Specialistė sutinka, kad karantinas ir darbas iš namų padarė neigiamą poveikį judėjimui. Jei seniau žmogus nueidavo bent iki automobilio ir atgal, dabar judėjimas daugiausiai apsiriboja savo pačių namais. Taip pat tokios aplinkybės stipriai paveikė ir jaunimą.
„Studijos rodo, kad sumažėjo fizinis aktyvumas, ypatingai jaunų žmonių. Kiek žiūrėjom, sumažėjo studentų fizinis aktyvumas. Ir vienas iš tų faktorių, kodėl, tai yra motyvacijos stoka. Kai žmonės užsidarė namuose, tarsi įsitingi, įsitingi ir nesinori daugiau nieko ir daryti“, – pastebėjo I. Muntianaitė.
Vis dėlto, pasak jos, kai kurie žmonės priešingai – atrado vaikščiojimą, kitas fizines veiklas, galiausiai – atrado daugiau laiko fiziniam aktyvumui. O tai, pašnekovės teigimu, itin svarbu sveikatos palaikymui, nors daugelis pradeda sportuoti ir dėl to, kad artėja vasara ir norisi pagerinti išvaizdą.
Vaikščiojimas – nepakeičiamas vaistas
Kaip laidoje kalbėjo I. Muntianaitė, reguliarūs pasivaikščiojimai gerina aerobinę ištvermę.
„Vaikščiojimas gerina širdies, kraujagyslių sistemos pajėgumą. O tai yra, ko gero, pirmoj vietoj, nuo ko priklauso mūsų sveikata. Tai yra ta sistema, kuri išnešioja kraują ir su krauju išnešioja deguonį ir visas maisto medžiagas, ir pamaitina raumenis, visus kitus organus, smegenis“, – sakė ji.
Kineziterapeutės teigimu, vaikščiojimas ne tik pagerina emocinę savijautą dėl besigaminančio laimės hormono, bet ir padeda palaikyti daugybę kitų organizmo funkcijų.
„Vaikščiojimas nėra tiktai tiesiogiai susijęs su mūsų širdies, kvėpavimo sistema, bet ir su smegenų veikla. Vos ne didžiausias poveikis – smegenų veiklai, neuroplastiškumui gerinti. Tai yra atminčiai, kognityvinėms funkcijoms, skausmui mažinti, uždegiminėms reakcijoms mažinti. Vaikščiojimas ir apskritai fizinė veikla yra didelis gėris. Tai yra rimtas vaistas, kurio negali pakeisti jokiu kitu vaistu“, – įsitikinusi I. Muntianaitė.
Pašnekovės teigimu, vaikščiojimas, dozuotas ėjimas netgi skiriamas po įvairių operacijų, po širdies kraujagyslių sistemos sutrikimų.
Anot jos, vaikščiojimas – pati paprasčiausia veikla ir žmogui pati natūraliausia, tad jam nereikia jokio papildomo pasiruošimo. Per dieną rekomenduojama nueiti apie 12 tūkstančių žingsnių.
Vis dėlto, kad ir koks naudingas tai užsiėmimas, pasak kineziterapeutės, vaikščiojimas nepakeičia visų kitų veiklų.
„Mūsų šiaip gyvenimas, fizinė veikla labai vienoda. Dirba vienodi raumenys. Mums reikia kuo įvairesnės veiklos. Vien tik vaikščioti, nemanau, kad užtenka. Ir PSO irgi rekomenduoja ne tik aerobinę ištvermę lavinti, bet ir užsiimti raumenų stiprinimu, kaulų, raumenų sistemos funkcijų gerinimu, stiprinimu, atpalaidavimu. Bet jeigu mes bent jau tuo užsiimame, tai irgi yra gerai“, – kalbėjo ji, tačiau patarė nevengti ir kitų fizinių veiklų, net jei tai ne treniruotės, o paprasčiausias langų valymas.
Dažniausia klaida – netinkama krūvio pasirinkimas
Kaip pasakojo I. Muntianaitė, neretai žmonės, kartą pavaikščioję ir pagalvoję, kad jiems per sunku, nusprendžia, kad vaikščiojimas jiems netinka. Vis dėlto čia ji įvardija dažniausiai daromą klaidą:
„Visada reikia pasirinkti tinkamą krūvį, nuo ko pradėti. Tai čia yra didžiausia klaida daroma – kad jei jau eisiu, pradėsiu nuo 10 km ir pan. Ir tada dažnai labai nusivilia žmogus, kad na, vaikščiojimas netinka. Ne vaikščiojimas netinka, tiesiog yra blogai parinktas krūvis.“
Pašnekovė pataria pradėti nuo mažesnių tikslų – pavyzdžiui, pradėti nuo pusvalandžio ramesnio ėjimo, ir kas savaitę laiką ilginti, kol bus galima nueiti valandą ar pusantros. Ji taip pat priduria, kad daug efektyviau – vaikščioti įkalnėmis ir nuokalnėmis, lipti laiptais, eiti sparčiu žingsniu.
„[Pasivaikščiojimas] irgi gerai nervų sistemai, atpalaidavimui. Bet jei mes norim pajėgumą padidinti, mums reikia eiti greitai“, – dėstė I. Muntianaitė.
Paneigė mitus apie bėgimą
Bėgimas – intensyvesnė veikla negu ėjimas. I. Muntianaitė sakė nepatarianti pradėti būtent nuo jo, jei visą žiemą ar net kelias visiškai nebuvo judama. Tokiu atveju efektyviau pradėti nuo spartaus, intensyvaus ėjimo.
Vis dėlto, pasak jos, bėgiojimas irgi yra natūrali žmogaus veikla, todėl, jei tam netrukdo kokia nors negalia ar liga, tai daryti turėtų galėti visi.
Ji taip pat paneigė seniau vyravusią nuomonę, kad bėgioti jokiu būdu negalima, jei jaučiami sąnarių ar nugaros skausmai.
„Ta nuomonė pasikeitė, ją pakeitė atlikti tyrimai, kad jokiu būdu tai nepakenkia nei sąnariams, nei nugarai, nei stuburo struktūroms, o kaip tik juos pamaitina. Didžiausia bėda, kad mes nepasirenkame normalaus krūvio, tai yra intensyvumas, trukmė, dažnumas“, – kalbėjo kineziterapeutė.
Pasak jos, tokiu atveju kūnas gali nespėti adaptuotis prie krūvio, todėl žmogus gali jaustis prastai. Šiuo atveju specialistė, kaip ir vaikščiojimo atveju, pataria suteikti organizmui šansą adaptuotis ir pradėti nuo visai mažų krūvių – kad ir vos minutės pabėgiojimo.
Tačiau, specialistės teigimu, priešingai nei vaikščiojimo atveju, prieš bėgiojant vertėtų pasiruošti – ir čia kalbama ne apie rūbų pasirinkimą.
„Reikia paruošti kūną, raumenis, kad galėtų tai daryti. Bet tai asmeniškai, individualiai turi ištirti specialistas. Kineziterapeutai gal įvertinti raumenų sistemą, kur raumenys silpnesni, kur stipresni, per stiprūs, galbūt juos reikia atpalaiduoti, ištempti. O dažniausia priežastis, kodėl nebėgioja žmonės – sako, neturiu, ką apsirengti arba batų neturiu. Čia tai mažiausia problema“, – šypsojosi pašnekovė ir pridūrė, kad netikusį rūbą galima pakeisti kitu, daug svarbiau paruošti kūną.
Anot jos, tinkamai paruošus raumenų sistemą sumažėja traumų, skausmų atsiradimo rizika. O pajutus, kad po kažkokio fizinio užsiėmimo pradėjo ką nors skaudėti, reikia suprasti, jog taip kūnas pasako, kad nori apsisaugoti.
„Vadinasi, gal sumažinkime krūvį arba pasikonsultuokim su specialistu. Sumažinam krūvį ir žiūrim, kaip kūnas reaguoja, ir tada vėl didinti. Bet pradėti kuo mažesniais žingsniukais, ne nuo kuo daugiau, o nuo kuo mažiau“, – pabrėžė I. Muntianaitė.
