Nesvarbu kokių baisybių esate girdėję apie Sovietinę psichiatriją, anot „Globalios iniciatyvos psichiatrijoje“ (GIP) federacijos vieno iš vadovų, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Robert van Voren, Lietuvoje buvo matoma tik jos švelnioji pusė.
Kaip psichiatrija tapo KGB efektyviausiu įrankiu
Kaip pasakoja žmogaus teisių gynėjas, kuris pats sovietų laikais siekė iš psichiatrijos ligoninių ištraukti disidentus, dar 1950 metais, J. Stalino įsakymu Ivano Pavlovo psichiatrijos mokykla tapo vienintele priimtina mokykla. Ji iš psichiatrijos ištrynė visus įmanomus socialinius aspektus ir paliko tik biologinius – žmonės ligoninėse turi būti gydomi vaistais ir tai vienintelis būdas juos išgydyti.
Sovietų psichiatrija, pasakoja R. van Voren, buvo atskirta nuo likusio pasaulio. „Po kurio tais laiko, pasidarė dar blogiau – vienas iš psichiatrijos lyderių sutiko sukurti mechanizmą, kurio pagalba KGB galėtų naudoti psichiatriją kaip būdą sutramdyti disidentus. Jie naudojo vangios šizofrenijos koncepciją“, – teigia profesorius.
Kaip ironiškai teigia Vilniaus universiteto profesorius, psichiatras Dainius Pūras, vangi šizofrenija yra sovietinės Maskvos psichiatrijos mokyklos šedevras.
Anot R. van Voren, tai lėtai progresuojanti liga, kurios nepastebi nei sergantis žmogus, nei jo artimieji, tačiau asmuo labai serga ir jį būtina gydyti. „Simptomai buvo tiesos ieškojimas, išsigalvojimai apie revoliuciją, religinės haliucinacijos, užsispyrimas – viskas, ką turi disidentas“, – tvirtina R. van Voren.
1987 metais interviu su tarybiniu laikraščiu „Komsomolskaja pravda“ tarybinis psichiatras Andrejus Mukhinas teigė, kad vangia šizofrenija sergantys žmonės „platina savo patologines reformistines idėjas tarp masių“.
Ši netikra liga, toliau pasakoja R. van Voren, tapo vienu iš pagrindinių tuometinio KGB vado Jurijaus Andropovo įrankiu kovoti prieš vidinį priešą. Vidinis priešas, sako profesorius, buvo nuokrypis nuo komunistinės ideologijos.
„Jeigu tu gyveni Sovietų Sąjungoje ir aiškiai sakai, kad esi nelaimingas, santvarka bloga, tai aišku, kad tu psichinis ligonis. Visi yra laimingi“, – ironiškai sako D. Pūras.
Ieškojo efektyviausio būdo palaužti žmogų
Kad Sovietų Sąjungoje patrauktumėte KGB dėmesį nereikėjo daug. R. van Voren dalinasi savo draugo Viktoro Davidofo patirtimi. „Jam buvo 22 metai, kai jį suėmė. Jis buvo hipis. Tuo metu būti hipiu nebuvo priimtina. Kažkodėl KGB nusprendė, kad geriausias būdas su juo susitvarkyti – uždaryti psichiatrinėje ligoninėje.
Mes dar bandome suprasti, koks buvo mechanizmas – kodėl vienas žmogus būdavo siunčiamas į darbo stovyklą, o kitas į psichiatrinę ligoninę? KGB dirbo efektyviai, turėjo specialistų, kurie peržiūrėdavo bylas. Jie tikriausiai bandė nustatyti, kaip lengviausia susidoroti“, – sako R. van Voren.
V. Davidofo atveju, sako pašnekovas, buvo pasirinkta psichiatrinė ligoninė. Jis, sako profesorius, 4 metus buvo „gydomas“ itin stiprių vaistų poliformija. „Jei nieko kito po ranka neturi, taip, tie vaistai gali padėti žmogui, sergančiam psichikos sutrikimu, bet ne kai tu juos visus vartoji vienu metu ir ne tokiomis dozėmis, ir tikrai ne žmogui, kuris visai neturi psichinės ligos.
Tikslas – padaryti viską, kad žmogus patektų į vegetacinę stadiją. Taip pat būdavo pokalbiai su psichiatru, kuris sakydavo, kad tavo visos turimos idėjos yra klaidingos, tau tik reikia pažadėti, kad daugiau taip nemąstysi ir tada galėsi išeiti“, – pasakoja pašnekovas.
Kankinimai, kokių net neįsivaizduojate
Po tokio gydymo, sako R. van Voren, V. Davifas dar ir šiandien skundžiasi prasta fizine sveikata. Tačiau esą toks gydymas palieka ne tik fizinę traumą.
Dar šį rudenį V. Davidofas viešėjo Lietuvoje ir konferencijos metu dalinosi savo patirtimi. R. van Voren pasakoja, kad kažkam iš auditorijos paklausus, kodėl disidentas neparašo memuarų, V. Davidofas pradėjo verkti.
„Jis pasakė, kad tai padaryti jau bando 10 metų, bet kai tik pradeda, jį užklumpa košmarai. Jis paaiškino, kad buvo patalpoje su kitu vyru, kuris dieną iš dienos buvo pririštas prie lovos ir jam leisdavo vaistus kaip bausmę. O Viktoras sėdėjo ir nieko negalėjo padaryti. Prie jo akių žmogus buvo kankinamas kasdien“, – apie skaudžią patirtį sako R. van Voren.
Kita pašnekovo minima disidentė Ana Vasiljevna. Ji savo išgyvenimais dalinasi dokumentiniame filme „Dama su balta skrybėle“. „Po pusryčių mes išsirikiuojame į eilę vaistų. Juos išduodanti medicinos sesuo su liežuvio mentele burnoje atidžiai tikrina, ar kokia tabletė nepaslėpta. Jeigu tabletė paslėpta, tada skiria injekcijas.
Injekcijos tokios baisios, ypač aminazinas, kad ant sėdmenų guzai virsta pūliniais ir į šitą skausmingą vietą vėl leidžia vieną po kitos injekcijas… Ir taip tris kartus per dieną. Baisus klyksmas, kai žmonėms daro injekcijas. Baisus klyksmas… Ir aš visada bijojau. Dėl šitų tablečių nustojau kalbėti“, – filme pasakoja disidentė.
Kankino insulinu, kol Ukrainoje žmonės mirė nuo diabeto
R. van Voren teigia, kad į psichiatrijos ligoninę patekę žmonės kentėdavo insulino šoko terapiją, kuri tęsėsi ir po Sovietų Sąjungos griūties. „Žmonės Ukrainoje mirdavo nuo diabeto, nes nebuvo insulino, bet psichiatrinėse ligoninėse jis buvo naudojamas kaip vaistas“, – pastebi jis.
Psichiatras D. Pūras dalinasi savo atsiminimais apie insulino injekcijas. Jis pasakoja, kad kol mokėsi psichiatrijos, dirbo Vasaros gatvėje esančioje psichiatrinėje ligoninėje. „Pirmuosiuose, ūmiuose skyriuose buvo insulino komų skyriai. Ten buvo po vieną vyrų ir moterų palatą, kuriose jauni žmonės, susirgę sunkesne psichikos liga, buvo gydomi insulino komomis.
Kiekvieną dieną žmogui suleidžiama tiek insulino, kad jo cukraus kiekis kraujyje taip stipriai nukristų, jog tas žmogus atsidurtų komoje. Dirbtinai sukeliama koma, tikintis, kad smegenyse įvykę pokyčiai galbūt įveiks ir psichinę ligą. Toks buvo išmąstymas. Jis remiasi chirurginiu mąstymu: darykime ką nors, nes baisu. Jeigu tokia sunki liga, tai bet kokios priemonės pateisinamos“, – pamena D. Pūras.
Psichiatras pasakoja, kad klausdavo vyresnių kolegų, kas čia vyksta. „Man tai buvo žmonių kankinimas. Sakydavo, kaip tu nesupranti, tau trūksta patirties, kai tu subręsi kaip gydytojas, suprasi, kad medicina yra bandymas bet kokia kaina sustabdyti ligą“, – pasakoja psichiatras.
Kitas tuometinis gydymo būdas buvo sulfozinas. „Tai sieros ir persikų ekstrakto mišinys, kuris būdavo suleidžiamas žmonėms. Jis sukeldavo aukštą kūno temperatūrą, žmogų ištikdavo koma. Idėja buvo išdeginti beprotybę“, – pasakoja R. van Voren.
Dar viena populiari psichiatrijos ligoninėse taikyta bausmė – žmogaus suvyniojimas kaip mumiją į drėgną lininį audinį. „Kai linas džiūva, jis traukiasi. Žmogus yra traiškomas. Tai buvo daroma visoje Sovietų Sąjungoje – taip pat ir Lietuvoje. Tai buvo bausmė, sedacijos forma, vietoj tramdomųjų marškinių. Tik jie puikiai žinojo, kas laukia žmogaus, kai linas išdžius. Tai tikra bausmė“, – pasibaisėjęs sako žmogaus teisių aktyvistas.
Taip pat, prasitaria R. van Voren, kai kurios psichiatrinės ligoninės būdavo prie kalėjimų. „Psichiatrinėse ligoninėse apsauginiai buvo kaliniai iš gretimo kalėjimo. Suprantate, ką tie nusikaltėliai darydavo naktį? Tai buvo ne tik fizinis smurtas, bet ir seksualinis“, – nusikaltimų mastą pabrėžia R. van Voren.
Todėl, pastebi jis, sovietų laikais buvo geriau 7 metus praleisti darbo stovykloje nei patekti į psichiatrinę ligoninę. „Nuolatinis vaistų vartojimas, esi uždarytas su prievartautojais ir žudikais, ir taip toliau. Niekada nežinai, kada būsi išleistas. Hospitalizacija neturi baigtinės datos. Tai gali būti 5 metai, 10 metų ar net iki gyvenimo pabaigos. Dažnai žmonės norėdavo nusižudyti, kad pasibaigtų ši kančia. Tai didysis skirtumas – jei žinai, kad kalėsi 10 metų, tu gyveni dėl to“, – akcentuoja žmogaus teisių gynėjas.
Baisybes matė savomis akimis
R. van Voren teigia, kad toks psichiatrijos išnaudojimas buvo rafinuotas būdas atsikratyti žmonėmis – nebereikėjo jų tremti į Sibirą. „Dažniausiai, užtekdavo tuo tik pagąsdinti. J. Andropovas tai vadino prevencine priemone. Būdavo raportai, kad per metus 80 tūkstančių žmonių yra ant ribos keliauti į psichiatrinę ligoninę. Po gražaus pokalbio, nuspręsta jų ten nesiųsti. Žmonės suprasdavo, kas gali jų laukti“, – pasibaisėjimo neslepia pašnekovas.
Pasiteirauju, ar žinoma, kiek disidentų ištiko toks likimas. „Jei žiūrėsime grynai tik į politines bylas, tai manau, kad 6 tūkstančius. Tai konservatyvus skaičius. Gali būti daug daugiau.
Toliau patenki į pilką zoną – žmones, kurie skundžiasi, kad jų stogas kiauras. Jie eina į miesto administraciją, reikalauja, kad stogas būtų pakeistas. Tai atsibosta, tad pokyčių reikalaujantis žmogus uždaromas į psichiatrinę ligoninę. Arba žmonės, kurie konfliktuoja su kaimynais, o kaimynai turi savo tinklą ir suorganizuoja, kad žmogus būtų uždarytas“, – tuometines tendencijas nupasakoja R. van Voren
Vieną panašų įvykį pasakoja matęs D. Pūras. Psichiatras teigia, kad kai Maskvoje prasidėjo Perestroika, buvo pasakyta, kad gyvensime kitaip, nesitaikysime su korupcija. „Atsirado žmonių, kurie tai rimtai priėmė. Atsimenu gydytoją iš vienos ligoninės, čia prie Vilniaus, Nemenčinėje, kurią prievarta atvežė, nes ji pradėjo ligoninės vyr. gydytojui pranešti, kad virėjos išsineša daug maisto namo. Nes vakar M. Gorbačiovas sakė, kad dabar gyvensime skaidriai ir nebe vogsime iš valstybės”, – pasakoja D. Pūras.
Anot jo, gydytoja vis ėjo pas vyriausią gydytoją ir skundė virėjas. Šis esą ją įspėjo vieną kartą, kad ji baigtų kelti bangas, antrą, o trečią – iškvietė psichiatrų brigadą. „Ji atsisakė su jais kalbėti. Sovietinėje psichiatrijoje, jei tu atsisakai kalbėti su psichiatrais, tai čia visiškas išprotėjimas. Ir ji prievarta, labai grubiai buvo atvežta į Vasaros gatvę, į ūmių ligų skyrių.
Aš tą visą vaizdą mačiau, klausiau savo mokytojų: kas čia vyksta? Kodėl ji uždaroma? Sako: tai čia tokia diagnozė. Tokia pas ją yra šizofrenijos forma, kai ji nori pradėti daryti reformas. Toks reformistinis kliedesys“, – prisiminimais dalinasi D. Pūras.
Įdomiausia, priduria jis, kad po nakties moters ligoninėje nebeliko – tikriausiai giminės papirkę prižiūrėtojus ją ištraukė. Ir nors gydytojai, pamena D. Pūras, dar dieną prieš tai sakė, kad labai gerai, kad moteris buvo atvežta, kad ji pavojinga ir ją būtina gydyti, ryte net nenorėjo jos ieškoti. „Pas juos veikia sveikas protas, supranta, kad ji nėra pavojinga, savotiškai džiaugiasi, kad ji dingo. Nebėra galvos skausmo“, – sako D. Pūras
Piktnaudžiauta buvo, bet atsakomybės niekas nenori
Taigi, sako D. Pūras, šiandien nežinoma net kiek Lietuvoje buvo tokių atvejų. „Tikslaus skaičiaus niekas nepasakytų, nes pritrūko valios tuos dalykus tirti. Prisimenu, kai Sąjūdžio laikais įsikūrė Lietuvos psichiatrijos asociacija, man teko būti jos prezidentu. 1990-1992 metais buvo tokia dvasia, kad daug kas norėjo esminių permainų. Aš ir mano bendraminčiai supratome, kad modernią Lietuvos psichiatriją galime kurti tik po to, kai išsiaiškinsime, kas buvo daroma su ja iki tol“, – teigia psichiatras.
Anot jo, užsiminus apie tokius siekius, kilo didelis psichiatrų pasipriešinimas. „Kolegos tai suprato kaip asmeninį išpuolį. Priešinosi giluminei analizei, nors niekas nenorėjo jokių raganų medžioklių. Norėjo išsiaiškinti, ar Lietuvos psichiatrija buvo į tai įvelta“, – pasakoja D. Pūras.
Keli bandymai atskleisti tiesą, sako jis, buvo. D. Pūras pasakoja, kad kai Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentu buvo AA Eugenijus Mikeliūnas, įvyko suvažiavimas, kurio metu buvo slaptas balsavimas, nes vis nepavyko priimti bendro nutarimo. „Buvo nutarta balsuoti, ar Lietuvoje buvo piktnaudžiaujama psichiatrija. Gal keistai atrodo, bet buvo toks slaptas balsavimas. Rezultatai buvo: taip, Lietuvoje buvo piktnaudžiaujama psichiatrija.
Kažkas iš kolegų pasiūlė balsuoti, ar dėl to psichiatrijos asociacija atsiprašo. Balsavimo rezultatai buvo ne“, – teigia D. Pūras.
Toks sprendimas, mano D. Pūras, buvo savisaugos instinktas. „Jeigu mes čia per daug atvirausime, gali pradėti mus po teismus tampyti. Aš taip interpretuoju. Bet buvo kalbama ne apie pavienių psichiatrų veiklą, o visos srities pajungimą tuometei represinei ideologijai“, – sako D. Pūras.
Anot D. Pūro, sovietinė psichiatrija buvo represinė, nes visa sistema buvo represinė. „Tai, kad žmogaus teisės buvo pažeidinėjamos masiškai, tai akivaizdu. Prieš gegužės 1 ir lapkričio 7 dienų paradus, dispancerizuotus žmones, esančius įskaitoje, profilaktiniu tikslu uždarydavo porai savaičių į psichiatrijos ligoninę, kad jis neatbėgtų per gegužės 1 dieną ir nesušuktų ten kokios nors nesąmonės, pavyzdžiui, laisvė Lietuvai“, – teigia D. Pūras.
Tiesą slepiame po meilės antklode
Tačiau, pastebi R. van Voren, toks psichiatrijos išnaudojimas tėra maža problemos dalis. „Sovietų ideologijoje žmogus turi būti produktyvus visuomenės narys, kuriantis komunistinę ateitį. Jei turi psichinį sutrikimą, negalią nesi produktyvus, tik kainuoji pinigus.
Tokius žmones reikia išnaikinti iš visuomenės. Todėl atsirado didelės institucijos. Ne tik psichiatrinės ligoninės, kurios kartais talpindavo iki 2 tūkstančių lovų, bet ir pensionai psichiškai nesveikiems. Tai didelės institucijos, kurios žmonės uždaromi iki mirties, tikimasi, kad jie mirs greit. Beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose šios institucijos dar vis veikia. Lietuvoje taip pat“, – teigia R. van Voren.
Abu specialistai pastebi, kad kol nebus pradėta kalbėti apie psichiatrijos išnaudojimą, tol ir toliau Lietuvos psichiatrija atkartos Sovietų psichiatrijos klaidas, žmonės stengsis gydyti tik vaistais.
„Manau, kad viena iš Lietuvos problemų tai, kad tai maža šalis su maža bendruomene. Taigi ir psichiatrinė bendruomenė yra labai mažas. Dažnai tai šeimos verslas. Senelis buvo psichiatras, tai ir vaikai psichiatrai. Yra tendencija šiuos nusikaltimus slėpti po meilės antklode – mes žinome, kad tai vyko, bet apie tai geriau nekalbėkime“, – sako R. van Voren.
Kalantos atvejis
Kad Lietuvoje psichiatrija buvo piktnaudžiaujama, kaip įrodymą abu specialistai pamini Romo Kalantos atvejį. „Vien ką R. Kalantos atvejis reiškia. Jis susidegino, vyksta neramumai, valdžia pasimetus galvoja, ką čia daryti. Ir tada organizuojama žymių psichiatrų komisija. Pažiūrėkite, ar jis ten sveikas buvo. Psichiatrai po jo mirties nustato, kad jis sirgo vangia šizofrenija.
Aš su kai kuriais iš tų kolegų esu bendravęs, kai kurie buvo mano mokytojai. Galiu pasakyti, kad nebuvo jiems tiesioginio pasakymo „suraskite jam psichikos ligą“ – visa mokykla mokė žmones taip, kad jei tu taip elgiesi, išsišoki, tai esi psichinis ligonis“, – teigia D. Pūras.
Anot jo, net ir dabar kai kurie psichiatrai sutiktų, kad R. Kalanta buvo ligonis, nors Sąjūdžio laikais suorganizuota komisija nustatė, kad tokiai diagnozei neužtenka duomenų. Tokia išvada, pamena psichiatras, buvo nedraugiškai sutikta psichiatrų bendruomenės, kaip kokia išdavystė – kaip kažkas drįsta nesutikti su ankstesne kolegų diagnoze, kad R. Kalanta kentėjo nuo vangios šizofrenijos?
R. van Voren įsitikinęs, kad R. Kalanta buvo sveikas jaunuolis kuriam tiesiog atsibodo gyventi totalitarinėje valstybėje.
Fasadas nudažytas moderniomis spalvomis
D. Pūras pastebi, kad daug psichiatrų sakytų, kad dabartinė Lietuvos psichiatrija yra moderni. „Taip fasadas padažytas moderniomis spalvomis, pastatai sutvarkyti vaistų labai daug naujų, kurie gana dosniai kompensuojami. Tuo ir pasibaigia mūsų investicijos į psichiatriją. Kas pasikeitė? Požiūris į žmogaus teises? Į psichiatrijos etiką? Sakyčiau, kad mažai kas pasikeitė. Tas šleifas velkasi toliau“, – niūriai pastebi D. Pūras.
Psichiatras sako, kad šiuo metu Lietuvos psichiatrija nepatiria politinio piktnaudžiavimo, tačiau diskriminacija ir toliau liejasi laisvai. D. Pūras pabrėžia dar vis egzistuojančią stigmą, faktą, kad jei konstatuojama psichinė liga, kai kurių sričių specialistai gali netekti darbo ir tai, kad dažniausiai viskas gydoma vien vaistais.
O štai R. van Voren pasakoja, kad jo komandos turėta vizija taip ir neišsipildė: pradėtos pertvarkos sustojo pusiaukelėje, taip ir neatsirado mobilios komandos, kurios lankytų ligonius, visas krūvis tiesiogiai tenka psichiatrams, tad šie paskendę tarp popierių tegeba ligoniams išrašyti krūvas vaistų.
Lietuva, teigia D. Pūras, tokiu elgesiu garsėja pasaulyje. „Pavyzdžiui, Vidurio Europoje čekai, slovakai, vengrai, jie liūdnai garsėjo lovomis narvais. Yra pacientas, kuris dažnai būna sujaudintas, problema kaip suvaldyti jo elgesį. Uždarykime jį į narvą – specialią lovą. Ir dėl to kilo didelis triukšmas prieš keletą metų Europoje: ką jūs darote, jūs žmones į narvus uždarote.
Žinote, ką jie atsakė? Taip, tai nėra labai geras dalykas, bet tai mažesnė blogybė nei ką jie daro buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jie ne į narvą uždaro, jie chemiškai slopina, tai žmogui kenkia labiau. Matote, kokia liūdna yra psichiatrija? XXI amžiuje žmonės diskutuoja, ar geriau žmogų uždaryti į narvą, ar geriau chemiškai užslopinti, kad žmogus negalėtų būti fiziškai aktyvus. Pripažinta, kad dažnai mūsų regione yra naudojamas cheminis suvaržymas. Tai nėra cheminis gydymas“, – teigia D. Pūras.