Darboholizmas, kaip aiškino pašnekovė, tai nekontroliuojamas, absoliutus potraukis darbui, kai darbas yra pagrindinis dalykas žmogaus mintyse. Taip pat tai yra pernelyg intensyvus ir ilgas buvimas darbe, darbas tampa nuolatine veikla ir užsiėmimu.
„Galima įsivaizduoti, kad žmogus eina miegoti ir keliasi galvodamas apie darbą“, – sakė M. Valentaitė.
Pasak jos, priežasčių, kodėl tampama darboholiku, gali būti daug ir įvairių. Visų pirma – prasmės suvokimas. Nors kai kurie žmonės daug dirba siekdami daugiau uždirbti, yra žmonių, kurie iš esmės neuždirba nei daug, nei labai daugiau nuo to, kiek jis dirba, tačiau jis vis tiek visiškai paniręs į savo veiklą.
„Greičiausiai reikėtų individualiai žmogaus klausti, ką jam apskritai reiškia darbas ir kokią jis prasmę jam suteikia. Nes tai yra pagrindinė priežastis, kodėl žmogus dirba. [...] Tai gali būti ir iš puikybės, iš kažkokio noro būti svarbiu ir reikšmingu. Kai jis neranda, kur tai realizuoti ir kaip tai suteikti sau asmeniniame gyvenime, kai jis neturi kažkokios papildomos veiklos, kai jis neturi pomėgių, galbūt neturi asmenino gyvenimo. Gali būti po kažkokios netekties, traumos“, – kalbėjo pašnekovė.
Anot jos, tarp darboholizmo priežasčių galima rasti ir užslėptų emocijų, noro viską kontroliuoti, taip pat ir nereikšmingumo jausmą, bejėgiškumą kažką keisti.
„Manau, kada yra didelė problema prasmės nejautimas. Nejautimas to, kodėl aš gyvenu. Ar aš dirbu tam, kad gyvenčiau, ar gyvenu tam, kad dirbčiau“, – sakė M. Valentaitė.
Darboholikas – nebūtinai geriausias darbuotojas
Laidos pašnekovė sutiko, kad darboholizmas gali būti nulemtas ir visuomenės įtakos, kai viešojoje erdvėje nuolat skatinama būti geriausiu, kažko pasiekti. Taip pat jį gali paskatinti ir šeimos nariai, tėvai, kur gali egzistuoti nusistatymas, jog jei nieko nedirbi, esi nieko vertas.
Galima susidaryti įspūdį, kad ir darbdaviai, tikriausiai, skatina darboholizmą, o tokie, vien savo darbu gyvenantys žmonės yra tiesiog svajonių darbuotojai. Vis dėlto M. Valentaitė tokią prielaidą vertina atsargiai.
„Užsienyje yra praktika, kad darbo pokalbio metu yra klausiama, kaip atostogausite, kaip savimi pasirūpinsite, kaip ilsitės. Nes darboholizmas yra susijęs su kitu fenomenu – perdegimo sindromu. Tai yra labai didelė rizika, nes perdegęs darbuotojas nebus naudingas. Jis bus išsekęs, pamėlusiais paakiais, atsiranda chroniškas nuovargis. Dėl to balansas yra svarbiausia“, – įsitikinusi ji.
Ženklai, kad laikas susirūpinti
Nuolat dirbant, ypač namų sąlygomis, kartais gali būti sunku suvokti, kur yra ta riba tarp sveiko pomėgio savo darbui ir darboholizmo. Pašnekovė pasiūlė tai išsiaiškinti atlikus eksperimentą – stebint, kas vyksta su žmogumi, kai jis neveikia nieko.
„Kas vyksta tada, kai tikram darboholikui reikia prabūti visą savaitgalį, pavyzdžiui, šeimoje, arba, jei jis šeimos neturi, ką jis veikia tada, kaip jis leidžia savo laisvalaikį. Ar jis daugiau laukia vakaro, kad jo darbas greičiau baigtųsi ir jis kažką veiktų, ar labiau laukia ryto, kad greičiau vėl eitų į darbą“, – kalbėjo M. Valentaitė.
Taip pat geras pasitikrinimas, pasak jos, – savaitės ar dviejų atostogos. Tikram darboholikui tai bus tikriausia kančia.
Ir vis dėlto, kodėl darboholizmas – pavojingas? Pašnekovė įvardijo, kad pirmiausia nuo to nukenčia šeima, asmeninis gyvenimas arba kaip tik – jo nebuvimas. Gali atsirasti psichosomatiniai sutrikimai, migreniniai galvos skausmai, chroniškas nuovargis, nemiga arba kaip tik – mieguistumas.
„Fiziškai gali paveikti nuolatinis buvimas darbe. Juo labiau jei darbas visada sėdimas, prie kompiuterio. Žmogus pamiršta judėti, pavalgyti, net į tualetą nueiti. Jis visiškai apleidžia savo kitus poreikius ir visiškai save pamiršta. Ignoruoja save kaip asmenį ir viską savo dėmesį perkelia tik į tai, kas turi būti padaryta“, – vardijo M. Valentaitė.
Darboholizmo gydymas
Paklausta, kaip darboholizmą galima išgydyti, koučingo specialistė patarė visų pirma ieškoti savęs, kalbėti su aplinkiniais.
„Jei neturit, su kuo pasikalbėti dabar, tai tiesiog pasiimkite popieriaus ir tušinuką, ir pradėkite savęs klausti. Daug kartų paklausit savęs, kodėl. Kodėl aš dirbu? Kodėl tai darau? Kodėl man tai svarbu? Daug kartų klauskit savęs, kodėl, kol patys prieisite tą atsakymą, kuris jus tenkins. Ir jei jausite, kad tas atsakymas jūsų netenkina, kada jūs vertybiškai matote platesnį pasaulio vaizdą, kad jums yra svarbus ir asmeninis gyvenimas, ir pasitenkinimas, pasimėgavimas, klauskite savęs, o kada aš paskutinį kartą mėgavausi, kada aš paskutinį kartą jaučiausi tikrai tikrai pilnas. Nes darboholizmas yra susijęs ir su tuštumos jausmu viduje, kai žmogus pastoviai jaučiasi nepakankamas“, – kalbėjo ji.
M. Valentaitė taip pat patarė skaityti, ieškoti informacijos internete , ieškoti specialistų, galiausiai – paskambinti draugams, paklausti, kaip jie jus mato ir pagalvoti, kada paskutinį kartą su jais kalbėjote ne apie darbą.
Specialistė taip pat pabrėžė, kad darboholizmas, kaip ir kitos priklausomybės, nėra išgydomas iki galo.
„Alkoholikas, kuris 10 metų negeria, vis tiek yra buvęs alkoholikas ir priklauso rizikos grupei“, – sakė ji ir patarė nuolat save stebėti ir bandyti išlaikyti balansą.
Padėti, pasak jos, gali ir kitų žmonių, šeimos narių palaikymas, tačiau svarbiausia yra suvokti savo problemą ir ieškoti pagalbos.
„Kaip ir su alkoholizmu, negalima padėti žmogui, jei jis nenori padėti pats sau. Visada jis pats turi kreiptis pagalbos ir pats jos ieškoti“, – pokalbį užbaigė M. Valentaitė.
