Su Tadu (tikri vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) susitinkame ryte, iškart po vyro naktinės pamainos darbe. Tačiau, tikina jis, miego visai nenori – 25-erius metus aktyviai narkotines medžiagas vartojęs Tadas siekia pasidalinti savo istorija ir taip padėti sergantiems priklausomybės ligomis.
„Naudoju anoniminių alkoholikų programą, nors esu narkomanas. Gyvenimas parodė, kad mano asmenybė sugriovė mano gyvenimą. Žmogaus egoizmas yra labai subtilus dalykas. Jis visada gyvas, auga.
Žmonės dažniausiai į anoniminių narkomanų grupę ateina pasitaisyti gyvenimo. Jeigu kažkur sustoja, nepašvenčia gyvenimo pagalbai kitiems, egoizmas progresuoja. Vienintelis būdas man gyventi – aplenkti egoizmą, dar labiau padėti kitiems“, – sako pirmosios Lietuvoje anoniminių narkomanų draugijos įkūrėjas.
Versdavo gerti alų su žaliu kiaušiniu
Ramiai gurkšnodamas juodą kavą Tadas pradeda pasakoti savo istoriją: pašnekovas pabrėžia, kad neieško kaltų, bet dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, galbūt genetikos, Tadas dar jaunystėje įgijo charakterio bruožų, kurie vėliau jam gyvenime „pasitarnavo“ tempdami jį į dugną.
„Pavyzdžiui, nors mokykloje mokiausi puikiai, grįždamas namo visada galvodavau, ką man reikės pasakyti. Netenkino mano būsena, jaučiausi nejaukiai realybėje. Kažkodėl niekada nesakiau tiesos. Mano gyvenimas toks iškreiptas ir prasidėjo“, – pasakoja Tadas.
Jis sutinka, kad tokia reakcija buvo grįsta ne tik nepasitenkinimu, bet ir baime. Anot pašnekovo, dabar tokias šeimas kaip jo vadina disfunkcinėmis.
„Mano tėvai buvo išsiskyrę. Mama, įtariu, kad irgi alkoholikė. Ji parsinešdavo po darbo alaus ir man tvirtindavo, kad alaus stiklinė su žaliu kiaušiniu dugne ir grietine ant viršaus yra sveika. Ji gerdavo tą alų ir man duodavo. Tarybiniais laikais buvo daug tautos girdymo mitų“, – atvirai sako jis.
Vyras pasakoja, kad jo šeimą likimas blaškė iš miestelio į kaimą, iš kaimo į miestą. Vienintele gyvenimo konstanta Tadui greit tapo alkoholis. „Kai 12 metų pradėjau lupti, nebuvo jokio įsibėgėjimo. Iškart dėjau stačia galva. Prisigėriau tiek, kad negalėjau namo pareiti, o namie niekas nė pusės žodžio nepasakė“, – pamena Tadas.
Tadas pasakoja, kad su mama nuomavosi porą kambarių dideliame name. Šeimininkai, sako Tadas, turėjo vaikų. „Namuose buvo už mane vyresni bachūrai. Aš su jais kortomis žaisdavau, rūkydavau. Jie šeštadieniais prieš šokius butelį darydavo, bet manęs nepriimdavo.
Šeštadieniais žiūrėdavau į tas duris ir galvodavau, kada gi mane priims. Gyvenau laukimu. Nieko taip gyvenime nelaukiau, – Tadas staiga giliai įkvepia ir po kelių sekundžių tęsia pasakojimą. – Man nereikėjo Kalėdų senio, pasaulio futbolo čempionato, man reikėjo, kad jie mane priimtų“.
Tačiau, sako Tadas, pirmą kartą jis pasigėrė be jų pagalbos. Nuo tada prasidėjo pinigų taupymas, nevalgymas mokykloje ir prašymas, kad kas nupirktų degtinės butelį ir pakelį „Kosmoso“ cigarečių.
Rado problemų sprendimo būdą
Alkoholio vartojimas taip užvaldė Tado gyvenimą, kad vyras dar 17 metų jau stovėjo prie parduotuvės. „Mokiausi mokykloje, bet vietoj pamokų eidavau prie parduotuvės stovėti su chronciais“, – ironiškai šypteli Tadas. Tačiau, sako jis, mokyklą baigė, nors egzaminus laikė girtas.
Niekas, pamena Tadas, jam negalėjo padėti: iš mokyklos veždavo į blaivyklą, iš blaivyklos namo, nes nepilnamečio priimti negali.
Šiandien darbe Tadas kiekvieną dieną susiduria su įvairiausiomis socialinėmis problemomis bei jų sprendimo būdais. Pasiteirauju, ar jo nuomone, nūdienų sistema būtų galėjusi jam padėti. „Tas pats būtų. Kuo skiriasi paprasti žmonės nuo priklausomų? Paprastų žmonių problema yra alkoholis. Man alkoholis niekada nebuvo problema, narkotikai irgi. Tai buvo problemų sprendimo būdas.
Visi žmonės norėjo iš manęs atimti problemų sprendimo būdą, vietoj to kišdami kažką savo. Reikia eiti į mokyklą? Pasigėriau ir nebereikia eiti. Reikia dirbti? Įsidūriau, nebereikia eiti dirbti. Nieko nebereikia, viskas gerai“, – įsijautęs pasakoja Tadas.
Alkoholis, narkotikai pastebi Tadas, buvo jo „jungiklis“ su pasauliu.
„Jungiklį“ Tadas apibūdina kaip kopėčias, kurios leidžia jam pereiti per prarają, kuri jį skiria nuo kitų žmonių. „Priklausomo žmogaus savijauta maždaug tokia: atsikeliu ryte, atsisėdu ant stalo, susidedu kojas ant dujinės viryklės ir žiūriu pro langą. Matau žmones, kurie eina į darbą, vežioja vaikus. Ir man su jais nepakeliui. Nesuprantu jų, kodėl jie taip gyvena. Jie gyvena nesąmonę.
Kol esu nepavartojęs, mane nuo viso pasaulio skiria praraja. Vos tik suvartoju bet kokios medžiagos, ji nutiesia kopėčias per prarają. Atsiduriu kartu su jais, viskas tvarkoje. Tą būseną bandau išsaugoti bet kokia kaina“, – paaiškina Tadas. Jis pabrėžia, kad priklausomybė – tai vienatvės liga.
Visą gyvenimą, tikina Tadas, jis ieškojo „jungiklio“. „Susipykstu, trenkiu durimis, išeinu, ateinu į bariuką, pripila man šimtą. Išgeriu. Piktas, nematau, kas darosi. Staigiai dar šimtą išgeriu. Išsitraukiu cigaretę, užsirūkau. „Jungiklis“ įsijungia ir mano kaimynas pasirodo mielas, su juo visai noriu pabendrauti.
Aplinkui gražios moterys, kodėl nepabendrauti? Dar šimtą ir aš su jomis jau šoku, skaldau anekdotus. Pasaulis nepasikeitė, bet mano galvoje kažkas perjungė „jungiklį“, – teigia pašnekovas.
Nustojo veikti alkoholis
Tačiau Tadui alkoholis nustojo veikti 19 metų. „Išgeri ir pasidaro dar blogiau, nepaleidi tos problemos. Ir tą kaimyną, kuris sėdi šalia, jį norisi pridaužyti. Bandau tą patį mechanizmą, žinau, kad tai veikia, darau tai – neveikia. Kaip gyventi, kai apima siaubas?“, – paniką pamena Tadas.
Vyrui teko ieškoti naujo „jungiklio“ ir juo tapo narkotinės medžiagos. „Pirmą kartą, kai išbandžiau aguonas, neatitaikiau dozės. Tris dienas vėmiau, miegojau ant kiekvieno kampo. Perdozavau. Būsena nepatiko, bet problemų daug, neturiu, kur dėtis pasaulyje. Pasaulis, su savo visomis problemomis mane tiek slegia, kad belieka du keliai: arba eiti nusižudyti, arba surasti „jungiklį“, – atvirai sako pašnekovas.
Sulaukęs 40 metų vyras esą pavargo. „Atėjo laikotarpis, kai problema yra, įsiduri, fizinis pojūtis yra, bet problemos nedingsta. Ką tada daryti?“, – pamena jis.
Vyras išvardija savo tuometinius kasdienius vartojimo ritualus. Jo minimi pavadinimai bei dozės verčia susimąstyti, kaip jis dar šiandien gyvas. „Nežinau. Matyt, Dievas turėjo man planą“, – atsako pašnekovas.
Dažnas nuo narkotinių medžiagų priklausomas asmuo patenka į kalėjimą. Tadas – nėra išimtis. „9 kartą sėdėdamas, supratau, kad viskas sukasi ratu. Pirmą kartą šovė išganinga mintis, kad galbūt kažkas negerai su mano galva“, – nusijuokia jis.
Taip ir prasidėjo Tado 10 metų kova su priklausomybe bei vienatve.
Per tuos 10 metų, tikina vyras, jis išbandė aibę dalykų: pakeitė draugus, įpročius. „Šūdas, niekas neveikia. Pigios psichologinės knygutės – nieko vertos. Išvažiuoju į Londoną, išlipu iš lėktuvo ir mane pasitinkantis žmogus esu aš pats. Nuo savęs nepabėgsi.
Atvažiuoju gyventi į kaimą Lietuvoje, pasižiūriu: va, Jėzau, čia vien alkoholikai. Po mėnesio, visas kaimas pašiurpęs nuo to, kiek aš geriu“, – greitakalbe žodžius it žirnius beria įsijautęs vyras.
Pastebiu, kad Tado istorija skamba itin niūriai, lyg nebūtų jokios vilties, nors jis dabar „švarus“ sėdi ant fotelio ir geria kavą. „Pasakoju apie savo gyvenimą iki kol atradau „jungiklį“. Viską išbandžiau. Ilgai ir nuobodžiai „jungiklio“ ieškojau. Religingi žmonės tai vadina dvasiniu potyriu, kai užmezgi santykį su aukštesne jėga ir staiga pasikeičia jausmai, emocijos, mąstymas“, – pečiais gūžteli jis. Šiandien jo „jungliklis“ – asmeninis santykis su Dievu.
Išganinga mintis – susirasti žmoną
Bet iki atrandant tą „jungiklį“, paskutinė Tado išganinga mintis buvo susirasti žmoną. „Reikia tokios žmonos, kuri pati kažką vartojusi, kad mane suprastų. Galvojau, kad abu stengsimės nevartoti, įsikibsime vienas į kitą, klausysime muzikos, kuri mums patinka, namai kvepės skaniu maistu. Idilė. Susiradau žmoną, tokią pačią kaip aš. Kuri lygiai taip pat išprotėjusi, kuriai taip pat nejauku pasaulyje“, – sako Tadas.
Vyras nutyla ir šiek tiek pasimuistęs fotelyje sako, kad svarbu pabrėžti, jog jo didžiausia bėda yra ego. „Niekada niekuo nesirūpinau. Mano moteris – lygiai tokia pati. Pradeda reikalauti dėmesio, meilės, pagarbos ir kitų dalykų. O aš nesuprantu, atrodo, kad man turėtų rodyti pagarbą, meilę ir net duoti pinigų. Prasidėjo konfliktai“, – neslepia Tadas.
Tuomet jau abu kartu su žmona, sako Tadas, važiuodavo į anoniminių alkoholikų susitikimus, nes bandė visais įmanomais būdais kovoti su priklausomybe. „Bet bėda ta, kad tuose susirinkimuose niekas nekalbėjo apie ligos esmę ir apie sprendimo būdą. Visi kalbėjo apie tai, kaip jaučiasi. Ir kai aš su tokia būsena atvažiuoju į susirinkimą ir matau, kad žmonėms blogiau negu man, galvoju, nafik man tokia blaivybė reikalinga.
Ar išsiblaiviau tam, kad gyvenčiau pastovioje kančioje ir depresijoje? Po dviejų mėnesių sėkmingai nuvažiavau į taborą, įsidūriau. Bet nebeveikia narkotikai. Įsiduri ir šūdinas jausmas“, – rėžia Tadas.
Anoniminių alkoholikų naudojama 12 žingsnių programa esą jam buvo nesuprantama: žodžius perskaitydavo, bet prasmės nesuprasdavo. „Pasikviečiu senbūvį, jis irgi nežino, toks pat kūgelis kaip ir aš. Žiūriu, kad nėra į ką atsiremti. Ši agonija tęsėsi apie pusę metų. Išsiblaivau, o gyvenimas dar prastesnis. Vėl važiuoju į taborą. Bijau durtis, kad žmona nepamatytų, kad pati nepradėtų vartoti“, – pamena Tadas.
Tąkart, sako jis, pavartojo. Baigėsi šeimos idilė, nes esą žmona jį išvarė iš namų ir pasakė, kad galės grįžti, kai Tadas ras pagalbą.
Žmona esą dar Tadui įdavė kažkokio žmogaus numerį, gal jis Tadui padės. Pašnekovas pamena, kad nusprendė pasukti duotu numeriu, kad bent „atsižymėtų“, jog bandė ieškoti pagalbos.
„Mano būsena buvo šlykšti, žinojau, kad negaliu nešiotis peilio. Nešiojausi kišenėje tušinuką. Atrodė, kad visi praeiviai žiūri į mane, tai jiems rėkdavau gatvėje: ko žiūri? Sakydavau, dar kartą pasižiūrėsi, dursiu tušinuku į akį. Man taip norėdavosi padaryti, kai būdavau blaivas“, – stebisi vyras.
Narkomanai nemėgsta alkoholikų
Esą Tadas susitiko su žmogumi, kurio telefono numerį davė žmona. Susitikimo metu, tikina Tadas, vyras paklausė, ar Tadas nėra alkoholikas.
Pašnekovas pamena, kad net šiek tiek įsižeidė. „Narkomanai nemėgsta alkoholikų. Alkoholikai nemėgsta narkomanų. Ir tie, ir tie nemėgsta tų, kurie klijus uosto“, – juokdamasis paaiškina Tadas.
Sužinojęs, kad Tadas narkomanas, vyras pasisiūlė tapti Tado globėju ir padėti jam pereiti 12 žingsnių. „Man lyg akmuo nuo širdies nukrito. Kaip ant sparnų grįžau namo. Nežinojau, ar tai veikia, bet man palengvėjo.
Pradėjome dirbti. Su kiekviena diena buvo lengviau ir geriau. Atėjo momentas, kai pačiam reikėjo perduoti žinias, susirasti globotinių. Pirmas mano globotinis, dabar jau miręs... jam kažkaip nepavyko atsisakyti tam tikrų išankstinių nuostatų. Bet su antru globotiniu man pavyko“, – pasakoja pašnekovas.
Esą net Tado žmona, pamačiusi kaip jam geriau, nusprendė susirasti globėją. Ir nors pora sveiko pagal anoniminių alkoholikų programą, jie nusprendė nebeiti į grupių susitikimus. Tadas sako, kad iš pagarbos jis negalėdavo kalbėti apie narkotikus. Taip pat esą jis bijojo, kad savo kalbomis apie narkotikus, jis atbaidys alkoholiką, kuris ieško pagalbos.
Po kiek laiko pora sužinojo apie užsienyje egzistuojančias draugijas, kurios sveiksta naudodamos anoniminių alkoholikų programas. Tarp jų ir anoniminių narkomanų draugiją. Kartu su žmona Tadas įkūrė pirmąją tokią draugiją Lietuvoje. Ji, sako Tadas, jau spėjo paminėti 6 gimtadienį.
Svetimo Dievas nepadės
Nors draugijai 6 metai, Tadas „švarus“ tik 4,5 metų. „Mano užduotis buvo surasti asmeninį santykį su Dievu, su aukštesne jėga, į kurią aš galėčiau bet kada kreiptis. Gavosi toks juokingas gyvenimo tarpas: įgijęs daug žinių, nukopijavau autoritetingų žmonių Dievo sampratą. Sulipdžiau savo. Tai nesuveikė. Po trijų metų aš atsidūriau tabore. Svetimo žmogaus Dievas man nepadės“, – atvirai sako Tadas.
Anot jo, prikaupęs daug žinių, turėdamas svetimo Dievo suvokimą, visi pasidarė neteisūs, jį erzino. „Aš dvi dienas vartojau. Suprantu, kas su manimi vyksta, įsijungia alergija. Suprantu, kad negalėsiu sustoti. Labai gaila šeimos, savęs.
Skambinu žmonai norėdamas pasakyti kaip man blogai, bet mano liežuvis kažkodėl pradeda ją kolioti. Galvoju vienaip, šneku antraip, elgiuosi trečiaip. Kojos, nori nenori, neša į taborą. Ten nuvažiavau per dieną gal 10 kartų. Atsiguliau į detoksą, bet alergija neišsijungė“, – daugiau nei 4 metų senumo įvykius pamena Tadas.
Iš detoksikacijos centro, sako Tadas, jis pabėgo. „Likimo ironija: tuo metu mano globotinis atvažiuoja manęs lankyti ir mane sustabdo. Taip veikia Dievas. Jis mane parvežė namo, įjungė kompiuterį ir pasakė: skambink globėjui. Vėl pradėjau eiti žingsnius iš naujo. 12 žingsnių yra programa, kurios pagalba ieškau asmeninio santykio su Dievu. Yra Dievas, su kurio pagalba galiu padėti kitiems“, – atvirauja Tadas.