Psichologo teigimu, karantinas turi tam tikras savybes ir parodo, ko mums neva trūksta.

„Mums yra apribotas malonumų spektras – turime mažiau galimybių kažkur keliauti, susitikti, leisti laiką kavinėse ir pan. Vadinasi, malonumo galimybių mes turime mažiau, bent jau kaip buvome įpratę. Kitas svarbus elementas karantino metu, kad mes turime daugiau neapibrėžtumo ir neaiškumo.“

Taigi, sakė jis, karantino metu patiriame tam tikrų malonumų stygių ir didesnį, negu anksčiau, neapibrėžtumą.

„Pirkimas, šiuo atveju, „talpina“ savyje tokius elementus, kad pirkdami mes galime patirti malonumą gana greitai ir tarsi tokiu būdu patenkiname kontrolės jausmą. Mums tai pavyksta padaryti greitai – įsidedame prekę į krepšelį, sumokame ir dažnu atveju gauname prekę tą pačią dieną.“

Pasak P. Rakštiko, pastebima, kad pirkimo įpročiai keičiasi, vis drąsiau žmonės perka ir butus internetu, ir daugybę kitų prekių: „Žinoma, kad pirkimas niekur nedingo, jis tik šiek tiek keičia pobūdį. Mes tikrai dažnai siekiame tokiu būdu malonumo ir kontrolės.“

Svarbu, sako jis, savęs paklausti, ar tas pirkimas kenkia mūsų gyvenimui. Psichologo nuomone, tai yra slidus klausimas.

„Savaime pirkti nėra blogai, kadangi tokiu būdu tiesiog gauname tai, ko mums trūksta. Svarbiausias klausimas, ar mes gauname tai, ko iš tikrųjų mums trūksta. Visi žinome jausmą, kai alkani nueiname į parduotuvę ir visi žinome, kuo tai baigiasi. Akivaizdu, kad mes nusiperkame daugiau maisto negu mums reikia.

Kažkas panašaus vyksta ir kalbant apie kitas emocijas. Tai, ko mums trūksta, mes dažnai bandome kompensuoti pirkiniais. Ar visada tai blogai? Ko gero, ne visada, jeigu tie pirkiniai neviršija mano galimybių, jeigu aš tuos pirkinius anksčiau ar vėliau naudoju kažkokiu būdu, jeigu jie nelieka kažkur numesti.“

Paulius Rakštikas
Paulius Rakštikas. Šaltinis: DELFI / Domantas Pipas

Jis pasidalino, kad statistika rodo, jog Amerikoje lieka apie 40 proc. nepanaudotų pirkinių.

„Tos statistikos yra visokios, kuri liudija didžiulį vartojimą, kuris neturi jokio pateisinimo. Tiesiog mes tų prekių nepanaudojame arba panaudojame neįtikėtinai mažai. Kaip su tuo tvarkytis? Čia galėtų būti atliekama daug tokių žingsnių.

Paprasčiausias ir efektyviausias sprendimas būtų atidėti pirkimą. Tačiau mes galime patyrinėti, kaip kiekvienas tai darome. Turbūt visos el. parduotuvės turi norų krepšelį, kai pažymime norimą prekę ir įsidedame tarsi laikinai. Tai nėra pats geriausias būdas, kadangi šiuolaikiniai internetiniai robotai iškart tai užfiksuoja ir mus ta prekė išjungus puslapį pradeda persekioti.“

Todėl, sakė P. Rakštikas, tą atidėjimą geriau daryti užsirašius norimą prekę į savo telefoną, užrašų knygutę ir nedėti į elektroninį krepšelį.

„Taip pat galime pasitarti su namiškiais arba su savimi jau skirtingos emocinės būsenos. Vadinasi, jeigu užsimanome kažkokios prekės būdami liūdni, nusiminę arba pavargę, verta patikrinti, ar norėsis tos prekės rytoj, kai būsime išsimiegoję ir pailsėję.

Taigi, atidėti būtų tiesiausias kelias, kitas, truputį ilgesnis, yra bandyti suprasti vis dėlto savo emocijas ir savo kelią nuo emocijos iki veiksmo. Kaip jis vyksta? Kokių emocijų vedamas aš perku?“

Psichologas teigė, kad šiuo atveju irgi egzistuoja tendencijos, kad nusiminę ir liūdni pirksime daugiau negu jausdami pyktį.

„Tuo tarpu džiaugsmas irgi gali paskatinti pirkti, tik galbūt kitokius pirkinius. Taigi, emocijų supratimas yra ilgesnis kelias, bet tai būtų gilesnis būdas universaliai suprasti, kodėl aš perku, kokių emocijų vedamas perku ir kokias prekes specialiai perku jausdamas tam tikrą emociją.“

P. Rakštikas tikino, kad pirkimas nėra labai paplitusi priklausomybė ir daugiausia yra gero gyvenimo priklausomybė.

„Tačiau keli ženklai gali išduoti, kad keliaujame į tą užribį. Pavyzdžiui, slepiu kainą ir pirkinius nuo namiškių, bandau kažkaip save paguosti, kad vis dėlto man to reikėjo. Manau, visi mes tas gudrybes puikiai jaučiame, kai suvokiame, kad tas pirkinys nebuvo būtinas.

Aišku, mes daug perkame pirkinių, kurie mums nėra tiesiogiai būtini, tik klausimas kokiu kiekiu ir kokiu dažnumu. Tačiau reikia išsiaiškinti, ar tokiu būdu neeikvojame savo šeimos biudžeto, savo santaupų, ar nepradedame to reguliariai kartoti.“

www.DELFI.lt

Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija