Valstybinės ligonių kasos duomenimis, psichologų konsultacijų poliklinikose skaičius kasmet auga. 2014-ais metais jis siekė beveik 21-ą tūkstantį, o 2016-ais išaugo iki daugiau nei 65-ių tūkstančių. Kaip teigia Valstybinės ligonių kasos Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus patarėja Žydrūnė Baigienė, matoma, kad į psichologus kreipėsi 43 proc. daugiau žmonių. Ž Baigienė teigia, kad besikreipiančių į psichiatrus skaičius yra mažesnis, nes ši specialybė visuomenėje dar yra stigmatizuojama.
Tačiau D. Pūras įžvelgia ir kitų priežasčių, kodėl tautiečiai nėra linkę kreiptis nemokamos psichinės sveikatos pagalbos. Esą nors viskas ir yra gražiai aprašyta ant popieriaus – psichinės sveikatos sistema neveikia. Vienas iš to pavyzdžių, anot D. Pūro, paciento konfidencialumo nebuvimas.
Profesorius, atsakydamas į DELFI TV Gyvai žiūrovo užduotą klausimą apie psichiatrų įrašus, kurie gali pakenkti pacientams ateityje įsidarbinti ar kilti karjeros laiptais tam tikrose sferose, sako, kad tai opi problema ir lietuvių pacientų konfidencialiumas yra pažeidžiamas. „Aš negaliu duoti garantijų pacientams ar vaikų tėvams, kad kai jie kreipiasi į valdiškas įstaigas (psichiatrijos – DELFI), tai, liaudiškai šnekant, kada nors jiems neatsirūgs“, – apie tai, kad kai kurios įstaigos gali gauti konfidencialius pacientų duomenis kalba psichiatras.
Siekdami apsaugoti pacientus nuo galimų nemalonumų ateityje, teigia D. Pūras, psichiatrai kartais užrašo lengvesnę diagnozę. „Yra atvejų, kai advokatai ar medikai sirgdami depresija nesikreipia į specialistus, nes žino, kad gali netekti darbo. Yra įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, kur yra ilgi F grupės (psichikos – DELFI) sutrikimų sąrašai, kurie nurodo, kad negali dirbti tokio ar anokio darbo, jei diagnozuotas toks sutrikimas. Kodėl? Tai nieko bendro neturi su mokslu, žiniomis ir šiuolaikiniu požiūriu“, – piktinosi profesorius.
D. Pūras sako, kad užsienio šalyse tokia praktika nėra taikoma, tuo tarpu privačias psichiatrijos praktikas teikiantys specialistai save reklamuoja būtent nurodydami, kad jų paslaugos išlieka konfidencialios.
Neegzistuojanti gydymo grandis
Ž. Baigienė teigia, kad kiekvienas gyventojas yra prirašytas prie tam tikro pirminio psichosveikatos centro. Esą kaip kiekvienas turime šeimos gydytoją, taip turime ir pirminės pagalbos psichiatrą, į kurį galime kreiptis. Žmonės, teigia pašnekovė, gali patys pasirinkti psichinės sveikatos gydymo centrą arba gali būti „prirašomi“ prie jiems pagal adresą priklausančio centro. Norintiems išsiaiškinti, į kurį psichinės sveikatos centrą reikia kreiptis, anot Ž. Baigienės, tereikia pasiteirauti gydymo paslaugas teikiančios įstaigos registratūroje.
Specialistė teigia, kad šiuose centruose yra dirbama komandomis ir pagalbą pacientui gali suteikti ne tik psichologas ar psichiatras, bet ir socialinis darbuotojas, ir slaugytojas. Taip pat centruose dirba vaikų psichiatrai.
Centruose dirbantys specialistai esą įvertina žmogaus būklę ir nukreipia pacientą arba pas psichiatrą, arba pas psichologą. Ž. Baigienė pabrėžia, kad visos centre suteikiamos paslaugos yra nemokamos, jei pacientas yra apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu. „Neribojami yra ir apsilankymų pas psichologą ar psichiatrą skaičiai. Jų yra tiek, kiek numato gydytojas ar psichologas“, – sako Ž. Baigienė. O prireikus skubios pagalbos esą galima kreiptis ir į ligoninės priimamąjį ar skambinti bendrosios pagalbos telefonu.
Tačiau psichiatrų ir psichologų, dirbančių valstybinėse institucijose, nėra daug. Naujausiais 2017 metų gruodžio mėnesio duomenimis, pirminiame lygmenyje dirba 327 psichiatrai, 337 psichologai ir 253 slaugytojai visoje Lietuvoje. Psichoterapeutų, teikiančių nemokamą pagalbą, Lietuvoje esą taip pat yra, tačiau nedaug. „Turime individualią psichoterapiją, grupinę psichoterapiją. Yra visa paslaugų sistema, gal tiekėjų nėra daug, bet sistema yra“, – sako Ž. Baigienė.
Psichoterapeutas, paaiškina D. Pūras, dažniausiai yra psichologas, kuris dar papildomai mokėsi ir pakėlė savo kvalifikaciją. Profesoriaus teigimu, psichoterapija yra efektyvus gydymo būdas prilyginamas vaistams. „Psichoterapija yra naudojama Lietuvoje, bet naudojama teigiant, kad jos neapsimoka teikti. Lietuvos psichoterapeutai yra gerai žinomi pasaulyje, moko ir kitų šalių psichoterapeutus“, – teigia D. Pūras. Pasak jo, psichoterapeutai Lietuvoje dirba privačiai, nes valstybinėse institucijose jų įkainiai yra labai maži.
Ir nors psichoterapija, D. Pūro teigimu, yra labiau vertinama nei vaistai, Lietuvoje pirminis gydymo būdas, anot jo, – medikamentinis. „Aš turiu įrodymų, kad vaikams ir paaugliams gydytojai išrašo psichotropinius vaistus, kada jiems jų nereikia. Vaistai reikalingi tik gydyti sunkias formas. O sunkių atvejų būna mažiau nei lengvų“, – teigia D. Pūras.
Vaistai, anot profesoriaus, yra išrašomi, nes Lietuvoje nėra lygio, kuriame pacientai būtų gydomi ne vaistais, o įvairiomis psichologinėmis intervencijomis. D. Pūras teigia, kad Lietuvoje egzistuoja tik pirminės pagalbos lygis arba stacionarinis – guldymas į ligoninę. „Nei pirminės pagalbos lygis, nei stacionarinis gydymas negali atlikti reikalingos funkcijos“, – įsitikinęs D. Pūras.
Jo teigimu, psichoterapinis lygis Lietuvoje egzistuoja tik gydantis privačiai. Tokia susidariusi situacija esą dar labiau didina socialinę atskirtį. „Tie, kurie gyvena gerai, gauna psichoterapiją, nes jie supranta, kad jos reikia ir jie gali už tai susimokėti. Tie, kurie neįperka ar nežino, kas ta psichoterapija, sako, kad jiems jos nereikia. Tačiau jiems labai reikia, bet jie to nesupranta. Gaunasi užburtas ratas, prasta pasiūla formuoja paklausos nebuvimą. Tada ciniška sistema gali sakyti, kad niekam nereikia psichoterapijos paslaugų. Juk jei žmonės neina prie Seimo reikalauti psichoterapijos paslaugų, tai vadinasi jų nereikia“, – kritikuoja profesorius.
Ignoruoja užsienio pavyzdžius
Lietuvos sveikatos politikos formuotojai, anot D. Pūro, užsimerkia ir ignoruoja geruosius užsienio pavyzdžius bei Lietuvos nepriklausomų ekspertų siūlymus investuoti į nemedikamentinį gydymą. „Prieš dešimt metų paaiškėjo, kad antidepresantai veikia ne taip aktyviai, kaip buvo paskelbusios vaistų firmos. Tai vieša paslaptis paskelbta visuose moksliniuose žurnaluose ir nėra jokia paslaptis. Lietuvoje apsimetama, kad tai nežinoma“, – kalba profesorius.
Dėl tokios pozicijos, įsitikinęs profesorius, Lietuva atrodo kaip visiškai necivilizuota valstybė.
„Paėmus užsienio standartus, mes juk nesakome lietuviams: „baikit jūs čia svaigti, kad kardiologija Lietuvoje būtų kaip Švedijoje ar Anglijoje“. Tik mes pasiūlom, pavyzdžiui, kokia pagalba turi būti tiekiama vaikams su autizmu, iškart išgirstam reakciją: „baikit jūs čia svajoti, čia Lietuva, kodėl jūs norit šitų prabangų“, – teigia D. Pūras.
Vartojant vaistus, anot D. Pūro, žmogaus padėtis negerėja, nes vaistais visų problemų išspręsti neįmanoma. Blogėjančią situaciją, tikina jis, gydytojai fiksuoja kaip progresuojančią ligą ir žmogus yra guldomas į ligoninę. „Tokiu būdu yra neefektyviai naudojamas 43-jų milijonų eurų stacionarinės grandies biudžetas, nes efektyvesnis gydymas būtų ambulatorinėje grandyje, kurios mes neturime“, – sako D. Pūras.
Kaip skaičiuoja profesorius, Lietuvoje vieno žmogaus psichika esą yra įvertinta nepilnais 5-iais eurais per metus. 100-to žmonių gydymui tenka 500-ų eurų finansavimas. Kas dešimtas žmogus, pasak D. Pūro, turi psichikos sveikatos problemų ir surenkamo biudžeto gydymui – neužtenka. „Ir mes tai skelbiam pergale. O centruose (pirminės psichikos sveikatos priežiūros centruose – DELFI) lankose nedidelė dalis žmonių, nes nemato prasmės“, – pastebi D. Pūras.
Pilną diskusiją galite pamatyti peržiūrėję DELFI TV Gyvai įrašą.