Be to, dar toli gražu ne visi kraujo galintys aukoti lietuviai tai daro. Viena priežasčių – įvairios baimės, kita – vis dar gausu žmones bauginančių senų mitų.
Kas vyksta žmogaus organizme jam duodant kraujo, kaip tai veikia mūdų fizinę ir emocinę sveikatą, kam ši procedūra iš tiesų gali būti pavojinga ir kada kraujo žmogus aukoti negali bei kokia šiuo metu situacija didžiausiose šalies ligoninėse kalbėjome su Santaros klinikų Kraujo centro vadovė, gyd. hematologe Lina Kryžauskaite ir LSMUL Kauno klinikų Kraujo centro gydytoja Vaida Vilutiene.
Daugiausiai nerimo sukėlė žmonių reakcija pavasarį
L. Kryžauskaitė pasakoja, kad kone kebliausia situacija ir didžiausias kraujo atsargų trūkumas Santaros klinikose buvo pavasarį, kai bijodami užsikrėsti žmonės tiesiog neateidavo aukoti kraujo.
„Kai paskelbė pirmą karantiną mes galvojome – oho, dabar tai jau bus. Iš pradžių sustojo, žmonės supanikavo, bet didžioji dalis visuomenės yra adekvati, protinga ir sąmoninga, ir ji supranta, kad kitaip nebus. Kad jei neduos Onutė, neduos Petras, tai tikrai neužteks, kai man reiks“, – teigia medikė.
L. Kryžauskaitės teigimu, jau nuo pavasario Santaros klinikos nebeorganizuoja išvažiuojamųjų donorystės akcijų, žmonės aukoti kraujo kviečiami asmeniškai, kraujas dėl donorų ir personalo saugumo imamas tik Kraujo centre. Čia, sako ji, kiekvieną dieną atvyksta apie 100 žmonių. Pašnekovė džiaugiasi, kad dėl tokios taktikos iki šiol COVID-19 neužsikrėtė nė vienas kraujo centro darbuotojas.
Kad pirmoji COVID-19 banga tapo rimtu iššūkiu antrina ir V. Vilutienė: „Vos tik prasidėjus pirmajam karantinui iš karto pasijautė donorų skaičiaus sumažėjimas. Tam įtakos turi ribojamas žmonių išėjimas iš namų, nuotolinis darbas ir mokymasis, baimė užsikrėsti koronavirusu, masinių renginių uždraudimas. Karantino metu Kraujo centras negali vykdyti išvažiuojamųjų kraujo donorystės akcijų, kurių skaičius, lyginant su 2019 m., sumažėjo beveik perpus.“
Kad kraujo donacijų skaičius per karantiną iš tiesų sumažėjo, rodo ir Higienos instituto surinkti duomenys. Nors visos 2020 m. statistikos apie atliktų kraujo donacijų skaičių dar nėra, matyti, jog antrąjį praėjusių metų ketvirtį kraujo donuota gerokai mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu 2019.
Remiantis Higienos instituto duomenimis, per 2020 m. balandį, gegužę ir birželį Nacionaliniame kraujo centre, Santaros klinikose ir LSMU Kauno klinikose atlikta 21363 kraujo donacijų. Tuo tarpu 2019 m., kai šalyje dar nesiautėjo COVID-19, per tą patį laikotarpį kraujo tose pačiose įstaigose donuota buvo 26717 kartų.
Stebi augantį skubios pagalbos poreikį
Gydytoja V. Vilutienė teigia, kad LSMU Kauno klinikose kraujo atsargų trūksta nuolat, reikalingos visos grupės. Pasak pašnekovės, tam, kad poreikis būtų patenkintas reikia, jog kasdien duoti kraujo ateitų 60 žmonių.
Tuo tarpu L. Kryžauskaitė teigia, kad šiuo metu dėl sustabdytų planinių operacijų kraujo komponentų poreikis yra kiek sumažėjęs, tačiau medikai pradeda stebėti kitą nerimą keliančią tendenciją – planinėmis turėjusios būti operacijos virsta skubiomis, o tai reikalauja didesnių kraujo atsargų.
„Manau, jų daugės. Aišku, diena dienai nelygi, bet pastebėjome, kad yra vienas užsakymas po kito. (...) Yra tie patys sunkūs COVID pacientai, kuriems taikomi gelbstinčiosios kraujotakos aparatai, vyksta ir skubios operacijos, atvažiuoja ir tie pacientai, kuriems operacijos reikėjo anksčiau, bet jie negavo“, – sako gydytoja.
L. Kryžauskaitė prognozuoja, kad situacija iš tiesų gali komplikuotis pavasarį, jei karantinas pasibaigs ir vėl staigiai išaugs planinių operacijų skaičius. Medikė sako, jog dabar urmu kviesti donuoti kraujo nereikia, bet svarbu pasiruošti karantino pabaigai, pasakyti žmonėms, jog be jų niekas kitas to nepadarys, o pritrūkus kraujo gali tekti atidėti suplanuotas operacijas.
„Yra manančių, kad – ai, neisiu, kitas nueis. Kitas irgi taip galvoja. Tada ateis ta diena X, kada tavo šeimai, tau pačiam reiks. Tai yra paprasta matematika. Mūsų nedaug yra. Įsivaizduokite, jūs atsigulate į ligoninę, o mes sakome – atsiprašome, mes jums nedarysime operacijos, nes nėra kraujo, o mes negalime būti tikri, kad jūs nenukraujuosite. Tai kaip tada bus? Buvo kažkada tokių situacijų. Tada operacija atidedama, nes nėra kraujo, viskas rezervuota skubiems atvejams. Aš manau, kad XXI a. taip neturi būti“, – teigia pašnekovė.
Gydytoja atkreipė dėmesį, kad prikaupti tokių atsargų ilgam laikui į priekį kraujo centrai negali, nes paimtas kraujas turi galiojimo laiką – 40 dienų.
Ko bijo?
Paklausta, kokios baimės dažniausiai žmones sustabdo nuo kraujo donorystės, V. Vilutienė primena dar 2017 m. atliktą kraujo donorų apklausą.
„Dažniausiai žmonės įvardija, jog bijo blogai jaustis po donacijos, bijo adatų, kraujo, bijo užsikrėsti infekcijomis, negali suderinti su darbu, nepatogi kraujo centro vieta ar darbo laikas ir kt. Dirbdama šį darbą matau, jog donorystei labai svarbus psichologinis nusiteikimas ir motyvacija. Dar norėčiau pabrėžti, jog duodant kraujo neįmanoma užsikrėsti krauju plintančiomis infekcijomis, nes visos kraujo surinkimo sistemos yra sterilios ir vienkartinės.
Taip pat dažnai girdžiu žmones sakant, jog jie negali duoti kraujo, nes yra persirgę liaudiškai vadinama gelta. Reikėtų patiems nespėlioti, ar gali būti donorais, o atvykti į Kraujo centrą. Paimtą kraują ištirsime ir, jei bus nustatyta kokių problemų, žmogų informuosime. Kartais donorai net neįtaria apie savo susirgimus“, – teigia gydytoja.
Dar vienas gajus, iki šiol vyraujantis mitas, jog vieną kartą paaukojus kraujo neva jį „nuleidinėti“ reikės nuolat, nes to reikalaus organizmas. Vis dėlto, pabrėžia V. Vilutienė, nėra jokių tokius teiginius pagrindžiančių duomenų.
Tuo tarpu L. Kryžauskaitė sako, jog pripratimas donuoti išsivysto dėl pasitenkinimo padarius gerą darbą.
„Jis yra visiškai emocinis. (...) išsiskiria tie vadinami laimės hormonai ir tu pripranti donuoti. Tai paprasčiausia chemija. Kai žmogus reguliariai donuoja, ateina laikas ir jis klausia – kodėl man neskambinat, aš noriu ateiti. Tikrai ne dėl to, kad jiems venose papilnėja kraujo ir jie išpampsta“, – juokiasi gydytoja.
Mažėja stresas, kai kurių ligų rizika
Nors emocinė priklausomybė gali skambėti baisiai, Jungtinės Karalystės labdaringa organizacija „Psichikos sveikatos fondas“ yra paskelbusi ataskaitą, kurioje apibendrino mokslinius duomenis, kaip geri darbai paveikia mūsų sveikatą ir savijautą.
Ataskaitoje pastebima, kad altruistinis elgesys aktyvuoja smegenų atlygio sistemą, kuri laikoma pagrindiniu malonumų centru. Taip pat, kad socialiai atsakingas elgesys gali sukelti euforiją, pagerinti emocinę savijautą, sumažinti patiriamo streso lygį ilgalaikėje perspektyvoje.
JK Psichikos sveikatos fondo parengtoje apžvalgoje pažymima, kad net mažus gerus darbus darantys žmonės dažniau save identifikuoja kaip gerus, didėja jų savivertė, išauga laimės pojūtis ir sumažėja depresyvūs simptomai.
Nors apie savanoriavimo poveikį jaunų žmonių savijautai duomenų surinkta mažiau, ataskaitoje minimas sociologių Monicos Kirkpatrick Johnson, Jeylan T. Mortimer, Minesotos universiteto Visuomenės sveikatos mokyklos profesoriaus, dr. Timothy Beebe ir socialinio psichologo Mark Snyder tyrimas. Jo metu mokslininkai nustatė, kad savanoriaujantys jaunuoliai turi aukštesnių siekių, geresnį savęs vertinimą ir motyvaciją mokytis nei tie, kurie savanoriškos veiklos nevykdo.
L. Kryžauskaitė primena, kad žmogaus organizme cirkuliuoja 5 litrai kraujo, o donorystės metu paimama vos 400 ml. „Mes tikrai nepadarome nieko, kad kažką suaktyvintume, išstimuliuotume – kaip gamino kaulų čiulpai ląsteles nustatytu režimu, taip gamina ir toliau“, – pabrėžia ji.
V. Vilutienė priduria, kad reguliarus kraujo davimas suaktyvina kraujotaką, atsinaujina kraujo ląstelės, tad yra naudos ne tik emocinei, bet ir fizinei sveikatai.
„Įvyksta toks geležies atsargų balansas. Tai svarbu, nes geležies perteklius irgi nėra gerai. Trūkumą gali kompensuoti, bet perteklius gali būti susijęs su uždegiminiais procesais. Jeigu žmonės donuoja reaguliariai, jie linkę mažiau sirgti piktybiniais navikais, vyrai – arterinėmis hipertenzijomis. Tam tikri tyrimai rodo, kad sumažėja ir miokardo infarkto rizika“, – dar daugiau pliusų vardija L. Kryžauskaitė.
Kas duoti kraujo negali?
Kai kurie asmenys, sako medikės, dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų ar kitų priežasčių kraujo aukoti tikrai negali. Šiuo metu, aiškina medikė V. Vilutienė, kraujo donorais gali būti asmenys sulaukę 18 m., paprastai šią savanorišką veiklą galima vykdyti iki 65 m. Taip pat svarbu ir norinčio aukoti žmogaus svoris, sveriantys mažiau nei 50 kilogramų to daryti negali.
„Donoras turi būti pavalgęs, pailsėjęs, prieš ir po donacijos gerti daugiau nei įprastai skysčių. Donorystei labai svarbu tinkamas arterinis kraujo spaudimas, pulsas ir hemoglobino kiekis kraujyje, kurie nustatomi atvykus į Kraujo centrą. Priminsiu, jog su savimi reikia turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Donorystė visam laikui draudžiama asmenims, sirgusiems/sergantiems sunkia aktyvia, lėtine ar pasikartojančia liga, piktybiniais susirgimais, hepatitais B ar C, sifiliu, ŽIV“, – priežastis, kodėl kai kurie asmenys negali donuoti, vardija V. Vilutienė.
Gydytoja aiškina, kad taip pat yra atvejų, kai kraujo ėmimą tam tikram laikotarpiui reikia atidėti.
„Mažiausiai 4 mėnesiams donorystė atidedama po operacijos, danties implantavimo, endoskopinio tyrimo, tatuiravimo, auskarų vėrimo; 6 mėnesiams – po gimdymo arba nėštumo nutraukimo. Sergant peršalimo ligomis, karščiuojant, esant pūslelinei, donorystė negalima 2 savaites po pasveikimo. Kartais donorystę atidėti tenka dėl skiepų, vartojamų vaistų, odontologinių procedūrų. Kriterijų dėl kurių negalima donorystė yra ir daugiau, todėl galutinai viskas išsiaiškinama medicininės apžiūros metu Kraujo centre“, – primena pašnekovė.
