Straipsnių apie priklausomybės ligas vis daugėja. Gal būt net susidaro įspūdis, kad dažnas ja serga. O gal vis dar neišsiaiškinome, kas tai – ar žmogaus silpnumo apraiška, ar liga? Tad pamėginkime trumpai apžvelgti priklausomybės tyrimų istoriją ir šiuolaikinį požiūrį į ją bei galimybę padėti priklausomam žmogui.

Vis dar pasigirsta abejonių, ar priklausomybę galime laikyti liga. Ar vartojantį alkoholį, psichoaktyvias medžiagas, panirusį į azartinius lošimus asmenį laikyti sergančiu, ar tai valios trūkumas? Žvelgiant iš socialinės perspektyvos, dažnai atrodo, jog tai silpnybė, o ne liga. Veikiausiai todėl ir atsiduriame tragikomiškoje padėtyje, kai visuomenei turime įrodyti, jog tai liga, o priklausomam asmeniui įtikinamai išaiškinti ligos reiškimosi ir gyvenimo būdo priežastinį ryšį.

Tad grįžkime prie ištakų priklausomybės ligų tyrimų ir jų istorijos vingių. Ar šiandien jau galime tiksliai apibūdinti priklausomybės prigimtį, ar visa, ką žinome apie šį sindromą, vis dar tėra prielaidos?

Psichologas Liudas Vincentas Sinkevicius
© Asmeninins albumas
Psichologas Liudas Vincentas Sinkevicius

Pradžių pradžia

Psichoaktyvias medžiagas žmonės vartoja nuo seno. Tačiau esminis pokytis įvyko 19 a. pradžioje atradus morfiną. 1861 m. morfinas imtas naudoti JAV pilietiniame kare dalyvavusiems kareiviams gydyti. Deja, tokio gydymo pasekmės pasireiškė tuo, kad dalis kareivių vėliau kentėjo nuo morfino priklausomybės.

Dvidešimto amžiaus pradžioje gydytojai heroiną skirdavo netgi neramiems kūdikiams, moterims nuo menstruacijų skausmų ar nemigos kankinamiems žmonėms. Heroinas buvo pardavinėjamas be recepto vaistinėse, o laudaniumo (opioidas) galėjai rasti dažnos šeimos vaistinėlėje. Tačiau netruko išryškėti tokio vartojimo bėdos – besivystančios priklausomybės. Todėl 1914 m. JAV išleistas pirmasis narkotinių medžiagų prekybą bei vartojimą ribojantis įstatymas.

Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas pirmoje savo mokslinėje publikacijoje „Über Coca“ (liet. Ant Kokos) 1884 m. rašė, jog kokainas yra veiksminga priemonė alkoholio ir morfino priklausomybėms gydyti. Vėliau paaiškėjo, jog šis gydymo būdas ne tik nebuvo sėkmingas, bet ir sukelia skaudžias pasekmes. Froidas šį būdą taikė savo draugui – kokainu jį mėgino gydyti nuo morfino priklausomybės. Deja, gydymas ne tik nepadėjo, bet ir baigėsi draugo mirtimi.

 Sigmundas Freudas
© Shutterstock
Sigmundas Freudas

Šaltiniuose minima, jog Froidas pats dvylika metų vartojo kokainą, ir nėra tikslių duomenų, ar buvo nustojęs vartoti. Dr. Howard Markel daro prielaidą, kad stiprių asmeninių sukrėtimų išgyvenimas vis dėlto jam padėjo nustoti vartoti. Mat Z. Froidas iš esmės pakeitė gyvenimo būdą – griežta dienotvarkė, dideli darbo krūviai. Jis keldavosi prieš septintą ryto ir iki išnaktų intensyviai dirbo: per dieną priimdavo ne mažiau kaip 12 pacientų, daug rašė, skaitė paskaitas.

Paties Froido nuostata priklausomybės atžvilgiu gana aiški: priklausomybė nėra išgydoma, ji gali būti tik pakeičiama kita priklausomybe. Toks požiūris yra išlikęs ir iki šių dienų, nes paaiškina dažną priklausomų asmenų atkrytį ar kitokį gyvenimo būdą. Sveikstantys priklausomi asmenys psichoaktyvių medžiagų vartojimą tiesiog pakeičia kitomis intensyviomis veiklomis. Tai gali būti pirkimas, valgymas, pasinėrimas į darbą, intensyvus sportavimas, savanorystė ir pan. Žinoma, tai kur kas geriau nei vartoti psichoaktyvias medžiagas. Bėda ta, kad priklausomi asmenys dažnai vis dėlto nesugeba visiškai išsivaduoti iš priklausomybės, ir jiems būtinas pakaitalas – vienokia ar kitokia intensyvi veikla, kuri stimuliuoja tuos pačius galvos smegenų centrus, kaip ir psichoaktyvios medžiagos.

Kitas garsus psichiatras Karlas Gustavas Jungas netiesiogiai inspiravo Anoniminių Alkoholikų brolijos atsiradimą. Jungas konsultavo alkoholiką bankininką, kuris po kelių mėnesių blaivybės ir, atrodytų, sėkmingo gydymo vėl pradėjo gerti. Tuomet Jungas, matydamas, kad taikomas gydymo būdas vis dėlto neveikia, pasiūlė jam įsijungti į religinės bendruomenės gyvenimą.

Carlas Gustavas Jungas
© Vida Press
Carlas Gustavas Jungas

Vėliau savo laiškuose Jungas rašė, jog blaivybę galima pasiekti per „aukštesnį proto išlavinimą, neapsiribojant vien racionalumu“, tai taip pat gali įvykti „malonei veikiant ar nuoširdžiai bendraujant su draugais“. Taigi Jungo paskatintas bankininkas kreipėsi į Oksfordo krikščionių grupelę, iš kurios veiklos ir radosi Anoniminių alkoholikų metodikos pagrindai. Pasak vieno iš AA metodikos kūrėjų Billo Wilsono, Oksfordo grupelėje didelis dėmesys buvo skiriamas savęs pažinimui, prisipažinimui, atsidavimo bei tarnavimo kitam ugdymui. 1939 m. pasirodė knyga „Anoniminiai Alkoholikai“, kurioje aprašyta dvylikos žingsnių programa. Lig šiol šia metodika bent iš dalies grindžiama daugelis priklausomų asmenų reabilitacijos programų.

„Narcos“ žaidimai

Paskui sekė priklausomybių tyrinėjimų sąstingio laikotarpis. Mokslas buvo apleistas. Įsivyravo vartojimas ir karas su vartojimu, kuris nekvestionuojamas truko iki 21 amžiaus pradžios.

Tai, kad priklausomybių tyrimai buvo apleisti, ir lėmė šiandienos vis dar iškreiptą požiūrį į šią ligą bei jos gydymo būdus.

1971 m. JAV prezidento Niksono pradėtame kare su narkotikų vartojimu ir platinimu iššvaistytos milžiniškos lėšos „medžiojant“ psichoaktyvių medžiagų platintojus. Imta griežtinti įstatymus. Tai lėmė, kad JAV lig šiolei pirmauja pasaulyje pagal įkalintų asmenų skaičių. Statistikos duomenys aiškiai rodo įkalintųjų didėjimo sąsają su pradžia prieš narkotikus paskelbto karo, kurio, deja, pralaimėjimą 2011 m. pirmieji pripažino Pasaulinė psichoaktyvių medžiagų politikos komisija (Global Commission on Drug Policy).

Švirkštai
© A.Stackevič nuotr.
Švirkštai

Akademinis nušvitimas

Taip baigėsi minėtas sąstingis ir JAV imta intensyviai tyrinėti priklausomybės ligas. Prasidėjo nauja era, ir, tikėtina, artimiausiais dešimtmečiais bus atrasti veiksmingi ir sąlygiškai greiti šios ligos gydymo būdai. Jau galime konstatuoti, kad neurologijos mokslas ne tik radikaliai pakeitė požiūrį į priklausomybės ligas, bet ir atveria naujas jų gydymo galimybes.

Prieš kelis dešimtmečius dr. Nora Volkow buvo viena iš pionierių, pradėjusių tyrinėti priklausomų asmenų galvos smegenis neuroskenavimo būdu. Tirdama psichoaktyvių medžiagų poveikį žmogaus smegenims, ji įrodė, kad priklausomybė yra galvos smegenų liga, kuri pasižymi ne tik funkciniais, bet ir struktūriniais, ilgalaikiais galvos smegenų pakitimais.

Ši tyrinėjimų metodika pirmą kartą leido užčiuopti priklausomybės ligų prigimtį bei paaiškinti ja sergančio žmogaus elgesio ir mąstymo ypatumus susietai su konkrečių smegenų sričių funkcionavimu. Vėliau buvo nustatytos beveik visų pagrindinių psichoaktyvių medžiagų, įskaitant kokainą, heroiną, amfetaminą, nikotiną ir alkoholį, poveikio sritys galvos smegenų sistemoje.

Psichologas: pagrindiniai priklausomybės sindromo požymiai jau seniai yra pasikeitę
© DELFI / Domantas Pipas

Jau yra apibrėžti pagrindiniai galvos smegenų sistemos vadinamos „atlygio sistema“ komponentai ir tai, kaip jie daro įtaką smegenų sritims, atsakingoms už motyvaciją bei emocijas. Taip pat daug sužinota apie neurobiologinius procesus smegenų sistemoje, kur veikia neuromediatoriai dopaminas ir noradrenalinas, ir kurios turi didžiulę įtaką priklausomybės sindromo formavimuisi. Tyrimai parodė, jog smegenys yra plastiškos, t.y. jos geba atsistatyti – tiek funkcinė smegenų veikla, tiek jų struktūra, tačiau tam reikia laiko arba gydymo intervecijų.

Moksliniai tyrimai rodo, jog po 6 mėnesių jau ima atsistatyti pažeista smegenų sistema, tačiau tikrai ne visada rezultatai tokie geri. Dr. Nora Volkow teigia, jog smegenų atsistatymas priklauso nuo asmens amžiaus, vartojimo stažo, vartotų medžiagų, jų maišymo ir kitų faktorių.

Taigi mokslininkai įvairiais būdais mėgina įgalinti arba pagreitinti smegenų atsistatymo procesus. Tačiau, pasirodo, didžiulis kliuvinys priklausomybės ligų neurologijoje yra žmogaus atmintis. Tai yra vartojimo keliamų pojūčių atsiminimai su visomis smulkmenomis: aplinkos kvapai, patirti skoniais, matyti vaizdai ar vaizdiniai, girdėti garsai ir kt. Visa įsirėžia į atmintį ir tampa dirgikliu, kuris blaivybės laikotarpiu gali sukelti troškimą vėl visa patirti. O tai būtų tiesus kelias į atkrytį. Bet ir šioje srityje pasistūmėta į priekį: vilčių teikia vienas naujausių Kembridžo elgesio ir klinikinių neuromokslų instituto tyrimas, kuriuo ieškoma galimybių, kaip selektyviai išformuoti dirgiklius ir tokiu būdu sutrikdyti priklausomybės ciklą.

Demencija
© Shutterstock
Demencija

Vis dėlto lengva nebus...

Neurologijos atradimai stulbina, tačiau neskubėkime džiaugtis, nes tai tik viena ligos reiškimosi sritis, kurių priklausomybė apima bent tris. Liga yra sudėtinga, nes apima kelias asmens gyvenimo sritis, t.y. biologinę, apie kurią čia kalbėjome, psichologinę bei socialinę.

Manoma, jog gydymas, orientuotas tik į vieną iš jų, mažiau efektyvus, arba, kitaip sakant, neišvengiamai vedantis prie atkryčio. Netgi atsistačius smegenų sistemos veiklai ir žmogui vėl gebant kontroliuoti savo elgesį, niekur nedingsta ankstesnės mintys, išgyvenimai, malonios ir nemalonios emocijos, savaime neatsiranda gebėjimai priimtinu būdu spręsti iškylančias problemas, savaime nepakinta ir dažnai netinkama socialinė aplinka.

Priklausomybės sindromas (liga) yra pasekmė, todėl netgi ją suvaldžius tenka ieškoti priežastinio ryšio su gretutiniais sutrikimais, patirtomis traumomis ir kitais žalingais veiksniais, kurie lėmė vartojimo atsiradimą. Todėl būtina nustatyti gretutinius psichikos sutrikimus ar jų išreikštus bruožus ir juos gydyti. Sunku visa įveikti be individualios psichoterapijos. Tik taikydami visą kompleksą priemonių galime tikėtis ilgalaikės remisijos.

Būtina ir psichologo pagalba priklausomo asmens šeimos nariams – kopriklausomiems asmenims. Šeimos nariai per ilgus metus įpranta gyventi toksiškame santykyje, o santykių modelio keitimas yra sudėtingas procesas, ir be specialistų pagalbos pokyčiai sunkiai įmanomi.

Socialinių darbuotojų vaidmuo gydant priklausomybės ligas taip pat labai svarbus. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip žmogui pradėti gyventi naujai, grįžus po reabilitacijos į tą pačią aplinką, kurioje gyveno vartodamas, neturint įgūdžių deramai pasirūpinti savimi, – susirasti darbą, taupyti pinigus, susidaryti dienotvarkę, ir dar antstoliui spaudžiant mokėti susikaupusias skolas. Todėl būtina keisti socialinę aplinką, ir čia geriausias pagalbininkas – socialinis darbuotojas.

Priklausomybė nuo narkotikų
© Shutterstock
Priklausomybė nuo narkotikų

Naujas požiūris

Senesniuose vadovėliuose dar galime aptikti priklausomybės ligų apibrėžimų, kuriuose pabrėžiama abstinencija ir tolerancija medžiagai, kitaip sakant – pripratimas prie vartojamų medžiagų. Šiandienos priklausomybės sindromo (ligos) apibrėžimas visiškai kitoks. Priklausomybė – tai elgesio sutrikimas.

Naujausi priklausomybės tyrimai atskleidė, kad priklausomybė yra chroniškas, progresuojantis elgesio sutrikimas, kurio esmė yra kompulsyvus medžiagų vartojimas nepaisant neigiamų pasekmių. Vienas iš priklausomybės analitikų Dr. Jeffrey DeVido pabrėžia, kad priklausomybė yra elgesio sutrikimas. Todėl, jo nuomone, neturėtume sakyti „priklausomas nuo alkoholio“, „priklausomas nuo psichoaktyvių medžiagų, ar piktnaudžiaujantis psichoaktyviomis medžiagomis“. Naujasis apibrėžimas atskleidžia ligos esmę: tai medžiagų vartojimo sutrikimas (angl. Substance Use Disorder). Todėl, pasak dr. J. DeVido, 2013 m. išleistame naujame JAV ligų klasifikacijos vadove (DSM-5) abstinencija ir tolerancija (fiziologiniai požymiai) jau nėra pagrindiniai požymiai diagnozuojant priklausomybės sindromą. Didžiausias dėmesys diagnostikoje yra kreipiamas į elgesį.

Taigi matome, jog tyrimų išvados patikimai atskleidžia, kad priklausomybė, arba medžiagų vartojimo sutrikimas, susijęs su galvos smegenų funkciniais ir struktūriniais pakitimais, dėl kurių asmuo kompulsyviai vartoja net tuomet, kai tai jam turi neigiamas pasekmes. Vilčių teikia faktas, kad jau esama veiksmingų, moksliniais tyrimais pagrįstų kompleksinių gydymo paslaugų, kurios jau yra prieinamos ir Lietuvoje.


www.DELFI.lt
10