Kai prieš save pakėlė ranką, Vladislavui Pociui buvo vos keliolika. Dar paauglystėje išbandęs gausybę svaiginančių medžiagų, nuo kai kurių tapęs priklausomas, lietuvis emigracijoje užsimojo ne tik išsikapstyti ir grįžti į normalų gyvenimą, bet ir visomis išgalėmis padėti tai pasiekti likimo broliams.

Vladislavas įsitikinęs, kad savižudybė glaudžiai siejasi su priklausomybėmis, kurios visos – panašios: panašiai veikia, yra taip pat gydomos ir taip pat apima visą žmogaus gyvenimą.

Kalbėdamas apie savo patirtį, priklausomybių ligų centro „Alfa“ vadovas atviras, jam – smalsiam ir į kraštutinumus linkusiam energingam vaikui daug įtakos turėjo aplinka: „Kai bėgau iš namų, sutikau metalistus, jie dieną miegodavo, naktį plėšdavo mašinas. Porą mėnesių gyvendamas jų sandėliuke, klausydamas jų muzikos, patikėjau ta ideologija, užsiauginau plaukus, ėmiau panašiai rengtis – tapau metalistu. Tas pats alkoholis, bandymas nusižudyti, atėjo iš aplinkos, kažkas kažką pasiūlo, tu ir imi, eksperimentuoji, bandai save išreikšti ar pabėgti nuo savęs.

13-os metų pradėjau labai maištauti prieš tėvus, 16-os bandžiau žudytis. Maištas vyko bėgant iš namų, gausiai vartojant alkoholį. Nors tuose sandėliukuose buvo labai baisu, bijojau pelių, tamsos ir vienatvės, kuri nuolat slėgė. Bet atėjus draugams bandai pasirodyt, koks esi „kietas“, kaip laužai standartus. Viduje buvau labai jautrus, bet nemokėjau to parodyti, rinkausi pripažinimą vietoj silpnumo rodymo. Kuo labiau bėgau nuo savęs, tuo labiau klimpau į visokias priklausomybes.

Vladislavas Pocius
© Asmeninio albumo nuotr.
Vladislavas Pocius

Mano tėvai daug dirbo, tad pradėjau bėgti, vogti iš namų, įnikau į priklausomybes. Buvau jaunas žmogus suaugusių nusikaltėlių pasaulyje. Savižudybė nėra vienos dienos sprendimas. Tai neišspręstų problemų burbulas. Ateina metas, kai nebeturi jėgų ir jautiesi pasiklydęs. Man norėjosi sukelti žmonėms skausmą, kaip dažnai sakoma: „jeigu mane paliksi, aš pasikarsiu, pamatysi, kaip tu kentėsi“, tarsi savotiškas kerštas. Nors dabar aš suprantu, kad aplinkiniai turi savo gyvenimus ir jie kenčia to pykčio metu“.

Norėjo keršto

Prisiminti laikus, kuomet buvo įnikęs į narkotikus, alkoholį ir kitas priklausomybes, Vladislavui nelengva, mat jis ne viską prisimena. Jis mano, jog pašėlęs elgesys ir nepaklusnumas tuomet buvo būdas sulaukti dėmesio, mėginimas slėpti savo jausmus, jokiu būdu nepasirodyti silpnam, esą, vyrui tai nėra teigiama savybė.

„Vieną dieną po konflikto su artimaisiais nusprendžiau „atkeršyti“ pasitraukdamas. Mama rado mane sukniubusį ir išvežė į ligoninę. Po keleto dienų pagrasinau personalui, kad jei manęs nepaleis, visus išžudysiu. Iki šiol nesuprantu, kodėl manęs nenusiuntė į psichiatrinę. Po šio karto, mintys apie savižudybę sugrįždavo vartojant heroiną, bet pasąmonėje turėjau didelę baimę, mat pirmas kartas nepavyko. Tas veiksmas labiau buvo paskatintas susikaupusio pykčio, noras atkeršyti tėvams.

Tuo metu, kai maištavau, gimė mažasis brolis, jam teko daugiausiai dėmesio. Mano šeima buvo šauni, nepiktnaudžiavo jokiomis medžiagomis, kiek galėjo ir suprato, davė man viską, bet mano poreikiai buvo dar didesni. Priklausomybės labai artimai susijusios su savižudybe ir kitais nebepakeičiamais neapgalvotais sprendimais. Tai buvo tam tikra imitacija, noras išgąsdinti, gauti dėmesio“, - šiandien savo poelgių nebebijojo pasakoti pašnekovas.

Artimieji padėti gali ne visada

Sakoma, jog dažnai atimti sau gyvybę norintis žmogus mano, jog be jo visiems bus geriau. Tačiau savo patirtį ir tuometinius jausmus bei norus „Alfa centro“ vadovas apibūdino kitaip: „Galvodamas apie savižudybę negalvojau apie kitų žmonių jausmus, norėjau kitiems sukelti skausmą. Man atrodė, kad su manimi pasaulis elgiasi neteisingai, kad manęs niekas nesupranta, todėl norėjau, kad kentėtų ir visi kiti – paprastas vaikiškas savanaudiškumas. Kai esi jaunas, problemos kaupiasi gana sparčiai, jeigu jų nesprendi. Bijai parodyti savo tikrąjį veidą, nes tiesiog nemoki to daryti, bijai būti silpnas kitų akyse, ypač tai sunku vyrams. Galiausiai baimės ir neišreikštas pyktis sukelia norą pasitraukti.

Jeigu aš nebandžiau nusižudyti dar kartą, nereiškia, kad mano bėdos išnyko, jos tiesiog įgavo kitą formą ir dar pasidaugino. Nemokėjau ir nebandžiau nieko spręsti, o įtampa didėjo. Ėjau per gyvenimą ieškodamas apsvaigimo būsenos eksperimentuodamas, bandydamas ir vis labiau klimpdamas. O žudytis iš naujo bijojau, buvo didelė gėda, kad net to padaryti nepavyko, pasirodžiau silpnas ir nenorėjau dar kartą taip atrodyti“.

Psichologai bei su savižudžiais dirbantys terapeutai vardina, kad į tokią savidestrukciją patekti gali patys įvairiausi žmonės, tačiau ne visada galima pastebėti ženklus, pagal kuriuos iš anksto galima pastebėti artėjančią nelaimę. Taip pat mano ir Vladislavas, paklaustas, kokie žmonės labiau linkę prieš save kelti ranką: „Žmonės, kurie eina ir kartoja, kad ką nors sau pasidarys, dažniausiai to nepadaro. Nusižudo dažniausiai tie, kurie nieko neminėjo ir neatrodė, kad galvotų apie tai. Niekada niekam nesakiau, kad aš kažką pasidarysiu, bet rodydavau kitaip, tarkim, bėgdavau iš namų, vogiau, neklausiau. Galiausiai kartojamų veiksmų pasekmės nebedžiugina, nu, bėgau iš namų penkiskart, pabėgsiu šeštą, nu ir ką – tai problemos nesprendžia.

Vladislavas Pocius, bėgimo su kliūtimis varžybos Alfa run
© Asmeninio albumo nuotr.
Vladislavas Pocius, bėgimo su kliūtimis varžybos Alfa run

Į priklausomybes, kaip ir savižudybę, linkę žmonės dažniausiai būna jautresni, jiems sunkiau sekasi atrasti save ir stengtis toliau, jei kas nors nepavyksta. Dažnam nesėkmė tampa gyvybės ir mirties klausimu. Elementarios poros skyrybos gali nulemti kraštutinį ir negrąžinamą sprendimą, tas dalykas nesirenka nei lyties, nei amžiaus, nei socialinio statuso. Nepatenkintuose lūkesčiuose – visų priklausomybių šaknys. Daugelis priklausomų žmonių nori greito rezultato. Jo negavus pasaulis griūva. Svarbiausia neturėti lūkesčių ir susitaikyti su tuo, kad kažkas gali nepavykti ir rezultatą pasiekti prireiks laiko. Į neapgalvotus pasirinkimus žmogų stumia vienokios ar kitokios krizės“.

Šiuo metu vis daugėja informacijos, kaip elgtis artimiesiems, įtariant, kad šalia esantis žmogus kelia sau pavojų ir turi tamsių minčių. Deja, pasak pašnekovo, ne visada tai padaryti įmanoma, nes artimieji ne visada yra šios srities specialistai: „Jei bėda jau aiškiai matoma, siūlau nebijoti ieškoti pagalbos iš šalies. Galima pačiam eiti pasikonsultuoti su specialistais, jie patars, kaip elgtis, kaip bendrauti su tokiu žmogumi, nes laukia ilgas ir sunkus darbas. Dar kitas veiksmingas būdas – įtarimų dėl savižudybės keliančiam asmeniui patarti pasikalbėti su jo paties autoritetu. Dažnai tai būna šeimos draugas, gali būti ir močiutė ar kitas artimasis, kurį gerbia. Bet žmonės dažniausiai ir patys žino, ką daryti. Jaunesniems vaikams galima pasiūlyti alternatyvų, kur galėtų iškrauti emocijas, tam pasitarnauja stovyklos, būreliai, bendruomenės veikla. Priklausomai nuo to, kas jam, kaip asmeniui, įdomu ir patinka“, - sakė pašnekovas.

Pradėjus gydymą svarbiausia – pasitikėti

Paprašytas papasakoti apie Priklausomybių ligų centro „Alfa“ veiklą, V. Pocius neslėpė, kad mintis jį įkurti kilo dar pačiam besigydant centre. Šiandien nuo mažos idėjos Londone gimęs centras išsiplėtė ir į Lietuvą, kur organizuojami įvairiausi socialiniai renginiai. Prie jų veiklos prisijungia garsenybės, o daugiatūkstantines minias sutraukiančius renginius organizuoja patys reabilitacijos centro abiturientai, kurių, kaip sakė Vladislavas, šiuo metu į visuomenę integruojasi jau 75 proc.

„Prieš baigiant reabilitacijos centrą, jau žinojau, ką noriu daryti – padėti kitiems. Jeigu man tai pavyksta, gali ir kitiems. Jeigu aš kažkada gyvendamas prie šiukšliadėžės laiptinėje šiandien šiandien galiu kurti visuomenei naudingus projektus, gali ir kiti. Mes organizuojame bėgimą su kliūtimis „Alfa run“, kurio potekstė – prisidėti prie sveikstančiųjų, kurie kasdien įveikinėja kliūtis savo kelyje į sveikimą. Mes visi išbandome savo fizinių ir emocinių galimybių ribas. Viso to aš nebūčiau padaręs.

Šiandien aš su tokiais žmonėmis dirbu, kiekvieną iš jų vadinu neišgrynintu perlu, kaip dainavo Andrius Mamontovas: „Argi gali įvertinti šviesą tasai, kas nematė tikrosios tamsos?“. Tie žmonės yra truputį jautresni, patyrę tam tikrus dalykus giliau, nei kiti. Jeigu juos pavyksta pastatyti į tiesų kelią, jų kūrybingumui nėra ribų, išgydžius jo širdį, gali daryti įspūdingus dalykus.

Vladislavas Pocius
© Asmeninio albumo nuotr.
Vladislavas Pocius

Mūsų tikslas yra padėti kiekvienam susitikti su savimi, nebijoti, nes jį supa tokie patys, parodyti, ką jie gali turėti, jeigu atsisakys priklausomybės. Nėrą ko bijoti, aš pats esu toks pat „grybas“, kaip kiti priklausomi.

Žinau, ką reiškia laikyti rankose krikšto dukterį, kurios tėtis yra priklausomybės atsikratęs žmogus. Padedu žmonėms sugrįžti į šeimas, jas atgauti, kurti. Į mūsų renginius susirenka po 3 tūkst. dalyvių, o aš žinau, kad juos organizuoja patirties neturintys, tik labai daug pastangų ir meilės įdedantys, tai „veža“ labiau, nei bet kuri cheminė medžiaga.

Dabar planuojame pradėti kalinių integravimo iniciatyvą, padėti jiems atrasti dalykus, kuriuos mėgsta ir taip gyventi geresnį gyvenimą po reabilitacijos. Šiuo metu Lietuvoje po reabilitacijos ar įkalinimo įstaigos žmonės nukreipiami į darbo biržą, kurioje siūlomi įvairūs kursai, bet jeigu žmogus yra visai kitoks? Mūsų tikslas padaryti taip, kad tolimesnis žmogaus sveikimas vyktų be atkryčio, kad jie dirbtų ir bendrautų su saviškiu, su kuriuo galėtų pasidalinti jausmais ir potyriais jau nebebūnant programoje. Atėjus pas mus atsikratyti vienos ar kitos priklausomybės svarbu pasitikėti kitais, neturėti greito rezultato lūkesčių“, - kalbėjo V. Pocius.

Į klausimus apie savižudybę bei į ją linkusių žmonių požymius atsako RPLC Metodinio vadovavimo ir monitoringo skyriaus vedėjas Andrius Lošakevičius.

– Kokie ženklai įspėja, kad žmogus gali nusižudyti?

– Pagrindinis ženklas įspėjantis, kad žmogus gali nusižudyti, yra jo išgyvenama neviltis, kurią jis gali išreikšti labai įvairiai: dauguma žmonių gana aiškiai įvardina, kad galvoja apie savižudybę – pasako atvirai, ar grasina nusižudyti. Tačiau gali būti, kad neviltis išreiškiama netiesiogiai – per prislėgtą nuotaiką ar neįprastą nuotaikų kaitą, išsakomą beviltiškumą ar menkavertiškumo jausmą, atsiribojimą nuo aplinkinių, ir panašiai.

Duomenys rodo, kad nemaža dalis žmonių nusižudo būdami apsvaigę – pats psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali pastiprinti išgyvenamą neviltį, be to, apsvaigę žmonės turi didesnę nelaimingų atsitikimų riziką ir dažniau gali būti linkę pasielgti spontaniškai ir neapgalvotai.

Taip pat žinome, kad žmonių, kenčiančių nuo priklausomybės, savižudybės rodikliai būna iki kelių kartų aukštesni nei bendros populiacijos – jie dažniau nusižudo. Be abejo, tai nereiškia, kad visi vartojantys PAM ar priklausomybe sergantys asmenys bus linkę nusižudyti, tačiau tiek psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, tiek priklausomybę joms reiktų vertinti kaip savižudybės rizikos veiksnį, taip pat kaip ir ankstesni mėginimai nusižudyti, artimųjų žmonių netektis (tarp jų – artimųjų savižudybės), išgyventi traumuojantys įvykiai (smurto patyrimas) ir panašiai.

Kadangi tai yra rizikos veiksnys, RPLC specialistai – gydytojai ir psichologai – konsultuodami besikreipiančius žmones, visada atlieka ir ankstyvą savižudybių rizikos įvertinimą. Skiria laiko aptarti jo emocinę būseną ir ankstesnę patirtį. Jei nustatoma rizika, kad žmogus gali nusižudyti, imamasi priemonių tam užkirsti kelią – teikiama emocinė pagalba, kartu su žmogumi sudaromas savisaugos planas, numatomos tolimesnės strategijos, kurios galėtų jam padėti. Kritiniais atvejais organizuojama būtina medicinos pagalba ar žmogaus guldymas į specializuotus krizių įveikimo skyrius psichikos sveikatos centruose.

– Kaip elgtis artimiesiems, pastebėjus priklausomybę ir suicidiškumą/depresiją?

– Labai svarbu kalbėtis su žmogumi ir pastebėjus jo pasikeitusią būseną ar elgesį, jei kyla įtarimas – tiesiai ir atvirai paklausti, ar jis negalvoja apie savižudybę. Dažnai tai sunku padaryti, tačiau atviras ir nuoširdus pokalbis, rūpesčio parodymas gali palengvinti žmogaus išgyvenamą neviltį. Pokalbio metu taip pat galima pasiūlyti kartu paieškoti išeities, ir kreiptis į specialistus pagalbos. RPLC ir daugumoje psichikos sveikatos centrų taip pat yra teikiama konsultacinė pagalba artimiesiems ir pasitarus su specialistais galima rasti tinkamą sprendimą.

Pagalbos telefonai:
Psichologinės pagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
Jaunimo linijaBudi savanoriai konsultantai 8 800 28888I-VII, visą parą
Vaikų linijaBudi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111I-VII, 11:00 - 23:00
Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui)Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai 8 800 77277II–VI, 16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linijaPagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai 8 800 66366I-VII, visą parą
Vilties linijaPagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123I-VII, visą parą
Krizių įveikimo centrasKonsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) 8 640 51555I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.
Sidabrinė linijaBudi savanoriai konsultantai 8 80080020I-V, 8.00-20.00
Emocinė parama internetu
„Vaikų linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per 36val.
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/laiskaiAtsako per 2 darbo dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per 3 darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per 3 darbo dienas
Psichologinės konsultacijosRašyti el. paštu: psyvirtual@psyvirtual.lt.Daugiau informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.ltAtsako per 2 darbo dienas
Pagalba nusižudžiusių artimiesiemsRašyti el. paštu: laukiam@artimiems.ltAtsako per 2-3 darbo dienas
Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00 Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64.
Pagalba turintiems priklausomybių
Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą:
Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC)8 5 213 7274info@rplc.lt
RPLC Vilniaus filialas8(52)137808vilnius@rplc.lt
RPLC Kauno filialas8(37)333255kaunas@rplc.lt
RPLC Klaipėdos filialas8(46)415025klaipeda@rplc.lt
RPLC Šiaulių filialas8(41)522488siauliai@rplc.lt
RPLC Panevėžio filialas8(45)582673panevezys@rplc.lt
Anoniminių alkoholikų draugija+370 685 05191/info@aalietuvoje.org
Pilnų namų bendruomenė+370 698 73005infopnb.lt

www.DELFI.lt
19