Apie imuninės sistemos veiklą, jos funkcijas, tikrąjį minėtų produktų poveikį mūsų organizmui ir buvimo lauke naudą kalbėjome su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Chemijos ir bioinžinerijos katedros profesore, Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Imunologijos laboratorijos vedėja, biomedicinos mokslų daktare Vita Pašukoniene.
Česnakai ir imbieras atsparumo ligoms nedidina, bet gerų savybių turi
Kaip teigia biomedicinos mokslų daktarė, patį žodį „imunitetas“ plačioji visuomenė supranta kaip atsparumą ligoms ir vartoja šią sąvoką kitokia reikšme nei medikai. Pašnekovė pabrėžia, kad stiprinti galima tik bendrą organizmo būklę, o ne pačią imuninę sistemą.
„Organizmo atsparumas priklauso nuo bendros organizmo būklės – kiek jis fiziškai stiprus, kiek užgrūdintas, ar pailsėjęs ir neišvargintas ilgalaikio streso, ar nesergama ligomis, kurios vienaip ar kitaip išbalansuoja imuninę sistemą. Grūdintis reikia, o tai daryti žiemą tikrai galima. Judėti reikia kuo daugiau, nesvarbu, žiema ar vasara, normalūs metai ar karantinas. O stresiniai hormonai bei serotonino- melatonino apykaitos sutrikimai, kai dabar, sėdint namuose dažnas yra supainiojęs dieną su naktimi, ne tik veda į depresijas, bet ir tiesiogiai slopina imuninės sistemos reakcijas. Taigi, neabejotinai yra priemonių, kaip organizmą stiprinti.
Tačiau medicinos pasaulio žmonės paprastai imunitetą supranta kaip imuninės sistemos būklę, pagrindinę mūsų atsparumo ligoms dedamąją. O jau čia kalbos apie imuninės sistemos stiprinimą tikrai yra mokslu nepagrįstos spekuliacijos“, – sako V. Pašukonienė.
O kaip gi taip garbinami česnakai, imbieras, medus, citrina ir kiti produktai, kurie, tikima, stiprina imunitetą? Pašnekovė teigia, kad iš maisto turime gauti pakankamai reikalingų medžiagų kiekvienam organui ar ląstelei, tačiau nėra jokių mokslinių duomenų, kad kažkurie produktai gali padidinti atsparumą infekcijoms. Vis dėlto, sako ji, išimti iš savo namų lentynų šių gėrybių nereikėtų, nes naudingų savybių jos tikrai turi.
„Reikia neužmiršti, kad mūsų burnos, gerklės, nosies gleivinių paviršiuje visada knibžda nedraugiški mums mikroorganizmai. Susargdina mus tik statistiškai nedidelis jų procentas. O įvairių bakteriocidų turintis maistas ar oras yra geras pagalbininkas mažinant tų pavojingų patogenų kiekį.
Taigi česnako, medaus, imbiero, putinų uogų, citrusinių vaisių, pušų spyglių ekstraktų ir kiti natūralūs bakteriocidiniai junginiai tikrai gali padėti organizmui nesusirgti sumažindami besibraunančio priešo būrius. Taip mes galime padėti savo imuninei sistemai“, – sako V. Pašukonienė.
Trys priemonės padėti savo organizmui
Kaip aiškina pašnekovė, panašiai yra ir su buvimu lauke – savaime jis atsparumo ligoms nedidina, tačiau padėti sustiprinti sveikatą gali.
„Deguonis, saulės šviesa, miško ore esantys fitoncidai – visa tai naudinga bet kuriam organizmui, kad atstatytų tai, ką prarandame ilgą laiką būdami užsidarę savo patalpų burbuluose“, – sako V. Pašukonienė.
Ji išskiria tris priemones, galinčias padėti organizmui sustiprėti. Pirmoji – atsparumas šalčiui: „Organizmo grūdinimas yra susijęs su organizmo sistemų, tokių kaip oda, kraujo kapiliarai, gleivinių epitelis, sugebėjimu kuo greičiau reaguoti į pasikeitusias aplinkos sąlygas – greitai susitraukti saugant šilumą, ir vėl išsiplėsti, operatyviai aprūpinant krauju saugomus paviršius, kad neužleisti pozicijų pafrontės linijoje esantiems ligų sukėlėjams.
Jeigu neįstengiame grūdinti viso kūno, buvimas lauke žiemą – vienas iš būdų treniruoti ir grūdinti kvėpavimo takų gleivines. Tačiau kaip ir visur, tai daryti reikia protingai, palaipsniui, nesukeliant organizmui šoko ir nesiekiant buvimo lauke rekordų“.
Kaip dar vieną priemonę profesorė išskiria judėjimą, kuris padeda aktyvinti kraujotaką ir visą medžiagų apykaitą, palaikyti raumenų tonusą bei judrius sąnarius. Pliusų yra ir dar daugiau – tai būdas apvalyti savo imuninę sistemą.
„Moksliniais tyrimais jau įrodyta, kad aktyvus raumenų judėjimas iš kraujo į audinius pritraukia ir vėliau sunaikina didelę dalį neveiklių, pasenusių limfocitų, vadinamojo su amžiumi atsirandančio imuninio balasto.
Vienas iš imuninės sistemos senėjimo požymių yra to imuninio balasto atsiradimas ir jaunų limfocitų, galinčių mus apsaugoti nuo naujų, dar nematytų infekcijų, trūkumas. Sumažėjus kraujyje nereikalingiems limfocitams, aktyvuojama jaunų limfocitų gamyba, t.y. sudaromos sąlygos ir pajėgos reikalingiems kontaktams su naujais dar nematytais patogenais“, – aiškina profesorė.
Kaip trečiąją priemonę ji įvardija streso mažinimą, prie ko buvimas lauke taip pat prisideda. Tai, pabrėžia V. Pašukonienė, nervų sistemai padeda generuoti daugiau laimės hormonų: „O tai yra nepaneigiamas teigiamas stimulas viso organizmo atsparumui – gebėjimui nesusirgti, o susirgus – greičiau pasveikti“.
Ar galima išmatuoti imuniteto stiprumą?
Paklausta, ar imuniteto stiprumą galima išmatuoti pagal tai, kiek dažnai žmogus serga, profesorė teigia, kad imuninės sistemos funkcijos daug platesnės nei kova su virusais ar bakterijomis.
„Dauguma turbūt įsivaizduoja, kad imuniteto pareiga – kovoti su infekcijomis. Jei visai nesergu arba greit pasveikstu, vadinasi imunitetas stiprus. Jei sergu dažnai – na, turiu jį nusilpusį. Tai tiesa, tačiau imuninės sistemos veikla neapsiriboja vien virusų ar bakterijų gaudymu. Imuniniai mechanizmai prižiūri ir valo organizmą nuo pasenusių ir piktybėjančių ląstelių, prižiūri, kad nesusiformuotų savas ląsteles puolantys limfocitai, slopina po kovos su infekcija įsiaudrinusius aktyvistus“, – aiškina ji.
V. Pašukonienė sako, kad nėra jokių visuotinai priimtų kriterijų imuniteto stiprumui nustatyti – tam tikrose situacijose ji arba susitvarko, arba veikia nepakankamai efektyviai. Be to, imuninės sistemos atsako greitis lėtėja kartu su amžiumi.
„Imuninės sistemos veikloje reakcijos vyksta tiek aktyvinančiai, tiek slopinančiai. Sergant autoimuninėmis ligomis, imuninės sistemos silpnumu reikėtų vadinti situaciją, kai blogai veikia imuninis slopinimas. Tuo tarpu infekcinių, onkologinių ligų atvejais nusilpusiu imunitetu reikėtų vadinti būseną, kai imuninis slopinimas yra sustiprėjęs.
Imuninės sistemos gebėjimas greitai sureaguoti ir išvengti susirgimo susijęs ir su amžiumi – yra nustatyti imuninės sistemos senėjimo bruožai, kai sistema nebeįstengia identifikuoti ir sureaguoti į naujus, dar nematytus ligų sukėlėjus. Tada silpnumu vadintume jos inertiškumą“, – teigia pašnekovė.
Yra vienintelis tikras būdas stiprinti imuninę sistemą
Biomedicinos mokslų daktarė primena, kad imunitetas yra dviejų rūšių – įgimtas ir įgytas. Pirmasis susiformuoja iki gimimo ir pirmaisiais mėnesiais po jo.
„Jo formavimuisi ypatingai svarbi mikrobiota, gerosios žarnyno bakterijos, gaunamos iš motinos gimdymo metu ir su motinos pienu gaunami antikūnai. Šio imuniteto paskirtis – reaguoti į pavojingus patogenus kuo greičiau.
Jam ne tiek svarbu – vienoks ar kitoks virusas, bakterija, svarbiau sugebėti atskirti, kad tai nėra savas, ir kuo skubiau imtis priemonių jį sunaikinti ar bent sulaikyti, kol specifinis, įgytasis, imunitetas paruoš savo puolimą. Įgimtas imunitetas neformuoja atminties. Ir mes jo keisti kaip ir neturime galimybių“, – aiškina specialistė.
Tuo tarpu įgytas imunitetas formuojasi per patirtis, kitaip tariant, su kuo daugiau infekcijos šaltinių susiduriame – su tuo daugiau jų imuninė sistema būna pasiruošusi kovoti. Pasak profesorės, lengviausiai tokią patirtį įgyja vaikai iki trejų metų.
„Kiekvienas ligą sukeliantis mikroorganizmas yra vis kitoks. Imuninės sistemos T ir B limfocitai turi sugebėti rasti specifinius ginklus prieš kiekvieną priešą ir sunaikinę prisiminti jį kitam kartui. Imuninės atminties ląstelės turi išsaugoti informaciją apie priešą ir kitos tokios pačios intervencijos metu į pirmąjį mūšį stoti jau kartu su įgimtuoju imunitetu. Įgyto imuniteto pajėgas sudaro B limfocitai, gaminantys taip visiems jau gerai žinomus antikūnus, naikinančius dar laisvai migruojančius „užpuolikus“, ir T limfocitai, kurie yra pasiruošę atskirti ir sunaikintas tas ląsteles, į kurias priešas, pvz., virusas jau sulindo“, – aiškina profesorė.
„Taip kad vienintelis tikras būdas stiprinti imuninę sistemą – sudaryti kuo daugiau įsimenamų kontaktų. Imuninei sistemai ne taip labai svarbu, kokiu būdu virusas jai bus pateiktas – natūraliai patekęs ar vakcinos pavidalu. Svarbiausias dalykas – ji turi suprasti, kad tai pavojų keliantis priešas. Natūraliai surėdyta, kad per pirmus trejus metus vaikų imunitetas yra imliausias naujoms patirtims. Kuo daugiau nepavojingais būdais gaus informacijos apie aplinkui egzistuojančius patogenus, tuo labiau sustiprins savo įgyto imuniteto atmintį“, – priduria ji.