Rinkis gyvenimą

Lietuvoje ne vienerius metus fiksuojamas didelis savižudybių skaičius, aukšti alkoholio vartojimo rodikliai. Rimtų pasekmių palieka ir smurtas artimoje aplinkoje. DELFI žurnalistai projekte ne tik analizuoja susidariusią situaciją, bet ir kviečia lietuvius neužsimerkti susidūrus su šiomis socialinėmis problemomis.
Į Ameriką 34-ių metų moteris, kaip ir daugelis lietuvių, išvyko ieškodama geresnio gyvenimo, o su italų kilmės amerikiečiu Tomu (vardas pakeistas – DELFI) ji pirmą kartą susipažino prieš penkerius metus amerikietiškame pažinčių portale.

Kaip ji pati sako, jis buvo idealus vienišas vyras su vaiku, kuriuo jis be galo rūpinosi, tačiau po kurio laiko, persikrauščius gyventi kartu, Tomo žavesys esą mažėjo – į paviršių, tikina pašnekovė, iškildavo vis daugiau melo.

Jis manipuliuodavom manim ir per savo vaiką. Vaikiukas ateidavo, apsikabindavo mane ir sakydavo „labanakt, mama“ ir kažkaip aš galvojau, kad vyras yra vyras, bet vaiko tai gaila.
Raminta

„Jis buvo labai paslaugus. Visą laiką paims, parneš tašytę, maišiuką iš parduotuvės – iš jo pusės buvo toks perdėtas dėmesys, ko, tikriausiai, kiekvienai moteriai labai norisi po nevykusių santykių. Paskui, kai pradėjome gyventi kartu, visa tai mažėjo ir jis darėsi vis labiau apsileidęs“, – pasakoja Raminta. Ji prisimena, kad Tomas nuolatos kalbėjo, kaip ieškosi darbo ir yra kviečiamas į pokalbius, tačiau niekada jo taip ir nesusirado.

Po trijų mėnesių gyvenimo kartu, pasakoja moteris, jos buvęs sugyventinis pavirto į nieko neveikiantį, nuolatos namie tūnantį tipą. Ji sako, kad vėliau jis net ir darbo nebeieškojo ir per dienas tingėjo ant sofos, valgė, žaidė kompiuterinius žaidimais, žiūrėjo filmus ir beveik visada buvo užsiėmęs su judviejų vaikas. Raminta turėjo keleriais metais už Tomo sūnų vyresnę dukrą.

„Prie svetimų jis atrodė labai geras – viską padėdavo, visus apšokinėdavo, visiems viską parodydavo, o kai likdavom dviese, tai sėdėdavo ant sofos ir nieko neveikdavo... Toks tinginys ir melagis“, – kalba Raminta.

Smurtas per vaikus

Tomo nuolatinį buvimą su vaikais Raminta vadina manipuliacija ir psichologiniu smurtu, esą tai buvo jos silpnoji grandis, kuria vyras naudojosi, kad tik jo nepaliktų.

„Jis stengdavosi, kad nepasilikčiau niekur dviese su dukra. Jeigu tik eidavom kažkur, tai jis visada siūlydavosi vaikus prižiūrėti, kad negalėčiau niekur pabėgti. Dukra buvo kaip įkaitas, nes jeigu būčiau pasiėmusi savo vaiką, tai būčiau galėjusi jį palikti.

Prie vaikų savo agresijos priepuolių irgi nerodė. Kol būdavo vaikai aplinkui, tai jis irgi labai geras, bet jei vaikai išeidavo pažaisti į kiemą, tai pas mus prasidėdavo santykių aiškinimasis, kuris visada baigdavosi verkimu, kad jis pasikeis, stengsis ir susiras darbą“, – prisimena Raminta.

Vis dėlto lietuvės ir amerikiečio draugystė truko neilgai – po keturių mėnesių gyvenimo po vienu stogu Tomui esą prasidėjo agresijos priepuoliai, jis, pasakoja pašnekovė, sumušė savo sūnų, o jai pačiai nebeleisdavo išeiti iš namų be atsiklausimo. Tai, tikina Raminta, buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių moteris nusprendė skirtis, tačiau dėl finansinių sumetimų kurį laiką liko gyventi kartu.

Paklausta, ar skyrybos buvo lengvos, Raminta patikino, kad buvo labai sunku, o ypač dėl berniuko, kuris ją pradėjo vadinti mama.

„Visą laiką taiksčiausi, visą laiką gailėjau, nes vis dėlto jam buvo sunku vienam su vaiku, o tas vaikas mane mama vadindavo. Jis manipuliuodavom manim ir per savo vaiką. Vaikiukas ateidavo, apsikabindavo mane ir sakydavo „labanakt, mama“ ir kažkaip aš galvojau, kad vyras yra vyras, bet vaiko tai gaila.

Važiavau į policiją, parašiau pareiškimą, kad jis mane persekioja, bet policija man pasakė, kad jis gali vaikščioti kur nori ir nieko negali padaryti
Raminta

Tuo labiau, kad berniukas nei mamos neturėjo ir atrodydavo, kad niekas juo nepasirūpins. Mane sugebėjo pakirsti per tuos motiniškus jausmus“, – pasakoja Raminta ir priduria, kad jeigu ji berniuką subardavo ar griežčiau pamokydavo, Tomas visada jį pasivesdavo į kitą kambarį ir aiškindavo jam, kad jis negali taip elgtis, visada turi būti geras ir negali kelti Ramintai jokių problemų.

Išsiskyrimo neužteko

Raminta užsimena, jog tik vėliau sužinojo, kad Tomas dar vaikystėje lankėsi pas psichologus ir mokėsi valdyti savo pyktį. Tik pradėjus bendrauti ir gyventi kartu, sako ji, viso to nesimatė. Vyro agresija esą išryškėjo vėliau.

Tiesa, sako Raminta, jos buvęs sugyventinis problemų su alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis niekada neturėjo.

Asociatyvi nuotr.

„Vieną kartą, kai susipykom ir aš pradėjau dėtis daiktus, jis pradėjo verkti ir atsiprašinėti, kad daugiau taip nebebus, kad stengsis ir eis ieškotis darbo, o kai pasakiau, kad tai nebesvarbu, jis pradėjo kumščiais daužyti man šalia galvos į sieną. Manęs pačios jis neliesdavo“, – prisimena Raminta. Galų gale, šiandien sako ji, po dar kelių tokių vyro pykčio proveržių nutarė išsikraustyti.

Vis dėlto net ir šis sprendimas situacijos esą nepataisė – Tomas pradėjo ją persekioti.

„Pasigaudavo prie kokios parduotuvės ar kur kitur, galvojau, kad gal kažkokius sekimo aparačiukus jis įtaisė, nes toks jausmas, kad jis visą laiką buvo šalia. Iš darbo važiuoju, matau – ant gatvės stovi. Pradėjo jis sportuoti, vaikščioti aplink langus, nors šalia mano namų tam nėra vietos.

Važiavau į policiją, parašiau pareiškimą, kad jis mane persekioja, bet policija man pasakė, kad jis gali vaikščioti kur nori ir nieko negali padaryti. Jis norėjo, kad sugrįžčiau atgal, jis sakė, kad be manęs nebegali ir mane labai myli, nors anksčiau, kai gyvenom kartu, taip nešnekėjo“, – prisimena Raminta.

Vėliau moteris į policiją, tikina, kreipėsi dar kelis kartus, mat norėjo gauti nesiartinimo orderį, tačiau, sako ji, jos negavo, nes prastai mokėjo anglų kalbą, o ir patys amerikiečiai esą labiau mėgsta ginti savus piliečius, ne imigrantus.

Naktis, pakeitusi gyvenimą

Pasakodama paskutinę savo istorijos dalį Raminta šiek tiek pritildė balsą, pradėjo daryti ilgesnes pauzes tarp žodžių ir, regis, atsargiau rinkti žodžius. Galutinis Tomo agresijos priepuolis, prisimena ji, įvyko 2012 metais, lapkričio 16 d., kai lietuvė po vakarienės su nauju draugu nusprendė palydėti savo svečią iki automobilio.

„Pažiūrėjom filmą ir išėjom į lauką. Apie 12 val. nakties aš jį išlydėjau ir tada jis (buvęs vaikinas – DELFI) išlindo iš už namo kampo, ir bandė kelti konfliktą, į kurį nei aš, nei man draugas nesileidom. Tada jis pradėjo prašyti pinigų – sakė, kad neturės jų Kalėdoms ir ką nupirkti vaikui dovanų, trūksta pinigų mokesčiams už butą.

Na ir ką, jis išlindo susikišęs rankas į kišenes ir kai mes nueidinėjom, jis mus užpuolė iš nugaros su peiliu. Mano draugas krito ant žolės, o mane jis įsisodino į mašiną“, – prisimena Raminta, o šį įvykį vadina šiurpiausia naktimi gyvenime. Po pasakojimo pašnekovė paprašo minutėlės atsikvėpti ir tęsia.

Sėdėdama automobilyje, tikina ji, šiaip ne taip įkalbėjo savo buvusį partnerį nusiraminti ir pažadėjusi, kad papasakos jam palankią įvykių versiją, nuvykti į policiją. Tačiau atvykus į policijos komisariatą, pasakoja moteris, pareigūnai išgirdo tikrąją situaciją. Deja, peiliu sužaloto ir ant pievos gulėti likusio vaikino, sako Raminta, medikams išgelbėti nepavyko.

Prireikė penkerių metų

Šiandien moteris sako, kad po šių įvykių prireikė penkerių metų, jog vėl galėtų džiaugtis gyvenimu, nustotų bijoti tamsos ir gatvių, kuriomis jis ją vežiojo tą lapkričio 16-osios naktį. Jos buvusiam sugyventiniui už įvykdytą nusikaltimą skirti 68-eri metai nelaisvės.

„Po žmogžudystės jį uždarė, o aš pas psichologus pradėjau vaikščioti kas antrą dieną. Buvo labai daug žmonių, kurie padėjo kabintis į gyvenimą, nes panikos priepuoliai ištikdavo net vairuojant mašiną. Tamsos bijojau kaip nežinau ko, o tam, kad jausčiausi geriau ir šunį įsigijau“, – kalba Raminta.

Šiandien jau naują šeimą sukūrusi lietuvė sako, kad psichologinio smurto įrodyti esą praktiškai neįmanoma, kol jis neperauga į fizinę prievartą, o jos atveju – net žmogžudystę.

„Jis nebuvo protiškai nesveikas, tiesiog turėjo problemų su agresija ir pykčio priepuoliais. Amerikoje yra taip, kad jeigu tu nieko nepadarai, tai tavęs niekas ir negydo. Tarnybos nereagavo todėl, kad jis labai gerai mokėjo meluoti. Toks vargšas, nuskriaustas, visą laiką ėjo tik pasivaikščioti, buvo labai rūpestingas ir man įrodyti, kad buvo atvirkščiai, neišėjo. Kaip aš sakiau – psichologinio smurto tu niekaip neįrodysi“, – atsidūsta ji.

Smurtą sunku atpažinti

Raminta sako, kad penkerius metus negalėjo prakalbėti, tačiau ilgainiui nusprendė, kad atėjo laikas išsipasakoti. Šiuo metu ji feisbuke administruoja grupę „Stipri moteris“, kuri vienija įvairiausio smurto formas patyrusias lietuves moteris visame pasaulyje.

„Su viena mergina sugalvojom sukurti puslapį, kur moterys galėtų surasti pagalbos: sužinoti, kokios įstaigos jų šalyje veikia 24 val. per parą, į kokias telefono linijas gali kreiptis. Mes pabandėme visa tai sukrauti į vieną grupę, kur moterys galėtų pasidalinti, kas jas neramina, gal kažkuri gali patarti. Nebūtina ten būti nuskriaustai ar patyrusiai smurtą, galbūt žmogus turi tiek jėgų ir noro, kad gali padėti ir kitiems – patarti, palaikyti.

Šita grupė yra sukurta būtent moterims lietuvėms, gyvenančioms įvairiuose pasaulio kampeliuose. Jei nešneki angliškai, ispaniškai ar kokia kita vietine kalba ir tau vyras suduoda ar sumuša, tu neišsikviesi policijos. Dažniausiai smurtautojai ir naudojasi žmogaus nepasitikėjimu savimi, kalbų nemokėjimu, kai jis nežino, kur kreiptis, nežino įstatymų – visa tai smurtautojui yra labai palanku“, – apie grupės naudą pasakoja Raminta.

Paklausta, ką pakeistų, jeigu galėtų atsukti laiką atgal, Raminta sako, kad ilgą laiką nieko negalėjo padaryti ir pakeisti, nes, paprasčiausiai, tuo metu neatpažino Tomo kaip smurtautojo, o galbūt kurį laiką ir bijojo likti viena.

„Per tuos tris mėnesius nieko negalėjau padaryti. Jis buvo tobulas variantas ir idealus tėvas, kuriam truputį nesisekė. O mes, lietuvės moterys, galvojam, kad išspręsim visas problemas už savo vyrus, patvarkysim, kur reikia, padėsim – dviese visada yra lengviau nei vienam, tačiau reikia išmokti būti nepriklausomomis. Šią dieną aš suprantu, kad esu pati laimingiausia, kai esu nuo nieko nepriklausoma, kai mano bendravimas su žmogumi vyksta dėl to, kad man gera su juo, o ne todėl, kad jam ar tau kažko reikia. Reikia išmokti į gyvenimą kabintis vienoms“, – įsitikinusi Raminta ir ragina visas smurtą patyrusias moteris ir merginas netylėti. Ji sako, kad šnekėti apie tai reikia, nes ir pačioms aukoms pasidarys lengviau.

„Lengviau susitvarkyti, kai tu šneki apie savo problemą ir neužsidarai savyje. Lengviau išgyventi ir jeigu nėra noro eiti pas psichologus, reikia bent kažkam išsipasakoti, nors, aišku, tų šiukšlių niekam nesinori nešti iš namų“, – sako krizę įveikusi Raminta.

Didžiausia motyvacija išsivaduoti iš nuolatinės baimės ir panikos atakų jai esą tapo dukra.

„Šią dieną man gražios irnaktį krintančios snaigės, vėl pradėjau matyti lapų žalumą. Dabar suprantu, kad turiu toliau kabintis, kad mano gyvenimas nesibaigė, kad turiu būti stipri, nes vis dėlto esu mama ir turiu rodyti dukrai pavyzdį – nėra tokių bėdų, kurios palaužtų“, – tikina pašnekovė.

Svarbiausia – nebijoti kreiptis

DELFI primena, kad smurtas teisės požiūriu yra baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis nusikaltimas, kurį reikia nutraukti ir už kurį asmenys yra baudžiami kriminalinėmis bausmėmis. Nesvarbu, asmuo buvo girtas ar blaivus – nedvejodami kreipkitės pagalbos.

Ekspertai sako, kad lietuvių šeimos kol kas dar nenoriai kalba apie smurtinius atvejus, vykstančius už uždarų durų, tačiau policija pastebi, kad pastaraisiais metais situacija pradėjo keistis – fiksuojama vis daugiau pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje.

„Pas mus yra suformuotas požiūris, kad šiukšles nešti iš namų yra negerai, moterims yra užkrauta ta tokia moralinė atsakomybė, kad jos tarsi turi išlaikyti šeimos veidą. Bet jeigu yra fizinė prievarta, pagalbos būtina kreiptis“, – sakė Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskienė, vertindama anksčiau atliktą „Sprinter tyrimų“ apklausą, kuri parodė, kad didesnė dalis lietuvių šeimyniniam konfliktui peraugus į smurtą policijos į pagalbą nekviestų.

Specialistė svarstė, kad besikreipiančiųjų pagalbos būtų daugiau, jei lietuviai dėl smurto liautųsi kaltinti aukas ir būtų iškomunikuota aiški žinutė, kad nukentėjęs asmuo niekaip negali būti kaltas dėl patirtos prievartos.

Lygių kalimybių kontrolieriaus tarnybos Komunikacijos skyriaus vedėja Mintautė Jurkutė anksčiau DELFI sakė, kad apie smurtą artimoje aplinkoje vis dar kalbama per mažai – žmonėms trūksta žinių, todėl šie sugeba atpažinti tik fizinį smurtą, tačiau nesupranta, kas yra yra psichologinis smurtas.

„Iš tyrimų matome, kad fizinis smurtas yra pati paskutinė patiriama smurto forma. Jei prasidėjo fizinis smurtas artimoje aplinkoje, vadinasi buvo patirtos ir kitos smurto formos. Dar neprasidėjus fiziniam smurtui būna bent jau psichologinis ar ekonominis smurtas. Tačiau žmonės, matydami kokia didelė vertybė visuomenei yra šeima, bando visaip tai užglaistyti, tvarkytis savo jėgomis“, – sakė M. Jurkutė.

Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis tikino, kad pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje kasmet vis daugėja, kas esą rodo, kad žmonės pagalbos ieško ir tiki, kad ji bus efektyvi. Be to, anot jo, policija ieško ir naujų būdų, kurie leistų užtikrinti smurtą patyrusių aukų saugumą.

„Mes kiekvienais metais gauname apie 50-imt tūkstančių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Jei nepraneša auka, tada praneša kaimynai“, – teigė R. Matonis ir pridurė, kad nuo šių metų šeimoms, kuriose užregistruojami smurto atvejai, yra siūloma įsigyti pagalbos mygtuką.