Kaip rodo naujausi Higienos instituto duomenys, kuriuos gavo DELFI, savižudybių skaičius vis mažėjo nuo 2014 metų, o didžiausias jų mažėjimas – 9 proc. – užfiksuotas pernai.
Higienos instituto duomenimis, 2014 metais Lietuvoje nusižudė 935 žmonės, 2015 metais – 891, 2016 metais – 823, o 2017 metais – 749 žmonės.
Vilniaus universiteto dėstytojas, psichologas Paulius Skruibis teigė, kad norint vertinti duomenis, reikėtų detalesnių tyrimų – juos palyginti su visuomenės sutelktumo, optimizmo lygio, alkoholio vartojimo, emigracijos, nedarbo rodikliais, pasižiūrėti, ar nedidėja nepatikslintų mirties priežasčių skaičius.
Tačiau psichologas konstatavo, kad savižudybių problemai yra skiriama daugiau dėmesio nei anksčiau.
„Ne viename Lietuvos mieste – Vilniuje, Kaune, Kupiškyje, Kelmėje, kituose miestuose – yra kuriami savižudybių prevencijos algoritmai, atsiranda knygos nusižudžiusiųjų artimiesiems, yra daugiau prevencinės veiklos. Man norėtųsi tikėti, kad tai kažkiek duoda rezultatų, bet mes negalime to pamatuoti“, – sakė P. Skruibis.
Vis dėlto, pasak psichologo, verta pasidžiaugti tokiais statistiniais duomenimis, nes gal tai irgi prisidės prie jausmo, kad nesame tokie niekaip negalintys tos problemos išspręsti.
„Kartu lieku atsargus. Reikia pasižiūrėti, kas bus kitais metais, ar tendencija išsilaikys“, – sakė P. Skruibis.
Pasak psichologo, Lietuvoje daugiausiai žudosi vyrai, 45–59 metų amžiaus, gyvenantys kaime, dirbantys žemės ūkyje, dažnai vieniši, turintys problemų su alkoholiu. Tačiau, jo teigimu, iš bendrų duomenų negali pasakyti, ar pokyčiai vyksta didžiausioje rizikos grupėje, ar kitose.
Trūksta paslaugų ir žinių
Tam, kad tendencija išsilaikytų, pasak psichologo, svarbu, kad atskirose savivaldybėse prasidėję procesai plistų po visą Lietuvą.
„Matome, kad kai savivaldybės pradeda vykdyti tokias veiklas, didėja bendruomenės sutelktumas. O mums labai trūksta jausmo, kad esame susiję, kad galime vienas kitam rūpėti, kad galime priimti vienas kito skirtingumą, padėti, pasitikėti vienas kitu. Kai buvo matuojamas sutelktumas, Lietuvoje būdavo fiksuojama labai daug nepasitikėjimo : nepasitikiu kitu, institucijomis, kažkas gali apgauti, aš nereikalingas, jeigu būsiu kitoks, manęs nepriims“, – sakė P. Skruibis.
Pasak psichologo, taip pat siekiant mažinti savižudybių skaičių labai svarbus vaidmuo tenka sveikatos ir socialinės apsaugos sistemoms. Jis pažymėjo, kad labai svarbu, kad kuo daugiau specialistų mokėtų atpažinti savižudybės riziką, ir žinotų, ką daryti, su ja susidūrus.
„Kalbėdamas apie specialistus turiu mintyje ne tik psichologus ir psichiatrus, bet ir gydytojus, mokytojus, policijos pareigūnus, socialinius darbuotojus. Tai nėra savaime suprantamas dalykas, kartais net psichikos sveikatos specialistui trūksta žinių ir kompetencijų, kaip tinkamai reaguoti į savižudybės riziką, ypač kai ji tęsiasi ilgą laiką, žmogus dažnai turi krizių, jis dažnai save žaloja arba mėgina nusižudyti“, – sakė P. Skruibis.
Specialisto teigimu, svarbu, kad pagalbos grandinėje atsirastų tarpinė grandis tarp psichikos sveikatos centro ir ligoninių. „Ten pagalbą galėtų gauti žmonės, kuriems neužtenka psichikos sveikatos centro, bet nereikia ligoninės“, – sakė P. Skruibis.
Vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos
Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas konstatavo, kad kovojant su savižudybių problema milžinišką prevencinį darbą daro nevyriausybinės organizacijos.
„Deja, savižudybių prevencija kaip valstybės politika – vis dar pradinėje stadijoje. Nėra strategijos, finansavimas išbarstytas, veikia atskiros iniciatyvos ir pavienės savivaldybės“, – teigė M. Majauskas.
Apžvelgdamas padarytus darbus, parlamentaras atkreipė dėmesį, kad Vilniuje antrus metus iš eilės vykdomi moksliniai tyrimai, specialistų mokymai, Vasaros gatvės ligoninėje atidarytas savižudybių prevencijos skyrius, kur teikiama specializuota pagalba.
„Puikus Kupiškio savivaldybės pavyzdys, kur nevyriausybinių organizacijų ir neabejingų žmonių dėka pavyko pasiekti įspūdingų rezultatų. Po truputi jungiasi vis daugiau savivaldybių. Čia išskirčiau Kauną, Kaišiadorius, Kelmę, Šakius. Tačiau dėmesys savižudybių prevencijai dažniausiai yra išimtis, o ne taisyklė“, – teigė M. Majauskas.
Ieškant sprendimų, jis siūlė vadovautis Pasaulio sveiktos organizacijos rekomendacijomis, kaip sumažinti savižudybių skaičių. Vienas iš pagrindinių siūlymų – toks, kokį minėjo ir P. Skruibis – organizuoti specialistų mokymus, kaip atpažinti savižudybės riziką ir tinkamai reaguoti.
Jis atkreipė dėmesį, kad šioje srityje jau veiksmų ėmėsi Vilniaus ir Kauno miesto savivaldybės. Netrukus pradės veikti visuomenės sveikatos stiprinimo fondo finansuojamos programos daugiau kaip dešimtyje savivaldybių, kur savižudybių rizika yra didžiausia.
„Toliau svarbu užtikrinti prieinamą pirminę emocinę pagalbą poliklinikose. Ketinančiam nusižudyti kiekvienas galime padėti ar net sustabdyti nuo pavojingų veiksmų tą minutę, tačiau tęstinei pagalbai svarbu nukreipti pas specialistus. Šiais metais didinamas finansavimas psichikos sveikatos centrams. Tai yra teisingas žingsnis, tačiau tikrai nepakankamas“, – vertino M. Majauskas.
Nors poliklinikose, pasak parlamentaro, situacija po truputi keičiasi, ligoninėse psichoterapinė pagalba vis dar nėra prieinama. Dažniausia gydymo priemonė – psichotropiniai vaistai. Vis dar neturime taisyklių, kaip užtikrinti pagalbą po savęs žalojimo ar mėginimo nusižudyti.
„Nemedikamentinio gydymo apmokėjimas ligoninėms už teikiamas paslaugas toks mažas, kad tik labai reta sveikatos priežiūros įstaiga gali teikti psichoterapinę pagalbą. Tuo požiūriu situacija rajonuose yra kritiška“, – konstatavo M. Majauskas.
Pasak jo, labai trūksta ir pagalbos žmonėms netekusiems artimojo po savižudybės. Šiuo metu tik keliose savivaldybėse veikia artimųjų savitarpio pagalbos grupės, kurios teikia emocinę paramą ar specialisto pagalbą išgyvenantiems krizę po artimojo netekties. Parlamentaro teigimu, reikia plėsti šių anoniminių grupių veiklą ir suteikti joms visą įmanomą paramą.