Rinkis gyvenimą

Lietuvoje ne vienerius metus fiksuojamas didelis savižudybių skaičius, aukšti alkoholio vartojimo rodikliai. Rimtų pasekmių palieka ir smurtas artimoje aplinkoje. DELFI žurnalistai projekte ne tik analizuoja susidariusią situaciją, bet ir kviečia lietuvius neužsimerkti susidūrus su šiomis socialinėmis problemomis.

DELFI primena, kad informacija apie dramą garsioje šeimoje žiniasklaidą pasiekė vėlyvą sekmadienio rytą, kai paaiškėjo, jog ryte Oksana Pikul savo vyrui iškvietė policijos pareigūnus. Buvo nustatyta, jog vyras – neblaivus. Teigiama, jog krepšininkas vartojo grubius žodžius, grubiai sugriebė Oksanai už rankos.

Po pranešimais apie kilusį Jasaičių konfliktą internete komentarai pasipylė kaip iš gausybės rago: vieni dėl konflikto kaltino pačią O. Pikul-Jasaitienę, kiti – jos vyrą. Treti laikėsi neutralios pozicijos, esą tai – viso labo išpūstas burbulas ir bandymas iš mažo konflikto padaryti šou.

Tačiau ekspertė M. Jankauskaitė neskuba visko nurašyti nei vienai, nei kitai pusei – problema, teigia, yra kur kas didesnė. Tiesa, remdamasi informacija spaudoje, šio konkretaus atvejo pašnekovė neskuba vertinti kaip smurto artimoje aplinkoje atvejo.

„Ta informacija, kuri yra spaudoje, neleidžia daryti jokių apibendrinimų, kad toje poroje yra smurto artimoje aplinkoje požymių. Jis paėmė už rankos – kas žino, gal jis pirmąkart ją paėmė už rankos. Iš to, kas yra spaudoje, aš nematau sistemiškumo. Bet galbūt ne viskas yra spaudoje, galbūt tai – sisteminis elgesys“, – nė vienam, nė kitam konflikto dalyviui kaltės neverčia M. Jankauskaitė.

Anot jos, vertėtų skirti smurto artimoje aplinkoje ir atsitiktinio konflikto sąvokas.

„Konfliktas irgi gali turėti kai kurių smurtinių veiksmų, pavyzdžiui, netyčia žmogų pastūmė, sugriebė, kažkokia mėlynė atsirado. Gali būti tokie dalykai, bet tai nėra sisteminis smurtas, mat šis – kur kas sudėtingesnis dalykas.

Konfliktas dažniausiai ir įvyksta afekto būsenoje – aplinkybės, kur žmogus savęs nekontroliavo ir kažkas atsitiko. Smurtas šeimoje – sąmoningai pasirinkta strategija. Smurtautojas puikiai supranta, kodėl jis smurtauja. Jis smurtauja ne tik, kad sukeltų aukai skausmą, bet ir dėl to, kad nebūtų jokių matomų pasekmių. Jis sąmoningai pasirenka tokį elgesį“, – aiškina M. Jankauskaitė.

Jeigu smurtautojas pripažįsta savo kaltę, tikina, jam dar gali padėti poros konsultacijos su psichoterapeutais ir kitais specialistais, tačiau jeigu yra atsiradęs sisteminis smurtas šeimoje – padėti ir aukai, ir smurtautojui yra labai sunku.

Geriau kreiptis, nei nesikreipti

Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad O. Pikul-Jasaitienė pasielgė teisingai – pajutusi pavojų iškart kreipėsi į policiją, kas galbūt apsaugojo šeimą nuo tolimesnių kivirčų ir problemų.

„Ji pasielgė teisingai, ji kreipėsi, nes vyro padaryti veiksmai jai suteikė skausmą. Jos elgesio aš nekvestionuoju. Jeigu vieną kartą taip pasielgei – nėra atsako, kitą – vėl nėra, trečią, ketvirtą... Viskas gali išsirutulioti į rimtesnius dalykus – smurtautojas jaučia nebaudžiamumą“, – teigia ekspertė.

Anot M. Jankauskaitės, geriau kreiptis ir tyrimo metu išsiaiškinti, kad smurto artimoje aplinkoje nebuvo, negu nesikreipti ir leisti įvykiams išsirutulioti iki kur kas rimtesnių problemų.

„Gal jis pats susiims ir nebesmurtaus, bet ženklas visuomenei yra pasiunčiamas – kiek erelių skaito ir žiūri, kokios bus pasekmės. Pasiunčiamas atsakas, kad sistema veikia – neeksperimentuok, nepraslysi“, – teigia pašnekovė.

Daugelis moterų, anot M. Jankauskaitės, pamačiusios pirmąsias smurto apraiškas, vengia kreiptis pagalbos į specialistus. Tai esą yra kompleksinis reiškinys – jos ir bijo, ir jaučia gėdą, ir bando su situacija susitvarkyti pačios.

„Tai yra santykis su artimu žmogumi, partneriu. Ne visuomet iš pat pradžių pavyksta atpažinti, kas vyksta. Mūsų kultūroje moterys suvokiamos kaip tos, kurios atsakingos už santykius. Jeigu kažkas santykiuose nesiklosto, dažniausiai pateikiama, kad moteris yra kalta.

Pradedant nuo tokių dalykų, kad padarei per karštą ar šaltą sriubą, baigiant tuo, kad per šeimos balių šokai su tolimu giminaičiu. Pradžioj tu pradedi galvoti, kad pasistengsiu elgtis taip, kad jo neišprovokuočiau. Moterys tvarkosi, kol gali, o kai pamato, kad situacija nesikeičia, kreipiasi“, – sako M. Jankauskaitė.

Tačiau ekspertė akcentuoja, kad dėl to smurtą patiriančių moterų šiukštu nereikia kaltinti – kaltos ne jos, o visuomenės požiūris ir vis dar netinkamai veikianti sistema.

„Lietuvoje nuo 50 iki 90 proc. respondentų laikosi aukas kaltinančios pozicijos, mūsų pagalbos sistema vis dar nėra efektyvi, todėl pranešti ir prašyti pagalbos reikia labai daug ryžto. Nereikia stebėtis, kad moterys nepuola iš karto skambinti“, – sako pašnekovė.

Kaip atskirti smurtą artimoje aplinkoje?

Smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai būna psichologinis. Fizinę jėgą smurtautojai naudoja rečiau, mat jie puikiai suvokia, kad aplinkiniai gali pastebėti žymes ant aukos kūno, teigia M. Jankauskaitė.

„Tai prasideda nuo bauginimo ir psichologinio smurto. Tarkime, vienas žmogus yra pastoviai bauginamas, kad jis bus sužalotas, nužudytas, paliktas, kažkas bus padaryta šeimos nariams ar augintiniams – yra kažkokiu būdu grasinama.

Gali būti sistemingas asmens žeminimas, kalbėjimas, kokia moteris yra nevykusi, kad ji nieko nesugeba, nepagyvens viena“, – sako ji.

Taip pat moteris gali būti socialiai ir finansiškai izoliuojama. „Sudaromos sąlygos, kad, išskyrus smurtautoją, su niekuo nukentėjęs asmuo nebebendrautų. Jis atskiriamas nuo šeimos, draugų, kolegų, nuolat kontroliuojama, kam tu skambini, su kuo bendrauji, kuriuo metu tai darai. Yra manipuliuojama vaikais, yra grasinama, kad vaikai bus atimami, kad bus užsiundomos tarnybos.

Dar viena strategija – finansinis smurtas. Gali būti, kad reikia atsiskaityti už kiekvieną pirkinį, parodyti kiekvieną čekį, parnešti visą grąžą. Būna, kad prie išteklių aukos nėra prileidžiamos, yra tokių atvejų, kada net šaldytuvas užrakinamas arba žmogui neleidžiama dirbti“, – kalba.

Pašnekovė taip pat akcentuoja, kad smurtautojas visada kaltina auką – esą ji pati išprovokavo priešišką elgesį.

Tačiau pašnekovė pripažįsta, kad Lietuvoje dalis aukų vis dar neatpažįsta esančios aukomis, mat daugelis dalykų yra natūralizuojami ir suprantami, kaip normalus dalykas.

„Pavyzdžiui, kad vyras kontroliuoja moters išteklius – vyrai juk vadinami šeimos galva, tai niekas neužkliūva. Ne tai, kad pora yra du suaugę žmonės. Arba lytinė prievarta sunkiai atpažįstama poroje, nes daugelis supranta, kad, kai moteris išteka, ji turi šeimyninę pareigą aptarnauti vyrą seksualiai. Todėl, kol tai neprieina prie brutalesnių atvejų, tai nėra traktuojama kaip prievarta“, – sako M. Jankauskaitė.