išsiilgsta ir saulės.

„Tačiau, be abejo, šiemet tenka girdėti, kad apie perdegimą kabama daugiau ir intensyviau. Ir daugelis būtent mini, kad yra labai daug darbo nuotoliniu būdu, kas irgi sekina. O daugelis žmonių pamini, kad yra didelė problema suderinti darbą ir namus vienoje vietoje, kai tenka dirbti iš namų, mokyti vaikus, prižiūrėti mažus vaikus, rūpintis pagyvenusiai tėvais ir panašiai“, – sakė pašnekovė.

Sindromas, po kurio atsistatyti gali prireikti net ir penkerių metų: Lietuvos darbuotojų būklė – ties pavojinga riba
© Reuters / Scanpix

Kada tik nuovargis, o kada – perdegimas?

B. Kalickaitė teigė, kad ne visada stresas ar nuovargis gali reikši, kad jums pasireiškė pervargimo sindromas. Pasak jos, svarbu suprasti, kad nuovargis ir stresas yra natūrali mūsų būsena, natūrali mūsų reakciją į įtampą, pasikeitimus.

Vis dėlto, sunerimti reikėtų, kai stresas, nuolatinė įtampa, nuovargis neapleidžia apie du mėnesius, nors, kaip sakė psichoterapeutė, tai nėra visiems universaliai pritaikomas laikotarpis.

„Pažįstu žmonių, kurie dirba daugelį metų ir miega mažai, ir jaučiasi tikrai puikiai. O yra žmonių, kurie dirba pusę dienos ir paskui kitą pusę dienos ilsisi, nes jiems yra per sunku. Tad labai svarbu kreipti dėmesį į savo sveikatą, žiūrėti, kaip aš jaučiuosi“, – sakė ji.

B. Kalickaitė išskyrė tris punktus, į ką reikia atkreipti dėmesį, norint suprasti, ar negresia perdegimas. Pirmas jų – emocinė būsena. Verta pastebėti, kaip yra jaučiamasi ryte, vos atsikėlus.

„Jei jaučiuosi pavargęs, neišsimiegojęs, jei viduje nėra nuotaikos, gal depresyvi nuotaika, reikėtų atkreipti dėmesį, kiek laiko tai trunka. Kiek laiko ta mano emocinė būsena tokia laikosi jau nuo pat ryto“, – kalbėjo psichoterapeutė.

Depresija / Megan te Boekhorst nuotr.
© Unsplash
Depresija / Megan te Boekhorst nuotr.

Antras punktas – fiziniai pojūčiai. Kaip tikino pašnekovė, į juos būtina atkreipti dėmesį, nes kai kada žmonės net nepastebi, jog jau kurį laiką juos kamuoja tam tikri skausmai.

„Labai dažnai žmonėms skauda galvą, o jie net nepastebi to. Nes taip gerai išmokstam slėpti savo galvos skausmą, atsijungti nuo savo kūno, kad nei galvos skausmo, nei kaklo skausmų, nei nugaros skausmų mes visiškai nepajaučiam. O, pasirodo, jau skauda mėnesį ar du.“

Trečias punktas, kurį pažymėjo B. Kalickaitė, – tai elgesio pasikeitimai, susidomėjimo bet kokia veikla praradimas. Pasak jos, reikia susirūpinti, jei staiga įdomu tampa tik darbas, nebesinori susitikti ar susiskambinti su draugais, išeiti pasivaikščioti, nebedžiugina seniau džiuginusi veikla. Taip pat verta atkreipti dėmesį, jei dominti pradeda tik darbo reikalai.

Pasak pašnekovės, elgesio pasikeitimus gali pastebėti ir pašaliniai žmonės, kolegos, kurie turėtų paskatinti pailsėti, atsipūsti.

Vienos priežasties nėra

Kaip laidoje kalbėjo B. Kalickaitė, priežasčių, kodėl žmonės daug dirba ir patiria pervargimą yra labai daug, ir tai nėra tik tai, kad žmogus negali susitvarkyti su darbo krūviu arba turi kokių nors asmeninių problemų.

„Viena iš priežasčių gali būti tai, kad pasaulyje yra visko dabar per daug, ir labai sunku atsirinkti, kas yra svarbiausia ir ką aš turiu šiandien atlikti. Informacijos gausa, darbų gausa – ir žmonės yra pasimetę“, – sakė ji.

Sindromas, po kurio atsistatyti gali prireikti net ir penkerių metų: Lietuvos darbuotojų būklė – ties pavojinga riba
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Tam, kad būtų lengviau išvengti pasimetimo, psichoterapeutė patarė mokytis ne tik ilsėtis, bet ir planuoti savo dieną, pasidomėti, kaip susiplanuoti dienotvarkę, kad pervargimo būtų galima išvengti.

Vis dėlto, laiko planavimas – ne vienintelė priežastis, kodėl kartais žmonės daug dirba, o tada – pervargsta. Kaltos gali būti ir psichologinės problemos.

„Kartais žmonės dirba labai daug iš nerimo, kartais dėl to, kad bėga nuo problemų šeimoje, kartai tai būna žema savivertė“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji neatmetė, kad didelė atsakomybė darbe, dideli krūviai, kuriais nėra galimybės pasidalinti su kolegomis, taip pat gali turėti įtakos perdegimo išsivystymui.

Iššūkis organizacijoms

Nors šiais laikais vis dar yra įmonių bei jų vadovų, kurie tiki, jog kuo daugiau darbuotojas dirba, tuo geriau organizacijai, B. Kalickaitė įsitikinusi, kad džiaugtis ilgai tokiu darbuotoju nepavyks. Pasak jos, toks komandos narys gali dirbti metus, du ar tris, bet galiausiai neišvengiamai iš tos darbovietės išeis.

Kaip pasakojo pašnekovė, kai kurie vadovai vis dar laikosi principo, kad „nuvarytą arklį nušauna“, tačiau, jos nuomone, tai – neteisingas požiūris.

„Turint omenyje, kad gerų darbuotojų ir specialistų pasaulyje mažėja, jų sunkiau surasti, tai geriau su jais dirbti, auginti, ugdyti ir atkreipti dėmesį, kad jie nepervargtų“, – kalbėjo psichoterapeutė.

Ji taip pat pastebi ir tai, kad vis daugiau darboviečių ima rūpintis savo darbuotojų psichologine sveikata, jų poilsiu. Kai kurios įmonės mažina darbo valandų skaičių, trumpina darbo savaitę. Pasak jos, keturių darbo dienų savaitė šalyse, kuriose tai jau išmėginta, puikiai pasiteisina.

Sindromas, po kurio atsistatyti gali prireikti net ir penkerių metų: Lietuvos darbuotojų būklė – ties pavojinga riba
© DELFI / Orestas Gurevičius

Vis dėlto, jei organizacija dar nepasiruošusi tokioms didelėms permainoms, B. Kalickaitė turi kitą patarimą, kaip pasirūpinti savo darbuotojais. Anot jos, norint nustatyti, ar kolegai negresia perdegimas, svarbiausia – paprastas ir nuoširdus rūpestis, o tam nekliudo ir tai, jog susitikti gyvai nebūtinai įmanoma.

„Svarbiausia paskambinti savo kolegoms, su kuriais tiesiogiai dirbu, ir pasiklausti, kaip tu jautiesi, kaip tau sekasi dirbti pandemijos metu. Ar pakankamai pajudi, ar ne per daug susitikimų, ką būtų galima daryti, norint pakeisti tavo darbotvarkę?“ – sakė ji ir pastebėjo, kad psichologinis raštingumas visuomenėje auga, tad ir padėti kolegai yra lengviau.

Tuo metu pačiam darbuotojui, pajautus, kad darosi per sunku, psichoterapeutė pataria kreiptis į vadovus, tačiau ne su nusiskundimais, jog tenka per daug darbo, bet su konkrečiu sąrašu, kada, kokius darbus, kiek valandų dirbote. Anot jos, faktai čia svarbiau nei emocijos.

Svarbiausia – neatidėti poilsio

Dažna klaida, kurią daro nuvargę darbuotojai, pasak B. Kalickaitės yra poilsio atidėliojimas. Jos teigimu, klaidinga yra sakyti, kad pailsėti bus galima per atostogas rugpjūtį, nors dabar dar tik balandis.

„Iki to laiko galima peržengti tą raudoną liniją, kai jau yra per vėlu. Perdegimas tikrai nėra paprastas nuovargis. Teko matyti žmones, kurie po perdegimo sindromo negalėjo atsistatyti po 2,3, ar 5 metus, o kai kurių imuninė sistema iki šiol blogai funkcionuoja“, – sakė ji.

Sindromas, po kurio atsistatyti gali prireikti net ir penkerių metų: Lietuvos darbuotojų būklė – ties pavojinga riba
© DELFI / Tomas Vinickas

Pašnekovė patarė ieškoti to, ką būtų galima padaryti dar tą pačią savaitę. Tai gali būti bet kokia veikla, kuri padeda nusiraminti – muzikos klausymas, maisto gaminimas, bendravimas, daržo sodinimas.

Ji taip pat rekomenduoja organizacijoms, kad kiekvienas darbuotojas pasidarytų sąrašą ir pasidalintų su kitais dalykais, kurie padeda nusiraminti dabar, o ne per atostogas. Būtent tos pasirūpinimas savimi gali padėti išgyventi iki atostogų ir išvengti perdegimo sindromo.


www.DELFI.lt
13