Rinkis gyvenimą

Lietuvoje ne vienerius metus fiksuojamas didelis savižudybių skaičius, aukšti alkoholio vartojimo rodikliai. Rimtų pasekmių palieka ir smurtas artimoje aplinkoje. DELFI žurnalistai projekte ne tik analizuoja susidariusią situaciją, bet ir kviečia lietuvius neužsimerkti susidūrus su šiomis socialinėmis problemomis.

Tarp jų 10 metų buvusi kaunietė Ana (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – red. past.) pasakojo, ko prireikė, kad ji galiausiai mestų rūkyti.

„Aš dažnai sirgdavau, dažnai paprastas peršalimas baigdavosi ilgiausiais kosėjimais ir antibiotikais. Bet tai buvo nesvarbu – nors visi sakė, kad čia susiję, aš nesiejau kosulių ir rūkymo.

Kitas trūkumas – vyras retai mane apkabindavo. Jis pats nerūkantis, tad nuo manęs jam smarkiai smirdėjo. Kol neišsivalydavau dantų, nė nebučiuodavo. Bet ir tai manęs neskatino mesti – tik burbėjau, kad vyras kimba be reikalo.

Nekreipiau dėmesio ir į išlaidas, nes jos buvo savaiminės – jaučiausi kaip pirkdama tualetinį pieną ar pildamasi degalus, kai net neskaičiuoji kaip kažko papildomo. Bet ilgainiui rūkymas pasidarė problema dėl kitko.

Pirmiausia, man nebepatiko jausmas. Rūkiau vis po daugiau – nebe pusę, nebe pusantro, o net du pakelius per dieną. Rūkyti nebebuvo malonu – tai tiesiog buvo būtinybė. Jaučiausi negalinti mesti, bet pirmą kartą gyvenime – ir nebenorinti tęsti.

Taip sutapo, kad panašiu laiku ėmiau tirtis ir gydytis besirandančias širdies problemas. Po antro ar trečio susitikimo gydytojas pasakė trumpai ir paprastai: „Aš galiu stengtis, verstis per galvą ir skirti vienus vaistus po kitų – niekas iš esmės nesikeis, kol rūkysite.“

Kai pirmą kartą atsidūriau akistatoje su realiomis pasekmėmis savo sveikatai, priėmiau tai visai kitaip. Tada kreipiausi pagalbos ir pirmą sykį iš tikrųjų norėjau mesti. Dabar nerūkau jau antrus metus ir to visai nepasiilgstu“, – pasakojo Ana.

Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, priklausomybių specialistas Pavel Osipov paaiškino, kad rūkymas – tokia pati priklausomybė kaip kitos.

Jo teigimu, priklausomybė tabakui turi visus priklausomybės sindromo bruožus: psichoaktyviosios medžiagos (šiuo atveju nikotino) vartojimas tampa reguliarus ir kompulsyvus, tęsiasi nepaisant žalingų pasekmių, o bandymai jį nutraukti arba sumažinti dozes yra nesėkmingi ir sukelia abstinencijos simptomus.

„Pirmi atvejai, kai asmuo kreipiasi pagalbos, labai panašūs su kitomis priklausomybėmis. Iš pradžių žmogus būna vidinės kovos būsenoje: jis iki galo nėra apsisprendęs, ar tikrai reikia liautis vartojus tam tikrą medžiagą. Kai kurie surūko neva paskutinę cigaretę prieš konsultaciją. Kiti daug metų slepiasi nuo savo tėvų ar vaikų, kad rūko – visi žino, bet yra vieša paslaptis.

Ši priklausomybė iš dalies taip pat progresuojanti. Vystosi tolerancija, būna reikalingos vis didesnės dozės. Aišku, yra ta vadinama plato riba – kai ją pasiekia, pavyzdžiui, du pakelius per dieną, daugiau tai nekyla. Bet iki tos maksimalios ribos pasiekimo yra nuolatos didinama dozė“, – sakė specialistas.
Asociatyvioji nuotr.

Pagalbos būdų – daugiau nei vienas

Priklausomybių specialisto teigimu, puiku, jei pavyksta mesti rūkyti pačiam, visgi tokių atvejų – mažuma.

„Skaityti gerai. Pats žinau atvejų, kai žmonėms garsioji metimo rūkyti knyga padėjo mesti. Bet iš esmės esu skeptiškai nusiteikęs savigydos atžvilgiu. Manau, žmogui reikalinga profesionali pagalba. Lengviau su specialistu, o efektyvumas – kelis kartus didesnis.

Dažnai bandomas būdas „mesti pačiam“ statistiškai yra mažiausiai efektyvus – apie 90 proc. bandžiusių sugrįžta prie rūkymo jau po 1 metų. 2016 m. atliktas JAV ir Kanadoje tyrimas parodė, kad keli procentai rūkančiųjų, kuriems pavyksta nutraukti tabako vartojimą be jokios pagalbos, vidutiniškai tokio rezultato pasiekia tik po 30 bandymo.

Kas nėra keista – visiems gerai žinomas teiginys „aš galiu mesti rūkyti pats“ iš anksto turi savyje dvi prieštaraujančios tezes: iš vienos pusės kalba eina apie kontrolės praradimą arba susilpnėjimą, kadangi „metimas“ numato, kad žalingo įpročio tiesiog natūraliai sustabdyti jau nebegalima ir reikalingos papildomos pastangos.

O iš kitos pusės pabrėžiamas kontrolės išsaugojimas, nes „aš galiu pats“. Toks vidinis pasipriešinimas ir kova yra nuolatiniai priklausomybės sindromo kaimynai ir dažnai sąlygoja nesėkmingus bandymus pasveikti. Galbūt racionaliau į tai pažvelgti kaip į bandymą pasirūpinti savo sveikata, o ne į galios varžybas neaišku su kuo.

Dažniausiai naudojamos ir efektyviausios priemonės yra pakaitinė nikotino terapija (pleistrai, kramtomos gumos, purškikliai) ir specialūs medikamentai, mažinantys potraukį nikotinui (pvz., vareniklinas). Taip pat yra efektyvi kognityvinė-elgesio terapija, ypač taikant kartu su medikamentiniu gydymu.

Taip pat egzistuoja ir anoniminės rūkančiųjų grupės, tačiau Lietuvoje jos dar nėra labai populiarios, ypač palyginus su JAV ar kitomis Europos šalimis.

Teisingai parinkti gydymo planą galima su specialisto pagalba: tam galima kreiptis į šeimos gydytoją, psichiatrą arba į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, kur nuo šių metų teikiamos ir specialios paslaugos metantiems rūkyti“, – išdėstė P. Osipov.

Saugus rūkymas?

Kas yra vadinamasis saugus rūkymas ir ar toks apskritai yra – dažnas klausimas. Panašu, kad bet koks saugumas šia tema – mitas.

„Aiškios ribos, kur baigiasi rekreacinis rūkymas („prie kompanijos“) ir prasideda priklausomybė – nėra, tam dažnai reikia pereiti keletą tarpinių etapų.

Dažniausiai naudojami klausimynai ir testai (pvz., Fagerstromo), kuriuose siūloma atkreipti dėmesį į tai, kiek žmogus vidutiniškai surūko per dieną, per kiek laiko nubudus ryte surūkoma pirmą cigaretę ir ar sunku ilgai išbūti vietoje, kur rūkyti draudžiama.

Tačiau tai – daugiau kiekybiniai pokyčiai, o pagrindinis bet kokios priklausomybės kriterijus išlieka vienas: ar vartojimas padaro žalą. Žalą plačiąja prasmę – sveikatai, finansams, santykiams, darbingumui ir taip toliau.

Ir šiuo atžvilgiu rūkantysis, žinantis, kad jo partneriui nepatinka cigarečių smarvė, kokybiškai niekuo nesiskiria nuo žmogaus, kuris sirgdamas plaučių uždegimų pabėgo iš ligoninės, kad nusipirktų cigarečių. Abu atvejai ignoruoja rūkymo pasekmes ir nekeičia savo elgesio.

Taip pat svarbu pabrėžti vieną dažnai užmirštamą faktą: saugaus rūkymo neegzistuoja, taip pat, kaip neegzistuoja saugaus asbesto uostymas. Bet kokios formos (e-cigaretės, IQS, pypkės) ir kiekio (kad ir viena cigaretė per savaitę) nikotino vartojimas kenkia sveikatai ir žymiai
didina tam tikrų ligų riziką, pvz., plaučių ar gerklų vėžio. Kalbėti galima apie žalos laipsnį, bet ne apie saugumą“, – sakė P. Osipov.

Apie žalos laipsnį ir kaip nėra galimybės žinoti, kur ta vadinamoji rūkymo riba, patvirtino ir LSMU ligoninės Kauno klinikų Pulmonologijos klinikos gydytojas pulmonologas prof. dr. Kęstutis Malakauskas. Jau nuo pirmos cigaretės gali išsivystyti ilgalaikė priklausomybė.

„Pasakyme, kad kažkiek laiko gali rūkyti be baisių pasekmių, yra tam tikros racijos, nes taip, yra reikalingas tam tikras rūkymo laikas, kad rūkymas paveiktų žmogų. Rūkymo trukmė, o ne intensyvumas daugiau reiškia plaučių vėžiui. Po nedaug, bet ilgai rūkančiam žmogui rizika susirgti didesnė nei trumpą laikotarpį rūkančiam intensyviai. Taigi, teoriškai galėtų būti „saugus“ periodas.

Problema ta, kad nežinome, koks kiekvieno asmens laikotarpis, po kurio išsivystys liga. Kadangi nėra jokio diagnostinio metodo, skirto nustatyti tam laikui, negalime sau leisti rūkyti „va, kelis metus, kol saugu“.

Taip, faktas, kad daugiausia problemų būna tiems, kurie rūko 10 ar daugiau metų. Bet geriau nė nepradėti, nes pradėjęs tu nežinai, po kiek laiko pavyks liautis. O metęs rūkyti netampi kaip nerūkantis – išlieka padidėjusi rizika susirgti plaučių vėžiu. Ji mažėja kasmet, kai nerūkai, tačiau organizmas vis tiek nebėra toks, koks buvo“, – perspėjo profesorius.

Ligos, kuriomis suserga rūkantieji, juos ir paskatina kreiptis pagalbos.

„Matome daug rūkančių pacientų, kurie turi nemažai kvėpavimo organų sistemos patologijų. Matome tiesioginius, akivaizdžius įrodymus, kad rūkymas yra realus veiksnys plaučių ligų išsivystymui.

Dažnai rekomenduojame mesti rūkyti, kadangi su tuo susijusi visa krūva patologijų. Plaučių vėžys, lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra tiesiogiai susijusios su rūkymu. Pirmiausia nustačius šias diagnozes rekomenduojame mesti rūkyti.

Įrodyta, kad rūkantys dažniau serga kvėpavimo takų infekcijomis, dažniau serga plaučių uždegimu, netgi tuberkulioze. Šių ligų pats rūkymas nesukelia, bet sudaro sąlygas lengviau šioms ligoms išsivystyti“, – pasakojo K. Malakauskas.

Metimas palaipsniui – mitas

Seniau iš priklausomybių specialistų buvo galima išgirsti rekomendaciją nemesti kelių dalykų vienu metu, pavyzdžiui, stengiantis sveikti nuo priklausomybės alkoholiui, neatsisakyti dar ir rūkalų. Tačiau P. Osipov teigė, kad tai – pasenęs požiūris.

„Aišku, kiekvienas atvejis sprendžiamas individualiai, bet tendencija atsisakyti kelių priklausomybių yra. Vis dėlto tvarkymasis su priklausomybėmis paeiliui irgi turi savo trūkumų: alkoholį su rūkymu kartais naudinga spręsti kartu, nes jiems pritaikomi medikamentai yra gana efektyvūs ir saugūs. Yra tyrimų, demonstruojančių, kad blaivybės besilaikantys asmenys pradeda rūkyti dar daugiau nei geriant, po keletą pakelių per parą. Kaip tai veikia jo sveikatą?

Anksčiau iš tikrųjų buvo manoma, kad geriau gydyti priklausomybes paeiliui, o ne vienu metu.

Tačiau šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad tai gali turėti atvirkštinį efektą: žmonės, kurie lyg laikosi blaivybės, pradeda rūkyti dažniau, jų malonumo centras yra nuolat perstimuliuotas
nikotino, o elgesio modeliai taip ir išlieka pririšti prie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Šiuo metu prieinami būdai, leidžiantys saugiai ir komfortiškai atsisakyti alkoholio ir cigarečių
vienu metu“, – sakė specialistas.

O kaip dėl metimo palaipsniui? Dar vienas populiarus mitas, kad negalima mesti iš karto – neva, plaučiams ir organizmui bus šokas. Plačiau apie jį atsakė profesorius K. Malakauskas.

„Tuos mitus gali skelbti tie, kurie meta nesėkmingai. Tai – tarsi pasiteisinimas, kodėl negali mesti rūkyti. Rekomenduojama mesti staigiai, iš karto. Aišku, yra metodikos, leidžiančios mesti palaipsniui, tačiau viskas priklauso nuo asmens nuostatų.

Vienokius įsitikinimus žmogus turi, kai yra sveikas, kitokius – kai serga nepiktybine liga, dar kitokius – susirgęs onkologine plaučių liga. Jei pacientas supranta, kad jo sveikatos problemos yra sukeltos rūkymo, jei pasitiki savo gydytoju, jis dažniausiai pats nori mesti iš karto.

Yra pleistrų, gumos, netgi medikamentų, padedančių mesti rūkyti. Tačiau nėra nė vienos priemonės, kuri padėtų žmogui, nenorinčiam mesti. Dažnai žmogus tiesiog iki galo netiki, kiek tai kenksminga. Jis mano laimėjęs loterijos bilietą, kurį turėdamas tiesiog nesusirgs. Bet suserga. O tada jau paprastai meta rūkyti gana lengvai – motyvacija, susirgus onkologine liga, yra didžiulė“, – teigė K. Malakauskas.