Susitinkame trise: aš, vyriškis ir moteris. Jos portretą pieščiau kaip intelektualios moters: klasikiniai drabužiai, tvarkinga šukuosena ir ramus balsas. Vyriškis kiek laisvesnis, sodresniu balsu ir platesne šypsena. Jis pasitinka atviru mostu, ji gerokai santūresnė. Susitinku su blaiviais alkoholikais.
Ne be reikalo iš pradžių minėjau, jog ieškau kitokių, nes daugeliui atrodo, kad į alkoholio upę įklimpsta „kito sluoksnio“ žmonės. Bet, pasirodo, viskas yra ne visai taip. Nuo to ir pradedame pokalbį.
Marija: mano gyvenimo režimas buvo pritaikytas tam, kad galėčiau išgerti
„Alkoholis yra labai klastinga substancija“, – sako man pusės amžiaus slenkstį jau peržengusi Marija (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Moteris jau daugiau kaip šešerius metus yra blaivi, tačiau daugiau nei dešimtmetį buvo priklausoma nuo alkoholio. Jos teigimu, akimirka, kai žmogus suvokia, kad turi problemų, dažniausiai būna labai pavėluota. „Alkoholis tampa ne stiprinančiu, ne suteikiančiu jėgų, kaip buvo gėrimo pradžioje, o pavergiančiu“, – įvardija Marija.
Alkoholizmu sirgusi moteris nėra stereotipinės alkoholikės portreto atspindys. Per visą ligos laikotarpį ji neprarado darbo, statuso visuomenėje, draugų ir artimųjų.
„Visas mano gyvenimas buvo paremtas gėrimu, – pasakoja Marija. – Visas mano gyvenimo režimas buvo pritaikytas tam, kad galėčiau išgerti. Pertraukų gėrimui beveik nebuvo. Pamiegu, įkrentu į tokią juodą duobę, prabundu, suprantu, kad reikia kažkaip keltis, prablaivyti save, eiti į darbą. To visiškai negalėjau kontroliuoti. Teoriškai aš žinojau, kad reikia negerti, bet, kaip ir kiekvienas alkoholikas, galvojau, kad žinau savo ribas, galimybes ir kad man niekada taip neatsitiks.“
O ar būdavo, kai norėdavosi išgerti ne tik vakare, bet ir ryte? „Ir ryte, ir darbo metu, ir po darbo. Nuolat“, – vardija pašnekovė. Visą tą laiką ji dar sugebėjo dirbti, kažkaip bendrauti su artimaisiais, kažkaip gyventi. „Jei negalėdavau išgerti... Tai buvo nepakeliama“, – istorija dalijasi moteris.
Ar draugai, kolegos ir artimieji to nepastebėdavo? „Pastebėdavo, bet jei jie bandydavo kažką man pasakyti, neigiau tai. Alkoholizmas yra neigimo liga, – vis drąsiau atsiveria Marija. – Draugai mane bandydavo išsitempti kažkur, kad pabūčiau su jais, bet aš po kelių valandų sugalvodavau priežastį, nes suprasdavau, kad man jau per daug sudėtinga su jais bendrauti, tai būdavo nepakeliama ir pamelavusi, kad turiu išeiti, pabėgdavau. Pabėgdavau išgerti.“
Marija stengėsi nesirodyti išgėrusi viešai, tačiau, anot jos, tai ne visuomet pavykdavo. O gerdavo, pasakoja ji, viena namuose. Ji neturėjo kompanijos, kuri būtų galėjusi „nuvesti blogais keliais“. Bet, kaip įvardija pašnekovė, kompanijos tam, kad galėtų pakelti taurę, nereikėjo.
„Tuo metu mane labai gąsdino mintis, kad turėsiu gyventi neturėdama už ką išgerti, – apie tai, kodėl visais įmanomais būdais siekė neprarasti darbo, kalbėjo Marija. – Baisiausia mintis tuo metu buvo: kaip reikės gyventi negeriant?“
Rodos, įsisukus į begalybės ratą, nebėra išeities, bet Marija įvardija sunkiai suvokiamą savijautos tašką: „Be alkoholio gyventi nebegalėjau, bet suvokiau, kad gerti nebegaliu“.
Jos teigimu, tik šią ribą pasiekęs alkoholikas supranta, kad laikas keisti savo gyvenimą.
Savo istorija besidalijanti moteris tikina, kad „sveikam protui tai nesuvokiama“. Vis dėlto ją prie sienos esą prirėmė darbdaviai, pareiškę, jog arba ji rimtai imasi kažkokių veiksmų, arba netenka darbo.
Atsukime laiko juostą atgal. Ar įmanoma polinkį alkoholiui pajausti dar jaunystėje? „Tada viskas buvo gražu, nerūpestinga, neturėjau tikslo tapti alkoholike ir niekas iš mano draugų netapo alkoholikais, bet aš tapau“, – sako Marija ir priduria, kad nėra vienos priežasties ar vieno simptomo, kurį pastebėjus galima nujausti, jog tas asmuo taps alkoholiku.
Jau kelerius metus blaivi Marija nesistengia pamiršti to, kas buvo. „Mano patirtis yra mano turtas. Juo dalinuosi su tais, kuriems reikia mano pagalbos“, – taria ji.
Arvydas: kol alkoholikas nepajaus, kad tai – visiška riba, jis nesustos gerti
Visiškai kitokia istorija dalijasi prieš mane sėdintis vyriškis. „Be vairuotojo pažymėjimo, be dantų. Visi išvažiuodavo namo, aš – į policiją“, – taip pasiektą ribą įvardija Arvydas (tikrasis vardas redakcijai žinomas).
„Kol alkoholikas nepajaus, kad tai – visiška riba, jis nesustos gerti, – įsitikinęs vyras. – O iki tol aš sau kalbėsiu, kad gal aš nesėkmingas, kad gal man tiesiog nepasisekė gyvenime: ne ta žmona, ne tie draugai.“
Abu pašnekovai pasakoja, kad, kaip ir kiekvienas žmogus, jie kartais norėdavo įsipilti kažko į taurę, pasiimti knygą į rankas ir vakarą praleisti ramiai, tačiau nejučia butelis ištuštėdavo.
„Gerti pradėjau anksti: draugai, vakarėliai, viskas labai linksma, – jaunystės prisiminimais dalijasi Arvydas. – Bet aš problemas jaučiau nuo pat pradžių. Niekada nesulaukdavau Naujųjų metų. Visi linksmi, o aš jau miegu.“
Jo pasakojimas visiškai kitoks nei Marijos. Jis nebuvo tas, kuris galėtų suskaičiuoti, kiek metų be pertraukos buvo priklausomas nuo alkoholio. „Buvo periodai, kai aš negerdavau pusmetį ar metus, – vardija Arvydas, bet jis tai veikiau darydavo norėdamas įtikti aplinkiniams. – Tuo metu nesijaučiau savimi.“
Arvydas šiuo metu lanko anoniminių alkoholikų susirinkimus. „Man reikėjo susipažinti su pačiu savimi“, – sako Arvydas ir priduria, jog būtent šiuose susirinkimuose suprato, kas jis yra, kokia jo praeitis ir kas su juo negerai.
Sprendimas – suprasti ir pripažinti priklausomybę
Ir nors abu mano pašnekovai dalijasi skirtingomis istorijomis, jie tikina, kad iš gyvenimo duobės išsikapstyti padėjo pažintis su tokią pačią ligą turinčiais žmonėmis, kuriuos sutiko anoniminių alkoholikų susirinkimuose.
Pirmiausia ir svarbiausia, anot jų, sutikti žmogų, kuris gali padėti. Tokio pačio likimo žmogų. Būtent to jie esą ir susirenka. O tada, pasakoja Arvydas ir Marija, imasi dvylikos žingsnių programos.
Pirmas žingsnis – suvokti, kad tik pats esi kaltas dėl savo ligos. „Paaiškėjo, kad ne tėvų auklėjimas kaltas, ne vyras, kuris gal nepakankamai mylėjo“, – vardija pašnekovė.
„Reikia išmokti gyventi blaivybėje laisvu žmogumi: atleisti, nelaikyti pykčio, pajusti darną su savimi, supančiu pasauliu, padėti kitiems. Dvylika žingsnių – tai programa, kuri keičia mane iš esmės. Be kardinalių asmenybės pokyčių negalėčiau pasveikti, nes mano pagrindinė bėda yra ne alkoholis. Patraukus jį alkoholizmas išlieka, o dvasinės jėgos nusilpsta. Alkoholis tik tam tikrą laiką veikė kaip vaistas nuo vidinių demonų, bet paskui ir jis nepadėjo“, – pasakoja moteris.
Jai pritardamas Arvydas priduria, jog tie žmonės, kurie ten dalijasi savo istorijomis, ten savo išgyvenimus ir palieka: „Žinote, mes, tie, kurie vaikštome į susirinkimus, nepuolame vienas kitam į glėbį gatvėje, neklausiame, kaip sekasi. Nes tai, jog mes ten lankomės, lieka už tų durų“.
Ir vis dėlto, kaip suvokti, kad alkoholis jau užvaldė visą tavo gyvenimą? Į šį klausimą nė vienas pašnekovas neturėjo tikslaus atsakymo.
„Visą tą laiką gyvenau tartum už stiklo. Žmonės kažką sakė, kalbėjo, o aš gyvenau savo realybėje, absoliučioje vienatvėje, neviltyje ir baimėje“, – sako Marija.