Pasveikęs jis pradėjo kampaniją #findMike, norėdamas padėkoti jį išgelbėjusiam žmogui ir paskleisti žinią, kad tokią akimirką pokalbis (net su nepažįstamuoju) gali būti gyvybiškai svarbus. Apie tai kalba ir Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro mokslininkė, psichologijos mokslų daktarė Jurgita Rimkevičienė: „Tam, kad žmogus liktų gyvas, tau nereikia diplomo ar kursų pažymėjimo. Jau vėliau analizuoti situaciją, užkirsti kelią tolesnėms krizėms padės specialistai. Svarbiausia nebūti abejingais tą krizinę akimirką“. O laukiančių šilto, supratingo žodžio yra daug. Higienos instituto duomenimis, 2017 m. nusižudė 749 gyventojai.
– Jurgita, Australijoje laimėjusi stipendiją doktorantūrai tyrėte impulsyvumo ir įvairių aplinkybių poveikį savižudybėms. Ar pavyko išsiaiškinti, kas vyksta tuomet, kai žmogus apsisprendžia nusižudyti, ir kodėl kai kuriais atvejais tai įvyksta, atrodytų, staiga ir netikėtai?
– Pritaikiusi laiko juostos metodą Australijoje tyrinėjau 18–35 metų žmones, kurie žalojo save ar ketino pasitraukti iš gyvenimo. Pasikalbėjau su 50 asmenų, kuriems pagalba buvo teikiama keliose ligoninėse.
Paaiškėjo, kad savižudybės krizė neateina „iš niekur“ – visada yra procesas, kai ši krizė vystosi, vyksta ir įprastai tai būna daugelio sunkumų sankaupa, trunkanti savaites ar net metus. Neretai žmogų slegia liūdesys, neviltis, skausmas, ilgesys, nusivylimas, pyktis (ant viso pasaulio).
Mano kalbinti žmonės pasakojo, kad daugeliui jų patiems buvo netikėta tai, kas vyksta prieš pat mėginimą žudytis – daugumai nebuvo logiško paaiškinimo, kodėl pasiduota būtent tą dieną, tą akimirką. Įprastai sprendimas (mėginti) žudytis priimamas prieš pat veiksmą. Kodėl taip yra? Ši būsena – noras žudytis – yra svyruojanti, žmogus svyruoja tarp noro gyventi ir noro mirti. Tai galima palyginti su paprastu oro balionu. Kai krizė gilėja, oro balione daugėja, jis pučiasi - ir yra riba, kurią pasiekęs jis sprogs. Žmogus irgi nejaučia, kada jam visko jau per daug, kai jis pasiekia sprogimo būseną, skatinančią jį nusižudyti.
Čia labai svarbus artimųjų vaidmuo, nes ūmiausia krizė gali trukti ir valandą, ir dešimt minučių. Ir jei žmogus tą akimirką sulaukia pagalbos – paprasčiausio pokalbio – jis kaip tas oro balionas „nuleidžia garą“, šiek tiek subliūkšta ir nebemėgina žudytis. Tad žmogų krizėje gali apsaugoti daugelis.
– Ar iš šalies lengva pastebėti, kai žmogus jau artėja prie tos minėtos sprogimo būsenos?
– Ir taip, ir ne. Įprastai galime įtarti, kad žmogui kažkas negerai. Matome tam tikrus ženklus, kurie parodo krizę to žmogaus gyvenime. Įprastai tai gali būti žmogui labai reikšmingi įvykiai, netektys, nebūtinai viena – tai gali būti ir darbo praradimas, santykių nutrūkimas, skyrybos. Liūdesį, nusivylimą, tai, kad žmogus prasčiau tvarkosi, pastebėti galima, bet labai dažnai žmonės gėdijasi to, kas su jais vyksta ir slepia savo emocijas. Jie tarsi ir norėtų kalbėtis, ir tuo pačiu nedrįsta. Naivu tikėtis, kad žmogus lengvai ateis ir pasisakys apie savižudybės mintis. Jei tai mūsų artimas žmogus, mes patys sunkiai prileidžiame mintis, kad jis galėtų norėti pasitraukti iš gyvenimo. Artimieji dažnai po mėginimo žudytis sako matę ženklus, bet nesupratę jų svarbos, visumos – sunku sau net prileisti mintį, kad artimojo krizė gali būti tokia sunki.
– Ką supratote bendraudama su mėginusiais nusižudyti? Ar jie gebėjo identifikuoti savo krizės piką?
– Klystame, manydami, kad savižudybė visuomet yra detaliai planuojama, taip būna itin retai. Nebūna „po dviejų mėnesių aš nusižudysiu“. Tokios mintys yra ne tiek sąmoningas planas, o labiau fantazija apie “atsarginį išėjimą”. Kiekvieno istorija labai skirtinga. Daliai žmonių pavyksta suvokti savo mintis, jausmus, ypač, jei jiems anksčiau buvo padėta įveikti krizę. Jie gali suvokti, kad tai, kas su jais vyksta, yra rimta, reikia ieškoti pagalbos. Kitai daliai žmonių yra tiesiog labai baisu, kad jiems išvis kyla mintys apie savižudybę, jie jas nuveja kaip kažką gąsdinančio ir nereikšmingo, vengia apie tai kalbėti, tikisi, kad tai kažkaip praeis savaime. Visgi dalis respondentų apskritai sunkiai įvardija, suvokia, analizuoja savo jausmus ir baimes, intensyvesnėje krizėje jie įeina į “autopiloto” būseną. Jie sau būna tarsi juodoji skylė, nesuvokia, kaip juos veikia jų gyvenimo įvykiai, nesieja jausmų su iš jų kylančiais veiksmais. Šiai kategorijai yra ganėtinai sudėtinga suvokti, kad reikia kreiptis pagalbos, todėl aplinkiniai dažniau pastebi, kad tokie žmonės nebenustygsta vietoje, jie labai nerimastingi, jų nerimas pasireiškia rizikingu elgesiu, tokiu kaip nesaugus vairavimas, alkoholio, narkotikų vartojimas, neapdairūs veiksmai, visko prisipirkimas. Toks žmogus nebenustovi vietoje ir nesuvokia, kas su juo apskritai darosi.
– Ir tai pastebėjus reikėtų inicijuoti pagalbos siūlymą?
– Mintys apie savižudybę, apie "atsargines duris" rodo, kad žmogus kenčia. Amerikoje atlikti tyrimai skaičiuoja, kad vienu metu apie pasitraukimą iš gyvenimo galvoja 5 proc. visuomenės. Tačiau svarbu pabrėžti, kad nors daugelis gali pagalvoti apie pakenkimą sau, ne visi imsis veiksmų – tik maža dalis pereina nuo minčių prie veiksmų. Bendraujant su tokiais žmonėmis reikia parodyti, kad tu į tai žiūri rimtai – jei tau kyla minčių apie savižudybę, vadinasi, kažkas yra negerai, tam yra priežastis ir tau reikia pagalbos. Mes neturime tradicijos daug ir giliai šnekėtis vienas su kitu, o to visai reikėtų.
– Grįžtu prie tų 50 jūsų pašnekovų – kas juos stumtelėjo nuo minčių prie veiksmų?
– Žmonėms labai sunku įvardinti, kas buvo jų krizės apogėjuje. Dažnu atveju paminima, kad tuo metu tiesiog buvo galimybė nusižudyti. Pavyzdžiui, pašonėje buvo savižudybės priemonė, tokia kaip vaistai. Jei jų nebūtų, veiksmo galėjo taip pat nebūti.
Būna ir „paskutinio lašo“ momentas, kai kažkas kaupiasi ir žmogus tiesiog nebeištveria, pratrūksta ir nebegali savęs kontroliuoti. Visi žmonės pamini tam tikrą būseną, kuri juos užvaldo, kai jie savęs nekontroliuoja, o juose dominuoja labai stiprios emocijos. Kai kurie autoriai tai sieja su įvykstančia disociacija – žmogus nepajėgus jausti, ką jis daro su savo kūnu, jis tarsi šoko būsenoje. Sunku pasakyti, kas nutinka, kad žmogus įeina į tokią būseną, bet panašu, kad tai labai intensyvių emocijų padarinys. Jausmai būna tokie stiprūs, kad žmogus nori ne sąmoningai sau pakenkti, bet tiesiog pabėgti nuo to, kas skauda.
Norint nusižudyti reikia peržengti tam tikrus įgimtus instinktus – mirties baimę ir velnišką skausmą. Ačiū Dievui, kad turime tokius instinktus ir žmogų mirtis natūraliai gąsdina. Visgi yra žmonių, kurių skausmo slenkstis aukštesnis, jie turi kitų įgimtų savybių, kurios padeda „apeiti“ šiuos gyvybinius instinktus. Tai gali būti daug smurto patyrę žmonės ar tie, kurie jau mėgino nusižudyti ir „prisijaukino“ mirties baimę.
Svarbus ir savižudybės priemonių prieinamumas. Tie, kurie mėgino pasitraukti iš gyvenimo su vaistais, pasakoja, kad pakanka kelių sekundžių, kad jie suvoktų padarę klaidą, sugrįžtų iš šoko būsenos ir nebenorėtų mirti, nebenorėtų pabėgti. Įsijungia protas – ką aš darau? Ar tikrai turiu tik vieną išeitį?
– Kas lėmė tai, kad jūsų pašnekovai šiandien gyvi?
– Vienas scenarijus, kai žmogus pasinaudoja tokia savižudybės priemone, kuri dar suteikia laiko apsigalvoti. Tuomet žmogus jau mėgindamas nusižudyti dar gana tiesiogiai paprašo pagalbos – parašo atsisveikinimo žinutę, kurią radę artimieji spėja atvykti ir iškviesti greitąją pagalbą. Tiesa, žmonės to neįvardija kaip pagalbos siekio, jie sakosi nesitikėję būti rasti. Tai galima vertinti įvairiai, nes žmogus iki pat paskutinės minutės nori ir mirti, ir gyventi, pajausti santykį su kitu žmogumi. Tai kartais juos ir išgelbsti.
Buvo atvejų, kai žmogus, atrodo, jautėsi viską suplanavęs, pasirinkęs mirtiną savižudybės būdą, bet jiems patiems netikėtai liko gyvas. Deja, su liūdnomis pasekmėmis sveikatai. Atrodytų, žmonės kartais jaučia galintys valdyti mirties pasirinkimą, savo kūną – tačiau net kai protas galvoja, kad viskas prarasta, kartais pats kūnas atsisako pasiduoti.
– Ar žmonės, kurie jau mėgino žudytis, yra tarsi įskilęs indas – nebebus tokie patys ir, didelė tikimybė, vėl mėgins tai pakartoti?
– Iš principo, tokio žmogaus galvoje lieka mintis, kad krizės akivaizdoje savižudybė jam yra kaip viena iš išeičių. Visgi ar žmogus vėl naudosis “atsarginėmis durimis”? Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Jei žmogus pirmąkart mėginęs nusižudyti gavo pagalbą ir išmoko, kaip kitaip dorotis su krizėmis, ar tokios krizės nebepasikartoja, jis gali daugiau niekada nebemėginti nusižudyti. Kita vertus, jei žmogus negavo tinkamos pagalbos, jis nemoka kitaip tvarkytis su savo krizėmis ir bėdomis, jis gali vėl mėginti pasinaudoti “atsarginėmis durimis”. Tada rizika išlieka.
Apie 75 proc. žmonių po savižudybės daugiau to nekartoja. Rizika yra didesnė, pagalba jiems yra gyvybiškai svarbi, tačiau daugelis nebemėgina to pakartoti. Dažnas mėgina užmiršti mėginimą nusižudyti, tarsi nieko čia nebuvo, kad tai tik atsitiktinumas. Vistik jei žmogus neįsidės tam tikrų saugiklių, neišmoks kitaip įveikti krizių, jis vėl gali kartoti savo veiksmus.
– Ar mėginę nusižudyti, jūsų manymu, Lietuvoje gauna visapusišką pagalbą?
– Situacija po truputį gerėja, nors, tiesa, iki visapusiškos pagalbos dar reikia daug kur pasitempti, ypač regionuose. Šiemet keitėsi tvarka, tad dabar kiekvienas mėginęsis žudytis asmuo, kuris pateko į ligoninę, turėtų pasimatyti su psichiatru ar psichologu, pasikalbėti apie tai, kas įvyko. Su žmogumi aptariamas planas, ką jis darys, kai jam bus liūdna, baisu ar vėl apims neviltis, vėl kils mintys apie savižudybę. Tai yra labai svarbu.
Vilniaus mieste kai kuriose ligoninėse ir psichikos sveikatos centruose yra taikoma specializuota terapija po mėginimo nusižudyti. Ji trunka keturias sesijas, po to tam žmogui siunčiami laiškai. Terapijos metu mėginama suprasti, kaip žmogus priėjo iki tokios krizės ir ką daryti kitaip naujos krizės akivaizdoje. Tai taip pat yra svarbus pagalbos momentas.
Lietuvoje taip kelią skinasi bendradarbiavimu grįstas savižudybės rizikos valdymas, nemažai specialistų jau dalyvavo šiuose mokymuose. Tai yra labiau net ne metodas, o terapinis požiūris – specialistas išmoksta geriau bendradarbiauti su žmogumi, kuris galvoja apie savižudybę.
Visgi reikia suprasti, kad nei artimieji, nei specialistai negali pasakyti iš šono, kuris žmogus planuoja savižudybę. Nėra kraujo tyrimo ar smegenų skenavimo, kuris lengvai parodytų riziką. Tik pats žmogus gali pasakyti, ar jis galvoja apie pasitraukimą iš gyvenimo. Todėl yra svarbu nebijoti užduoti atvirą, konkretų klausimą – ar tu galvoji apie savižudybę? Vienintelis būdas, kaip galime tokiam žmogui padėti, yra kalbėtis su juo, elgtis taip, kad jis mumis pasitikėtų, parodyti, kad mes suprantame jo skausmą, rimtai vertiname jo problemas, nekritikuojame to žmogaus požiūrio į pasaulį, dalindami abstrakčius patarimus.
Kritinę akimirką padėti žmogui likti gyvam, „nuleisti garą“ tikrai užtenka pokalbio. Tam, kad žmogus liktų gyvas, tau nereikia diplomo ar kursų pažymėjimo. O vėliau analizuoti situaciją, rasti savy jėgų, užkirsti kelią tolesnėms krizėms reikalinga ir specialistų pagalba.