Beprotiška partnerių kaita ir, atrodytų, jokių seksualinių stabdžių. Tai – nebūtinai moralės normų neturėjimas. Itin laisvą seksualinį gyvenimą gyvenantis žmogus gali paprasčiausiai sirgti.

Organizacija „American Society of Addiction Medicine“ priklausomybę nuo sekso įvardija kaip smegenų sutrikimą. Ji smegenims suteikia atlyginimo ir motyvacijos jausmus.

Gydytojas, seksoterapeutas, psichoterapeutas Vitalijus Žukas patvirtina: priklausomybė nuo sekso – liga kaip ir visos kitos.

„Dauguma žmonių turi priklausomybes. Yra labiau įprastos, pavyzdžiui, arbatai, kavai, saldumynams. Domintis giliau – kompiuteriniams žaidimams, apsipirkinėjimui, netgi religijai. Tarp dažniau pasitaikančių priklausomybių – alkoholis, narkotikai, lošimai. Priklausomybė nuo sekso tiesiog mažiau žinoma, itin slepiama.

Bet tai – ligos visuose tarptautiniuose sąrašuose. Smegenyse vyksta labai ryškūs biocheminiai pakitimai. Vienų priklausomybių atveju ryškesni, kitų – mažesni. Seksualinės priklausomybės pakitimai, kaip ir alkoholio bei narkotikų – ryškesni. Kadangi tai yra ligos, jos reikalauja gydymo.

Priklausomybės esmė: impulsų kontrolės sutrikimas. Nesugebėjimas kontroliuoti savo seksualinės elgsenos modelių. Įkyrios mintys dažniausiai pereina ir į veiksmus, o pažengusiose priklausomybės stadijose vyksta ryškūs asmenybiniai pakitimai. Ši problema labai ryškėja, tačiau žmonės yra itin linkę ją maskuoti.

Ji pradėta vertinti kaip priklausomybė maždaug nuo 1980 metų. Ilgą laiką buvo manoma, kad šį sutrikimą turintys žmonės – tai paleistuviai, don žuanai, kazanovos, pasileidėlės, prostitutės. Buvo manoma, kad tai – tik pasirinkimas, kurį gali kontroliuoti. Bet dabar neuromokslai išskyrė tai kaip sutrikimą“, – paaiškino medikas.

Vitalijus Žukas
© DELFI montažas
Vitalijus Žukas

Statistika nurodo, kad 5-10 proc. žmonių priklausomų nuo sekso, bet realūs skaičiai, kaip teigia psichoterapeutas, yra žymiai didesni.

„Atsirado kibernetiniai kostiumai, sekso robotai – kalbantys, jie gali pasakyti iki 30 sakinių. 2010 metais pasaulyje buvo 25 mln. pornografijos svetainių. Kasdien jų sukuriama 200 naujų. Tai dėl ko jos kuriamos? Yra tiek vartotojų. Čia – didžiausia seksualinių priklausomybių niša. Tad oficiali statistika yra niekis, palyginti su šiais realiais skaičiais“, – teigė V. Žukas.

Trys priklausomybės grupės

Išskiriamos trys priklausomybės nuo sekso rūšys. Pirma grupė – manoma, pati didžiausia. Jai, mediko teigimu, priskiriama įkyri masturbacija, kibernetinis seksas, santykiai su prostitutėmis, telefoninis seksas, svingerių ir striptizo klubai, dažnas pornografinių vaizdų žiūrėjimas, nuolatinis partnerio ar partnerės apgaudinėjimas.

„Iš jų dažniausiai pasireiškia priklausomybė nuo pornografinių vaizdų. Taip pat yra nemažai keičiančių, apgaudinėjančių partnerius žmonių. Rečiau pasitaiko kiti reiškiniai. Įkyri masturbacija labai paplitusi, bet į gydytojus paprastai ją patiriantys žmonės nesikreipia.

Antra grupė: vojarizmas, exhibicionizmas. Amerikiečių mokslininkai priskiria juos prie priklausomybių.

Trečia grupė: seksualinė vergovė, smurtas, žaginimas, vaikų pornografija. Tai – jau baudžiamasis kodeksas, tačiau medicinoje šie dalykai taip pat priskiriami ligoms“, – paaiškino V. Žukas.

Taip pat, atkreipė dėmesį jis, priklausomybė gali išsivystyti meilei bei romantiniams jausmams. Tuo atveju mechanizmai labai panašūs, kaip ir veikiantys pirmojoje grupėje.

Tikros šeimų istorijos

Priklausomo nuo sekso vyro nuolatinis poreikis santykiauti su žmona praktiškai dingsta – V. Žukas paaiškino, kad viskas vyksta „užklasinėje veikloje“. Žmona pajunta, kad vyras su ja tik kaip mechaninis robotas, pasidaro bejausmis. O jis tuo tarpu save realizuoja kitur.

„Tai griauna visus žmogaus ryšius. Socialinius, darbinius, šeimoje, gadina ir santykius su vaikais. Darbe žmogų kankina įkyrios mintys, kurias nori kuo greičiau realizuoti. Tai taip trukdo, kad žmogus negali susikaupti darbui.

Vienas klientas važiavo mašina, pamatė jaunas, dailias paneles ir iškart kilo žiaurus geismas. Jis ėmė važiuoti greta, kalbinti jas. Susijaudinimas didžiulis, įtampa auga.

Užtenka menko impulso, kad jis paleistų sudėtingą mechanizmą. Smegenyse yra apie 300 medžiagų, lemiančių mūsų elgesį, emocijas, jausmus. Susijaudinus išsiskiria dopaminas – fabrikas pradeda dirbti, o tada priklausomam žmogui reikia būtinai tą realizuoti.

Mechanizmą gali paleisti ir mintys. Pradedi galvoti, fantazuoti, susijaudini, dopaminas jau skiriasi. O tada kažkokiu būdu imi veikti.

Kitam žmogui, su kuriuo, beje, darbo rezultatai labai geri, buvo toks atstitikimas. Sėkmingas žmogus, žmona, vaikai. Jis užsuko į greitų pažinčių portalą. Kur vienas kitą „palaikini“ ir viskas – susitinki seksui.

Jis buvo kažko nusiminęs, pabandė tą programėlę, patiko, antrą, trečią kartus patiko. Viskas, žiūri, kai to nedaro – jau kažko trūksta. Jo smegenyse viskas jau pasijungę į tą veiklą. Kas savaitę po nuotykį. O grįžus namo – savigrauža, depresija, savęs kaltinimas. Žmona viską mato. Dabar, gydymui esant sėkmingam, nuklydimai ir „nuotykiai“ liovėsi.

Moterys tą priklausomybę patiria mažiau, bet, žinoma, tai irgi būna. Vienas iš atvejų vėlgi – sėkminga moteris, įmonės vadovė, seksas su vyru irgi lyg geras, tik retas orgazmas, bet atrodytų, kad viskas jos gyvenime gerai.

Tačiau jai visą laiką reikdavo pasitvirtinti iš šono, kad yra geidžiama. Šalia vyro turėjo 3-4 vyrus. Vieną savaitę su kitu, kitą – su kitu. Ji taip ir sakydavo: gaunu dopamino, jaučiuosi geidžiama rinkoj. Tada ir darbas geriau sekdavosi, ir šeimoj laimingesnė būdavo. O realiai buvo priklausoma nuo santykių už šeimos ribų, siekiant sustiprinti pažeidžiamą savivertę“, – pasakojo psichoterapeutas.

Pagalbos būdų – ne vienas

Medikas sutiko, kad dauguma gėdijasi pripažinti savo problemą, o kai kurie apskritai neigia ją turintys.

„Be abejo, žmonės gėdijasi. Kreipiasi vos ne tada, kai jau gauna ultimatumus iš antrųjų pusių: skiriamės arba eini gydytis. Pirmiausia, jie visi neigia savo problemą arba ieško kitų paaiškinimų. Nureikšmina, neva, čia nieko blogo, aš tik paįvairinu savo gyvenimą.

Retas atvejis, kad žmogus kreiptųsi pats. Dažniausiai žmogus kreipiasi tada, kai jam pradeda trukdyti dienos veiklai, net darbui“, – sakė V. Žukas.

Gydymo būdų yra keli. Tai – ir individuali, ir grupinė psichoterapija, taip pat gydymas medikamentais.

„Gydant sprendžiamos gilios psichologinės problemos. Priklausomybėmis bėgama nuo įvairių sunkumų. Siekiama sumažinti stresą, įveikti emocinę vienatvę, baimę užmegzti artimus ryšius.

Pavyzdžiui, jei tėtis ar mama mane paliko, aš galiu jausti baimę užmegzti artimus ryšius. Tada mezgu paviršinius. Menka savivertė, vaikystės traumos, smurtaujantys tėvai, seksas ir smurtas šeimoje, psichologinis smurtas. Oralinis etapas – sėkmingai ar ne, jis praeinamas, tas bazinis pasitikėjimas, kuriamas per pirmus gyvenimo metus.

Esmė: kūdikis per pirmus dvejus metus turi būti optimaliai nuraminamas, gauti pieną, būti imamas ant rankų, verkiant – turi būti raminamas. Šį etapą retai kas sėkmingai praeina. Po trijų mėnesių motina išeina į darbą? Vietoje jos – nepažįstamas žmogus, auklė. Dauguma problemų ir ateina iš to pirmojo etapo.

Padeda psichoterapija: individuali ar grupinė. Yra grupių, kur dirbama panašiai kaip „Minesotos“ programoje – Kaune, žinau, yra bent dvi grupės. Taip pat – antidepresantai.

Tai – nuolatinis darbas su savimi. Pavyzdžiui, sekso priklausomybė gydantis gali pasikeisti priklausomybe sportui ar kita sveikesne. Galima gyventi kokybišką gyvenimą“, – patikino psichoterapeutas.

Nors dažnai apie priklausomą nuo sekso vyrą moterys ryžtasi viešai pripažinti tik su juo išsiskyrusios, medikas paaiškino, kad skyrybos – toli gražu ne būtina tokių santykių baigtis. Jei tik žmogus yra pakankamai motyvuotas gydytis, šeimą gali pavykti išsaugoti.

„Jei moterys protingos ir supranta, kad tai – liga, skyrybos nebūtinai įvyksta. Žmogus kreipiasi, gydosi, sustoja nuklydimai į kairę. Reikia paskatinti žmogų gydytis. Tačiau ir pats žmogus turi būti motyvuotas. Jeigu žmogus neturi motyvacijos, o tik ateina „užsidėti pliusiuką“ prieš žmoną, tada niekas nepadės.

O jeigu žmogus pradeda gydytis ir jo rezultatai sėkmingi, šeima gali gyvuoti toliau. Aišku, tos patirtys palieka pėdsaką. Reikia laiko pradėti pasitikėti. Laikas – antrai pusei iš dalies geriausias gydytojas“, – sakė V. Žukas.


www.DELFI.lt
43