Po tragedijos pagalbos prireikė ir pačiai motinai, kuriai pasireiškė lygiai tokie patys simptomai, kaip mirusiam sūnui. Kadangi ir Kauno, ir Vilniaus medikai nesugebėjo nustatyti berniukui ligos, kilo įtarimų, kad jis nuo pat pradžių niekuo nesirgo, o po jo mirties motina formalinu pradėjo nuodyti save – taip tikėjosi gauti aplinkinių dėmesio bei užuojautos. Toks keistas elgesys – nieko nuostabaus žinant, kad ir Miunhauzeno, ir įgaliotojo Miunhauzeno sindromams būdingas dėmesio siekimas ir užuojautos bei pagalbos ieškojimas pasitelkiant tariamas ligas.
Neretam kyla klausimas, ar sergantieji supranta, ką jie daro, o gal save ar kitą žaloja nesąmoningai? Simptomų sukėlimas sau yra sąmoningas elgesys, tačiau tai vienintelis šį sindromą turinčio asmens žinomas būdas, kaip bendrauti su aplinka. Priešingai negu simuliacijos atveju, kai pacientai siekia visuotinai suprantamos antrinės naudos, pavyzdžiui, finansinės kompensacijos, socialinio būsto, nedarbingumo pratęsimo. Šiuo atveju tokio elgesio priežastys yra pasąmoninės, pacientai siekia mažiau apčiuopiamos naudos – užuojautos iš aplinkinių ir ligoninės personalo, artimųjų bei draugų dėmesio, nori pabėgti nuo gyvenimo keliamų reikalavimų arba įtemptos situacijos namuose, tikisi aplinkinių pagalbos.
Medikams sudėtinga diagnozuoti
Šie sutrikimai – itin reti. Miunhauzeno sindromo paplitimas bendrojo profilio ligoninėse – 1%, įgaliotojo Miunhauzeno sindromo - 2,8/100000 vaikų iki 1m. amžiaus grupėje ir 0,5/100000 vaikų nuo 1 iki 16m. amžiaus grupėje.
Tad medikams jį nustatyti nėra paprasta. Kaip DELFI sakė gydytoja psichiatrė Kornelija Olsevičienė, „tikėtina, kad realybėje šie skaičiai yra kur kas didesni, nes pati sindromų diagnostika sudėtinga, medikai dažnai mato ir įtaria, bet dėl įvairių priežasčių negali patvirtinti. Lietuvoje konkrečios statistikos nėra, bet tai – ne retesnis sutrikimas negu kitose šalyse“. Savo praktikoje pašnekovė turėjo vos vieną atvejį.
Tiek vieno, tiek kito sindromo atveju pacientai neigia savo kaltę, taip elgėsi ir dėl kūdikio nužudymo teisiama mama, kuriai nustatyti ir Miunhauzeno, ir įgaliotojo Miunhauzeno sindromai. Teismas pripažino, jog moteris veikė netiesiogine tyčia ir, nors nesiekė nužudyti vaiko, sąmoningai jam kenkė net ir matydama neigiamas pasekmes sveikatai.
Gydytoja psichiatrė pasakojo, jog medikams įtariant šį sutrikimą patariama vengti tiesioginės konfrontacijos su pacientu, nebent sukeliami simptomai kenkia jo gyvybei. Yra keli būdai, kuriais patariama pranešti ligoniui, kad jo gydytojai žino, ką šis darantis, ir nori tik padėti, tačiau dažnu atveju tokios technikos neveikia, o pacientas supyksta ir savanoriškai išeina iš ligoninės, nepaisydamas patarimų to nedaryti.
„Svarbu atskirti, kad įgaliotojo Miunhauzeno sindromas – tai ne atskira psichiatrinė diagnozė, o smurto prieš vaiką arba kitą priklausomą asmenį rūšis, šiuo atveju konfrontacija būtina, reikia pranešti Vaiko teisių apsaugai arba kitoms atitinkamoms tarnyboms. Nors šis sindromas dažnesnis tarp moterų (93 proc.), nustatyta, kad 7 proc. atvejų vaikui simptomų sukėlė vyrai. Skriaudėjais taip pat gali būti globėjai, įtėviai, patėviai ir pamotės, auklės, giminaičiai ir medicinos personalas“, – sakė psichiatrė.
Aukomis renkasi silpniausius
Tyrimų duomenimis, įgaliotąjį Miunhauzeną turinčio žmogaus aukomis dažniausiai tampa mažametis vaikas, tačiau rizikos grupei priklauso visų amžiaus grupių pažeidžiami asmenys. „Žinoma atvejų, kai nukentėjusiais tapo senyvo amžiaus žmonės, protiškai atsilikę suaugę individai arba gyvūnai. Svarbu suvokti, kad tai turi būti pažeidžiamos grupės, nuo skriaudėjo priklausomas asmuo. Šalia gyvenantys savarankiški žmonės šiuo atveju yra saugūs ir jiems pavojaus nekyla“, –sakė K. Olsevičienė.
Pašnekovės teigimu, norint suprasti įgaliotojo Miunhauzeno sindromą turinčių motinų elgesį, reikėtų žinoti, kas yra projekcinė identifikacija. Esant stresinėms gyvenimo aplinkybėms motina regresuoja į infantilią stadiją – jos patiriami neapykantos jausmai suvokiami kaip nepriimtini ir pavojingi, todėl ji juos priskiria prieštaringus jausmus keliančiam vaikui ir patiria kaip nukreiptus į save – vaikas suvokiamas kaip pavojus. Ligoninės aplinka palengvina patiriamą „depresiją“ ir sustiprina savivertę. Kad ir kaip žiauriai skambėtų, vaikas šiuo atveju naudojamas kaip nuasmenintas objektas („tai“) trokštamam santykiui pasiekti.
Nesugebėjimas suvokti savo jausmų ir poreikių lemia tai, kad vaiko jausmai ir poreikiai taip pat lieka nesuvokti. Natūralūs vaiko poreikiai sukelia ne rūpestį, o nerimą ir pyktį. Žmonėms su nesaugaus tipo asmenybės prieraišumu taip pat būdinga empatijos stoka, kuri teoriškai yra siejama su polinkiu į žiaurumą. Šiems žmonėms būdingos vaikystėje patirtos traumos, sunkios jų pačių ar artimųjų ligos, emocinis aplaidumas, tačiau įgalioto Miunhauzeno sindromui pasireikšti dažnesnė vaikystėje išgyventa fizinė ir seksualinė prievarta.
Nuo švelnumo iki agresijos – vienas žingsnis
Sunkiai sergant nuodijamam vaikui, moteris intensyviai lankėsi televizijos laidose, rinko pinigus sūnui gydyti nuo esą nenustatomų, paslaptingų bei išgalvotų ligų, verkė prieš kameras. Būtent taip ji sulaukė gailesčio, ko ir siekia šio sindromo aukos. Psichiatrės teigimu, tokiems asmenims „ligonio vaidmuo“ susijęs su užuojauta, dėmesiu, paskatinimu ir susižavėjimu. Jie taip pat yra patyrę, kad liga leidžia išvengti tam tikrų pareigų ir atsakomybės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tokio tipo elgesys visada yra pagalbos šauksmas, mat žmonės, rinkdamiesi ligą, kaip gyvenimo būdą, savo kančioje bando rasti prasmę ir desperatiškai mėgina susikalbėti su aplinkiniais.
Norėdami gauti dėmesio ir dėl to save žalojantys asmenys dažnu atveju sunkiai sirgo vaikystėje arba matė sunkų ligonį bei jo gaunamą dėmesį. Ligoninė šiems pacientams tampa nusiraminimo vieta, saugia aplinka, kurioje siekiama, bet kartu ir vengiama dėmesio. Sergančius žmones dažnas užjaučia ir besąlygiškai jais rūpinasi, nes įprastai sąmoningai ligos nesirenkama ir nenusprendžiama susirgti, taip gaunamas norimas dėmesys. Iš kitos pusės, sau ligas sukeliantys pacientai baiminasi, jog bus atskleista jų piktadarystė ir vietoje dėmesio jie sulauks pasmerkimo, todėl ir vengia artumo.
Dažniausiai šie ligoniai turi itin gerų medicinos žinių, cituoja diagnozes lyg iš vadovėlių arba patys dirba medicinos srityje. Turintys įgaliotąjį sindromą žino, kas sukėlė kokius simptomus, tad dažniausiai išlieka ramūs, nors ligonio būklė itin prasta. Įgaliotojo Miunhauzeno sindromą turinčios motinos būna dviejų tipų – perdėtai meilios ir rūpestingos arba aršiai konfrontuojančios su medikais, reikalaujančios įvairių tyrimų.
Tiesa, pasak K. Olsevičienės, pasitaiko ir šių dviejų tipų mišinys: „Didžioji dalis įgaliotojo Miunhauzeno sindromą turinčių motinų atrodo draugiškos, dėmesingos, pastabios, įsitraukusios į savo vaiko priežiūrą, kitų dažniausiai apibūdinamos kaip „tobulos motinos“, jomis žavisi kitų vaikų tėvai ir medicinos personalas. Jos jaukiai jaučiasi ligoninėje, nors vaiko būklė sunki, yra emociškai stiprios ir ramios, guodžia gydytojus, neša jiems dovanas, net ir po išrašymo lanko kitus vaikus. Kita dalis motinų yra reiklios, agresyvios, grasinančios ir bauginančios. Jos dažniausiai grasina išsirašyti, jei nebus patenkinti jų keliami reikalavimai ir skiriami tyrimai arba gydymas. Kartais pasitaiko šių dviejų charakterio tipų inversija, kai, atrodytų, maloni, šilta motina, atsisakius vykdyti jos keliamus reikalavimus, tampa priešiška, grasina kreiptis į įvairias teisėsaugos institucijas.“
Kaip artimiesiems atpažinti sutrikimą?
Nors abu šie sutrikimai sunkiai diagnozuojami net medikų, dėmesingi artimieji gali atpažinti Miunhauzeno bei įgaliotojo Miunhauzeno simptomus. Svarbu stebėti žmogaus elgesį iš ilgalaikės perspektyvos ir atkreipti dėmesį į besikartojančius modelius. Dažniausiai kasdieniame gyvenime Miunhauzeno sindromą turintys žmonės elgiasi, atrodytų, nelogiškai ir, kalbant apie ligas, renkasi sudėtingesnius būdus, kurie ne pagreitina, o atitolina sveikimą.
„Chroniškam Miunhauzeno sindromui būdingas antisocialus elgesys, patologinis melavimas, sutrikusi socialinė adaptacija, gydymasis skirtingose ligoninėse, dažnas gyvenamosios vietos ir darboviečių keitimas. Tokie žmonės gerai išmano medicinos sistemą ir dažniausiai kreipiasi į gydymo įstaigą naktimis arba per šventes, kai dėl didelio darbo krūvio arba nepatyrusio medicinos personalo sumažėja tikimybė, kad bus atskleisti melagingai jų išsakomi simptomai. Simptomai dažniausiai būna dramatiški, pacientai reikalauja invazinių diagnostinių procedūrų ar gydymo, jiems būdingas medicinos terminų žinojimas. Kitai daliai Miunhauzeno sindromą turinčių pacientų nebūdingas patologinis melavimas ir kreipimasis į skirtingas gydymo įstaigas. Jie dažniausiai gydosi toje pačioje arba kitoje regioninėje ligoninėje ir tampa gerai žinomi medikų bendruomenėje. Šie pacientai turi stabilias darbovietes (dažnai – medicininėje srityje) ir yra socialiai adaptuoti.
Paciento simptomai paūmėja, kai yra stebimas, jie neatitinka objektyvių radinių, būdingi neįprasti ir pavieniai simptomai, nesudarantys klinikinės diagnozės, pateikta asmens sveikatos istorija neatitinka objektyvios medicininės dokumentacijos, skirtingi stebėtojai pateikia skirtingus duomenis arba pacientas atsisako, kad būtų apklausiami jo šeimos nariai, simptomai ir ligos prognozė neatitinka asmens patiriamo distreso lygio, nesutampa medicininės dokumentacijos įrašai, pateikiami melagingi psichosocialiniai duomenys.
Įgaliotojo Miunhauzeno sindromas: gyvenimas sukasi aplink vaiko „ligą“, normalūs tyrimų rezultatai nesuteikia nusiraminimo arba stebima itin rami reakcija, kai vaikas yra sunkios būklės, invazinių tyrimų ar procedūrų siekimas, pernelyg familiarus elgesys su medicinos personalu, mėgavimasis buvimu „dėmesio centre“, susidomėjimas medicina arba kvalifikacija šioje srityje, tiksli būsenos pablogėjimų ir atkryčių prognozė, kiti šeimos vaikai sirgo nepaaiškinama liga arba staigiai mirė neaiškiomis aplinkybėmis, jautrumas daugumai aplinkos veiksmų ir medikamentų, vaiko būsena negerėja nepaisant adekvataus gydymo arba pasireiškia atipiški šalutiniai reiškiniai ir alergijos, pasyvus vaiko tėvo dalyvavimas gydymo procese, vaiko ligos simptomai pasireiškia esant įtariamam skriaudėjui, vaiko skriaudėjas teigia, kad jis pats arba šeimos narys serga reta liga, arba jam yra nustatyti somatizaciniai sutrikimai“, – skirtumus tarp šių dviejų sindromų įvardijo psichiatrė K. Olsevičienė.
Kaip elgtis artimoje aplinkoje pastebėjus sergantį Miunhauzeno ar įgaliotojo Miunhauzeno sindromu, atsako gydytojas psichiatras Aringas Vagonis.
– Kur kreiptis, jei atrodo, kad artimasis turi Miunhauzeno ar įgaliotojo Miunhauzeno sindromą?
– Abiem atvejais tai yra gilūs ir sudėtingai gydomi sutrikimai, be jų, dažnai žmonės serga asmenybės sutrikimais, depresiniu sutrikimu ar piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis.
Abiem atvejais tai yra psichiatrinis sutrikimas, problema ta, jog žmogus tiesiogiai dėl šio sutrikimo niekada nesikreips į psichiatrą, o, jei bus vežamas per prievartą, suges santykiai su artimaisiais. Manau, reikėtų kreiptis į patikimą specialistą – psichiatrą ar psichoterapeutą (galbūt ir kitų sričių specialistą), kuris galėtų patikslinti sutrikimo specifiką ir padėtų jums kūrybiškai spręsti artimojo problemą. Įgaliotojo Miunhauzeno sindromo atveju papildomai reikėtų kreiptis ir į vaikų teisių specialistus, jog prireikus galėtų būti užkirstas kelias vaiko sveikatos žalojimui arba net išgelbėta gyvybė.
– Kokie pavojai gresia tuo sergančiam?
– Pirmuoju atveju žmogui gresia taip ir klajoti per ligonines, skirtinguose miestuose tęsti tyrimų ir operacinio gydymo procedūras bei šitaip nesąmoningai save žaloti. Vis dėlto literatūroje yra nemažai aprašytų mirties atvejų. Turint įgaliotąjį Miunhauzeno sindromą yra reali grėsmė vaiko, t. y. aukos, sveikatai ir gyvybei. Nors sergantysis dažniausiai būna mama (ar kitas globėjas), nukenčia vaikas.
– Kaip pačiam atpažinti, jog turi šį sindromą?
– Labai abejoju, ar tokia misija – įmanoma. Jeigu kalba eina apie nesąmoningą „žinią“, tai kaip tu gali atpažinti tai, ko „nėra“? Manau, daugiausia, kas įmanoma, – įžvelgti, kad gal nelabai gerai save žaloti arba sargdinti savo vaiką.
– Koks gydymas taikomas sergant šiuo sindromu?
– Kadangi sergantieji patenka pas šeimos gydytojus, terapeutus, chirurgus, o ne pas psichiatrus ar psichoterapeutus, ko gero, taikomas gydymas yra nespecifinis – operacinis, vaistais arba tiesiog pasakoma, jog reikėtų kreiptis į psichiatrą. Šios lėtinės ligos atveju įmanoma padėti tik bendradarbiaujant – gydytojui kuriant bendradarbiaujantį ryšį su pacientu ir įtraukiant kitus specialistus bei artimuosius. Į gydymą turėtų būti įtraukti bent keli iš šių specialistų: psichiatras, psichoterapeutas, šeimos gydytojas, terapeutas, socialinis darbuotojas. Jeigu pavyksta užmegzti ilgalaikį ryšį psichiatrui ar psichoterapeutui, tuomet galima tikėtis rezultatų. Specifinių medikamentų šiuo metu neturime ir, ko gero, ilgai neturėsime.
– Kaip bendrauti su tokiu žmogumi?
– Nemanau, kad reikėtų bendrauti kaip nors specializuotai; kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, jūs galite manyti kitaip nei sergantysis ir galbūt pasidalyti savo nuomone, jog dėl prastos nuotaikos, „psichologinių išgyvenimų“, „sunkių ligų“ kartais labiau padeda psichoterapeutai. Jeigu supratote, jog yra žalojamas vaikas, tai negali būti toleruojama, toks elgesys jau yra galimas nusikaltimas ir tai turi būti sustabdyta, tam žodžių gali ir nepakakti.
– Ką daryti, jei pakliuvai į spąstus ir tokiu sindromu sergantis žmogus pavertė tave savo „pacientu“?
– Didžioji dalis aukų yra kūdikiai. Bet jeigu vaikai jaučia, jog su jais tėvai (globėjai) elgiasi neteisingai, juos verčia ligoniais, specialiai susargdina, o galbūt net žaloja. tai reikėtų aptarti su patikimu suaugusiuoju, pvz., mokyklos psichologu ar mokytoju. Patikimi suaugusieji (kartais ir giminės, močiutės, tetos) gali padėti atskirti, koks tėvų (globėjų) elgesys yra daugmaž normalus, o koks – negalimas. Iškilus pavojui visuomet gali padėti vaikų teisių specialistai arba policija. Kur kreiptis ar ką daryti, daugeliu atvejų informacijos gali suteikti specializuotos institucijos ar, pavyzdžiui, „Vaikų linija“.
Suaugusieji aukos turėtų kreiptis į psichologus, psichoterapeutus ar krizių centrus, kitas įstaigas, kur specialistai galėtų padėti nubrėžti ribas ir apsiginti nuo artimojo, jeigu vis dar esate nuo jo priklausomas.