Dalijasi pasakojimais apie protu nesuvokiamas paauglių egzekucijas: tai kartodavosi kiekvieną dieną

Visai neseniai į Tauragės medikų rankas pateko vaikas, kuriam sulaužyti rankų pirštai. Berniukas neslėpė, kad pateko į žiaurias muštynes mokykloje. Kitos mokyklos anoniminėje apklausoje net 40 proc. paauglių nurodė, kad mokykloje yra vaikų gaujos – tiek pat respondentų sakė matę bent vieną vaiką, į mokyklą atsinešusį peilį.

Į smurto mokykloje sąvoką įeina tiek kojos pakišimas siekiant, kad kitas, silpnesnis, pargriūtų, tiek peilio atsinešimas rodant savo galią, tiek pajuokos ir vieši pažeminimai.

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro autorių parengtose metodinėse rekomendacijose pabrėžiama, kad sunkios ar žiaurios smurto formos Lietuvos mokyklose pasitaiko rečiau nei nuolatinės nedidelės priekabės, pravardžiavimai, žeminimai (prie patyčių priskiriamas ir lengvas fizinės sveikatos sutrikdymas). Tiesa, šalyje nėra išsamių smurto paplitimo mokykloje tyrimų, tad tenka remtis pavienėmis apklausomis, policijų suvestinėmis ir asmeniniais liudijimais, kurie, beje, lengvai pašiurpina net suaugusius.

Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis paantrino, kad tokios statistikos niekas nerenka, tačiau pripažino, kad iškvietimų į mokyklas būna tikrai daug. „Nemažai tokių atvejų galite rasti ir suvestinėse. Dažniausiai tai smurtas, muštynės, vagystės“, – vardijo jis.

„Kai tėvai atsipūtę sako „iš to yra išaugama“, man visada norisi paklausti, į ką? Ar mes laimingi suaugusieji, pasitikintys savimi, turintys daug kantrybės ir mokantys savo vaikus tinkamai išreikšti savo jausmus? Kad ir ką būtume patyrę vaikystėje, paauglystėje, mes tai išaugsime, bet smurtinio elgesio, patyčių patyrimas yra itin žalinga patirtis. Mes nežinome, kokie būtume užaugę, jei pavyktų lemiamu momentu išvengti tokių neigiamų patyrimų. Agresyvus, smurtinis elgesys – vienas iš rizikos veiksnių, kad žmogus ateityje turės daug įvairiausių sunkumų“, – DELFI pabrėžė „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Teko keisti plaukų spalvą

Moksleivių liudijimai rodo, kad klasiokai kartais demonstruoja protu suvokiamą žiaurumą, kuris, atrodytų, net nedera jaunam, dar tik besiformuojančiam žmogui.

„Viena mano klasiokė paėmė mano nuotraukas ir jas pakoregavo, kad aš – prostitutė, tada jas paviešino. Dabar į mokyklą neįmanoma eiti, visi už nugaros iš manęs tyčiojasi, atpažįsta ir tiesiog Vilniuje, gatvėje. Teko pakeisti plaukų spalvą“, – „Vaikų linijos“ forume dalijosi viena paauglė.

Pagalbos ir patarimo ieškojo ir „Samara“ dėl tylumo ir uždarumo bendraamžių praminta mergina.

„Visi šie švelnūs pravardžiavimai baigėsi tada, kada vienas išdrįso priremti mane prie sienos ir iš visų jėgų sviedė už plaukų ant žemės. Tą kartą aš visą dieną buvau užsirakinusi mokyklos tualete ir galvojau „kodėl? Ką aš jiems padariau?“. Iš pradžių man buvo taip nepakenčiamai sunku, nes tai kartodavosi kiekvieną dieną. Eidavau pro visus tuos žmones susikausčiusi, bijojau pažiūrėti žmonėms į akis. Pradėjau nežmoniškai bijoti visko, jaučiausi nesaugi. Pavirtau bokso kriauše, kurią jie galėjo spardyti ir trankyti“, – atvirai pasakojo ji.

Iš pradžių man buvo taip nepakenčiamai sunku, nes tai kartodavosi kiekvieną dieną. Eidavau pro visus tuos žmones susikausčiusi, bijojau pažiūrėti žmonėms į akis. Pradėjau nežmoniškai bijoti visko, jaučiausi nesaugi. Pavirtau bokso kriauše, kurią jie galėjo spardyti ir trankyti.

Bendraamžių smurtą patyrusi mergina

Merginos patyčios su fiziniais smūgiais tęsiasi jau daugiau nei trejus metus. Jos teigimu, tokius išpuolius matę ir mokytojai, kurie tiesiog nusukdavę akis („jie tylėjo, lyg patys bijodami paauglių žiaurumo“).

„Bandžiau pasikeisti, pradėti gyventi iš naujo, pradėti bendrauti, bet gyvenu mažame miestelyje, gandai čia sklinda itin greitai, atrodo, kad visi susitarę mane atstumti, aš visiems kiekvieną kartą gatvėje užkliūnu. Prieš metus buvau panirusi į depresiją, nenorėjau nieko matyti, tiesiog užsirakinau kambary ir 4 mėnesius neišėjau iš jo“, – atviravo mergina.

Su mamos ir psichiatrų pagalba ji tikina vėl „atsistojusi ant kojų“, bet mokykloje situacija per šį laiką nė kiek nepasikeitė – koridoriuose vis dar karaliauja žiaurūs moksleiviai, kurių auka, tikina mergina, gali tapti be jokios priežasties.

Smurtinis elgesys „užauga“

Nesulaukę pagalbos mokykloje ir neišgirsti namie vaikai neretai pagalbos kreipiasi anonimiškai.

„Vaikų linijos“ psichologė, savanorių mokytoja J. S. Jasiulionė sako, kad daugiausia skambučių jie sulaukia dėl santykių su tėvais, bendraamžiais ir patyčių mokykloje.

„Prieš 10 metų, kai inicijavome kampaniją „Be patyčių“, skambučiai šia tema dar buvo retenybė. Tada dar patys nebuvome identifikavę problemos ir jos masto, be to, vaikams nebuvo ištransliuota žinia, kad apie tai svarbu kalbėtis, kad tai, kas vyksta, nėra normalu“, – kalbėjo J. S. Jasiulionė.

Specialistė tikina, kad padrąsinti vaikai atviriau kalba apie tai, kas juos skaudina, ir natūraliai atrodo, kad smurto ir žalojančių patyčių atvejų šalyje daugėja, tačiau pamatuoti tikrąjį šios opios problemos mastą – išties sudėtinga.

Vienos mokyklos anoniminės apklausos rezultatai

40 proc. paauglių nurodė, kad mokykloje yra vaikų gaujos. Tiek pat respondentų sakė matę bent vieną vaiką, į mokyklą atsinešusį peilį.

„Vaikai negimsta nei pikti, nei agresyvūs. Jie pirmiausia perima suaugusiųjų rodomą elgsenos modelį. Kada pasireikš agresyvus vaiko elgesys priklauso nuo kelių veiksnių. Pirmiausia, vaikai gimsta turėdami skirtingą temperamentą – vieni greičiau supyksta, yra impulsyvesni. Tačiau jo emocijų valdymas vyksta šeimoje – kokios ten vertybės, ko jis yra mokomas, kokį elgesį jis stebi, kokios jo ankstyvosios patirtys. Jei vaikas jau darželyje buvo tapęs taikiniu ir nesulaukė pagalbos, gali būti, kad ir mokykloje jis bus susitaikęs esantis „nevertingas“ ir kad su juo galima elgtis žeminančiai. Arba, priešingai, jis suvoks, kad norint „išgyventi“, turi būti piktas ir agresyvus, turi rodyti jėgą“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, aplinkos poveikis, visuomenėje regimi pavyzdžiai turi didelę įtaką vaiko pasaulėžiūros, taisyklių, kuriomis jis vadovausis, formavimuisi.

„Vaikas nėra išmoningesnis nei suaugęs. Jei smurto atveju jis naudoja elektros laidus, kitus ginklus, jis visa tai veikiausiai matė ir girdėjo. Kai turime labai lengvą priėjimą prie viso pasaulio medžiagos, vaikams gresia tai, kad jie prisižiūrės jų amžiui nederančios žiaurios informacijos. Kai šiurpstame skaitydami, ką padarė jauni mokiniai, pagalvokime, ko galima rasti globaliame internete ir ar tai galėjo prisidėti prie vaiko elgesio“, – siūlė J. S. Jasiulionė.

Vaiko polinkis į smurtą, psichologės teigimu, gali pasireikšti gana anksti – t. y. jau ikimokykliniame amžiuje, tačiau suvešėti – paauglystės metais.

„Tai, kas įvyksta paskui, 12-13 m., kai vaikai įvykdo protu nesuvokiamas egzekucijas, rodo, kad toks jų elgesys „užaugo“ iki pavojingos ribos. Ir ne per vieną dieną. Kitas klausimas, ar mes, suaugusieji, mokame reaguoti į netinkamą vaikų elgesį? Ar mokome juos tinkamai reaguoti ir valdyti pyktį? Ką mes darome, kai jie išgyvena skriaudą? Skaudūs Amerikos susišaudymų mokyklose atvejai ir jų tyrimai rodo, kad smurtautojai dažnai patys būna nukentėję ankstyvame amžiuje (mušami, žeminami, patyrę smurtą). Tad ir prie egzekucijų, apie kurias dabar kalbame mes, gali būti „prieita“ labai įvairiais keliais“, – pabrėžė ilgametė „Vaikų linijos“ darbuotoja.

Kas lemia, kurioje barikadų pusėje vaikas atsidurs

Specialistės teigimu, paauglystės metu labai sustiprėja grupės įtaka.

„Stebime, kad mokyklos grupiniuose procesuose mokinių elgesį labai veikia du dalykai. Pirmasis – tai socialinis užkratas. Vaikas, paauglys mato, koks elgesys yra priimtinas X grupėje. Pavyzdžiui, pasišaipyk klasėje iš silpnesnio, visi juoksis, dėmesys (be neigiamų pasekmių) garantuotas. Natūralu, kad norėdamas pelnyti bendraamžių dėmesį aš pamėginsiu tai pakartoti. Antrasis veiksnys – vadinamoji atsakomybės difuzija. Pavyzdžiui, vyksta susidorojimas su vienu grupės nariu, jį stebi daugiau jaunuolių. Niekada nėra taip, kad visi džiaugiasi tuo, kas vyksta. Daliai paauglių nemalonu tai stebėti, jie norėtų tai sustabdyti, bet jiems nedrąsu, o kadangi jie – didesnės grupės nariai, jie vis tikisi, kad kažkas kitas tai padarys, išgelbės situaciją. Atsakomybė pasidalijama tarp daugybės žmonių“, – aiškino J. S. Jasiulionė.

Todėl kalbant apie tokio ydingo elgesio mažinimą ir prevenciją, pabrėžia pašnekovė, neabejotinai svarbus darbas grupėse. Individualiai dirbant su vienu mokiniu rezultatai bus daug prastesni. Tai esą patvirtina ir Švedijos, su kuria „Vaikų linija“ daug dirba, patirtys ir rezultatai – kai visa mokykla vienodai supranta, kas yra smurtinis elgesys, kaip į jį reaguoti, kai suaugusieji vadovaujasi tokiomis pačiomis vertybėmis, kurias jie deklaruoja, stebimi gilesni bendruomeniniai pokyčiai.

Skaudūs Amerikos susišaudymų mokyklose atvejai ir jų tyrimai rodo, kad smurtautojai dažnai patys būna nukentėję ankstyvame amžiuje (mušami, žeminami, patyrę smurtą). Tad ir prie egzekucijų, apie kurias dabar kalbame mes, gali būti „prieita“ labai įvairiais keliais.

Psichologė J. S. Jasiulionė

„Būtinos sistemingos, nuoseklios priemonės, o ne metus mokykloje vykstantis projektas, po kurio vėl viskas vyksta po senovei. Be to, svarbu dirbti ir „per“ nuomonių lyderius. Jaunam žmogui svarbūs autoritetai, jų elgesio kanonai, siunčiama žinia“, – kalbėjo pašnekovė.

Psichologės teigimu, svarbų vaidmenį formuojant požiūrį suvaidina ir tėvai, kurie
neretai proteguoja „duok atgal“ mentalitetą, o tai, psichologų teigimu, niekur neveda.

Paklausta apie smurtautojo ir nuskriaustojo „vaidmenis“, J. S. Jasiulionė pabrėžė, kad nors nederėtų visiems taikyti bendrų šablonų, tačiau tam tikri atsikartojimai stebimi.

„Būna situacijų, kai vaikas-smurtautojas būna iš labai socialiai atskirtos, konfliktiškos aplinkos, tačiau lygiai taip pat jis gali būti ir visiškai aprūpintas, tėvai užimantys geras pareigas. Prie savo vaidmens kiekvienas prieina labai skirtingu keliu – vienas pats nukentėjo vaikystėje, kitas tiesiog labai nori dominuoti, tačiau jo niekas neišmokė konstruktyvaus būdo, kaip jam lyderiauti. Kartais tai yra vaikai, kurie turi puikius socialinius įgūdžius, geba sutarti tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiais, tačiau jiems stinga empatijos, rūpesčio kitais“, – priežastis aiškino psichologė.

Taikiniais esą dažniau išsirenkami vaikai, kurie yra jautrūs, nedrąsūs, drovūs, nelinkę elgtis agresyviai.

Daugiau jėgos – daugiau sužalojimų

Antakalnio poliklinikos medicinos psichologė Giedrė Dovydaitytė pripažino, kad patyčios vis dar išlieka labai skaudi problema mokyklose. Patyčios, vardija ji, žemina savivertę, vaiko pasitikėjimą savimi, trukdo mokytis ir sukelia didelį nerimą eiti į mokyklą.

„Kai kurių bendraklasių pasakyti įžeidžiantys žodžiai gali ilgai išlikti atmintyje. Be to, konsultuojant suaugusius galima pastebėti, jog žemos savivertės šaknys neretai glūdi vaikystės ir paauglystės patyčių patirtyje.

Skirtinguose vaiko raidos etapuose galima susidurti su skirtinga agresijos raiška. Net patys mažiausieji gali pastumti kitą vaiką darželyje, nepasidalinti žaislų, įkąsti. Itin svarbu nuo pat mažų dienų nubrėžti aiškias elgesio ribas ir mokyti vaiką išreikšti pyktį kitais būdais, vengiant smurto nukreipto į aplinkinius. Tikėtina, jog neišsprendus agresijos problemų ankstyvoje vaikystėje, toliau augant ir pasiekus paauglystę jos gali sustiprėti. Paauglystėje įgyjame daugiau jėgos, todėl ir agresijos būdai gali būti labiau žalojantys“, – aiškino poliklinikos specialistė.

Jos teigimu, vaikui yra itin svarbus pripažinimas, priklausymas bendraamžių grupei. Būti atsiskyrusiu, nepritapusiu yra nelengva.

„Tuo galima paaiškinti, kodėl nemaža dalis vaikų patyčių situacijoje išlieka pasyvūs stebėtojai ar prisitaiko prie daugumos. Neretai jiems kyla mintys, jog „čia ne mano reikalas“ arba atsiranda baimė, jog, pasakius suaugusiajam, „aš būsiu skundikas“. Toks požiūris yra žalingas, nes trukdo imtis veiksmų, pranešti apie patyčias“, – įsitikinusi G. Dovydaitytė.

„Užkrečiamos“ patyčios

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro psichologė Renata Mazūrienė informavo, kad su šiomis problemomis jau ilgą laiką dirba nemažai nevyriausybinių organizacijų, smurto ir patyčių problemos esą sprendžiamos ir valstybės lygmeniu.

„O klausimą turbūt turėtume formuluoti taip: kaip padaryti, kad tai, kas surašyta dokumentuose ir rekomendacijose, būtų kuo efektyviau vykdoma“, – sakė ji.

Specialistė pabrėžė, kad smurtas ar patyčios gali vykti bet kurioje mokykloje, todėl yra svarbu žinoti, kaip tokiais atvejais elgtis.

„Lietuvos mokyklose jau 10 metų diegiama Olweus patyčių prevencijos programa. Šią programą diegiančiose mokyklose kasmet yra atliekama mokinių apklausa. 2017 m. lapkričio mėn. atliktos apklausos duomenimis, patyčias patiria 21,6 proc. vaikų. 2008 m. duomenimis, patyčias patyrė 29,8 proc. vaikų. Tyrimų duomenys rodo, kad nuosekliai ir ilgą laiką prevencijos programą vykdančiose mokyklose patyčių ir kitokio agresyvaus elgesio apraiškų mažėja“, – aiškino pašnekovė.

Patyčių tyrinėjimo pradininkas, Bergeno universiteto profesorius Dan Olweus yra išskyręs tokius mokinių vaidmenis patyčių situacijose: patyčių iniciatoriai; jų pasekėjai/pakalikai; palaikantieji/pasyvūs užgauliotojai (palaiko patyčias juokdamiesi ar pan., bet prie jų neprisideda); galimi užgauliotojai (pritaria patyčioms, tačiau atvirai to nedemonstruoja); neutralūs stebėtojai; galimi gynėjai (nepritaria patyčioms, bet aktyvių veiksmų nesiima) ir gynėjai.

„Elgesį patyčių situacijose, be kita ko, lemia įvairūs grupiniai mechanizmai, pvz., socialinis užsikrėtimas, kai įsitraukti į patyčias paskatina tai, kad jas organizuojantys vaikai yra populiarūs ir kiti bendraamžiai jais žavisi. Patyčios gali būti „užkrečiamos“ ir plisti, įtraukti į užgaulius veiksmus kitų atžvilgiu tuos vaikus, kurie grupėje jaučiasi neužtikrintai ir nori kokiu nors būdu joje įsitvirtinti. Įsitraukimą į patyčias paskatina ir neigiamų pasekmių nebuvimas – jei iš suaugusiųjų arba kitų vaikų nesulaukiama patvirtinimo, kad toks elgesys tikrai yra nepriimtinas.

Patyčių situacijose svarbus vaidmuo tenka suaugusiesiems, nes paprastai vaikai vieni, be jų pagalbos, susitvarkyti negali. Reiktų skatinti vaikus kalbėti apie tai, kas su jais vyksta, ką jie patiria ir mato“, – ragino ji.

Patyčios ir smurtas negrūdina

Smurto ar patyčių taikiniu gali tapti kiekvienas. D. Olweus yra išskyręs tipiškiems skriaudėjams ir tipiškiems skriaudžiamiesiems būdingus bruožus, tačiau vis tik nėra aišku, kiek vieni ar kiti bruožai yra patyčių priežastis, kiek – pasekmė.

„Olweus mokinių apklausos duomenys rodo, kad tiek tarp berniukų, tiek tarp mergaičių labiausiai paplitusios yra žodinės patyčios. Berniukai dažniau nei mergaitės kenčia nuo fizinių patyčių ar jas naudoja, o tarp mergaičių dažnesnės yra netiesioginės patyčios (gandų skleidimas, atstūmimas).

Psichologinis smurtas yra sunkiau pastebimas ir atpažįstamas. Poveikio stiprumas priklauso nuo daugelio tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių, tarp jų – nuo gautos pagalbos, paramos ir palaikymo. Svarbu aiškiai suprasti, kad smurtas ir patyčios ne užgrūdina, o žaloja ir jų poveikis negali būti teigiamas“, – aiškino R. Mazūrienė.

Tiek smurtas, tiek patyčios neretai turi ilgalaikes pasekmes, kurios, anot specialistės, gali būti labai įvairios.

„Pasekmių sunkumas priklauso nuo įvairių faktorių (vaiko amžiaus, lyties, individualių savybių, aplinkinių požiūrio ir reakcijų į smurtą ir pan.). Manyčiau, kad pati nuostata, jog iš to „išaugama“, nėra tinkama – taip manydami savo elgesiu ar reakcijomis galime nuo smurto ar patyčių kenčiantiems vaikams siųsti žinią „nieko čia tokio“, „pakentėk, praeis, išaugsi“ ir pan. Tai nėra tinkama, vaiko kančios ignoruoti negalima, nepaisant to, kokios nereikšmingos ar „nevertos dėmesio“ gali atrodyti tos kančios priežastys žiūrint iš suaugusiojo perspektyvos“, – reziumavo ji.

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai 8 800 28888 I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai 8 800 77277 II–VI, 16.00 - 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai 8 800 66366 I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) 8 640 51555 I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

„Sidabrinė linija“ – draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Budi profesionalūs konsultantai 8 80080020 www.sidabrinelinija.lt [e-mail] I-V 8.00-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per 36val. „Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Emocinė parama elektroniniais laiškais "Jaunimo linijoje" neteikiama „Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas „Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas Psichologinės konsultacijos Rašyti el. paštu: [e-mail] informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt Atsako per 2 darbo dienas Pagalba nusižudžiusių artimiesiems Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 2-3 darbo dienas

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64.